Piligrimų kelias, apie kurį niekas nežino

 (15)
Ispanijos piligriminiam keliui Camino de Santiago tapus savo paties populiarumo auka, Matthew Hirtesas nusprendė išbandyti ne tokį žinomą piligriminį kelią, esantį už 1750 km į pietus.
El Fraile uola
El Fraile uola
© shutterstock

Visi yra girdėję apie Ispanijos Camino de Santiago, daugiau nei 1000 km ilgio Švento Jokūbo kelią, kuriuo piligrimai keliauja į Galisijoje esančią Santjago de Kompostelos katedrą, kur, tikima, yra palaidoti šventojo palaikai. Tačiau mažai kas žino, kad yra dar vienas Camino – už 1750 km į pietus, Atlanto vandenyne esančioje Gran Kanarijos saloje.

Apie šį piligriminį kelią nežino net vietos gyventojai, bent jau jie nesugebėjo man suteikti apie jį informacijos. Oficialiame salos turizmo informacijos centre pateikta informacija nebuvo išsami, pora prašalaičių prancūzų nieko nebuvo šį kelią nebuvo girdėję, o bedantis vietos gyventojas pasiūlė man eiti pagrindiniu keliu. Tačiau tai nesumažino mano ryžto rasti tą kelią ir užbaigti tai, ką pradėjau.

Visame pasaulyje garsus Camino de Santiago daug metų figūravo mano norų sąraše. Girdėjau, kad norint nueiti šį netrumpą kelią reikia ištvermės, ir aš nekantravau įrodyti savo jėgą ir įgūdžius, įgytus daug metų reguliariai keliaujant pėsčiomis. O tada sužinojau, kad tik 1 procentas šio kelio eina gruntkeliu, o visa kita – asfaltuoti keliai ir greitkeliai. Taip pat man nesinorėjo tapti vienu iš apytikriai 300 tūkstančių piligrimų, kurie kasmet ryžtasi šiai epinei kelionei.

Ieškojau piligriminio kelio, kuriuo neitų minios, kuris būtų dvasingesnis – būtent taip ir sužinojau apie antrąjį Camino de Santiago, kurio 99 procentų sudaro gruntkelis, ir kuriuo kasmet nueina vos keli žmonės.

Galdaras
Galdaras
© shutterstock

Gran Kanarijos Camino de Santiago istoriškai jungė dvi didžiausias salos bažnyčias, pastatytas Šv. Jokūbo garbei – stovinčias pietinėje salos dalyje esančiame Tuntės kaime ir Galdaro mieste šiaurės vakaruose. 2011 metais šis kelias buvo išplėstas į pietus ir dabar veda nuo vienos pakrantės iki kitos per vešlią Gran Kanarijos augmeniją.

Ispanai salą kolonizavo XV amžiuje, katalikų monarchams Ferdinandui iš Aragono ir Izabelai iš Kastilijos siekiant išplėsti naujai suvienytą valstybę.

Užkariautojai Galdare pastatė bažnyčią, skirtą Šventam Jokūbui (jų šalį globojančiam šventajam). Tai buvo pirmoji bažnyčia, pastatyta ne žemyninėje Ispanijos dalyje.

Legenda byloja, kad XVI amžiuje pietrytinėje salos dalyje, Arguineguino pakrantėje išsilaipino Galisijos jūreiviai. Jie ant pečių atgabeno Švento Jokūbo atvaizdą, kaip padėką už tai, kad saugiai pasiekė žemę.

Daugiaspalvę skulptūrą jie pastatė celėje, kurią įrengė Valle de La Plata, o 1850 metais skulptūra buvo perkelta į Tuntės kaimo bažnyčią. Greitai atsirado piligrimystė iš vienos bažnyčios į kitą – iš šiaurės į pietus ir atgal keliu, kuriuo piemenys gindavo ožkų bandas. Pradžioje į piligrimystę išsiruošdavo salos gyventojai, kurie tikėjosi stebuklo, arba tie, kurie pasižadėdavo juo nukeliauti, jei bus atsakyta į jų maldas.

Šiandien išplėstasis Camino de Santiago (76,9 km, trijų dienų ir trijų atkarpų kelionė) prasideda Maspalmaso turizmo informacijos biure, kuris kažkodėl įkurtas ne Maspalmaso, o kaimyniniame Playa del Inglés kurorte. Čia tarp akį rėžiančių tatuiruočių ir auskarų vėrimo salonų iškabų pirmą kartą pamačiau piligriminio kelio ženklą. (Ieškokite „Ruta Jacobea“ ženklų, nes Camino de Santiago žinomas ir šiuo pavadinimu).

 Arteara
Arteara
© shutterstock

Turint omenyje, kad ženklų, nukreipiančių į piligrimų kelią, yra labai mažai, antrąjį jo variantą radau labiau atsitiktinai. Pakliuvau į pirmąją atkarpą, kuri veda į Degollada de Garito – teko leistis stačiu nuolydžiu į tarpeklį. Praėjau baisųjų Arteara nekropolį – čiabuvių Gran Kanrijos gyventojų, kurie saloje gyveno iki ją užkariavo ispanai, laidojimo vietą. Daugiausiai ėjau vienumoje, kartą pravažiavo džipas, sukėlęs dulkių debesį. Iš kairės ir dešinės stūksojo didžiulės vulkaninės kilmės uolos, jaučiausi mažas ir nuolankus tokioje gamtos didybėje.

Gran Kanarija liaupsinama dėl labai dažnai čia šviečiančios saulės, tačiau ji čia leidžiasi gana anksti. Tad apie 19 valandą pasistačiau palapinę sode, esančiame netoli Fatagos kaimo. Pro palapinę supančių vaismedžių šakas vaiduokliškai švilpė vėjas, bet mane guodė pavienio automobilio, važiuojančio netoliese esančiu pagrindiniu keliu, vaizdas.

Fatagos kaimas
Fatagos kaimas
© shutterstock

Kitą dieną gerai pailsėjęs vėl išsiruošiau į kelią, ir rytui įpusėjus pasiekiau Tuntės kaimą, kuriame savo žygį pradėdavo senųjų dienų piligrimai. Apsilankiau bažnyčioje, kuri buvo pastatyta XVII amžiaus pabaigoje toje vietoje, kurioje prieš tai buvo Švento Bartolomėjaus buveinė. Centrinę altoriaus dalį vis dar puošia šio šventojo misionieriaus, atnešusio krikščionybę į Armėniją, atvaizdas. Bet mane labiau sujaudino originali Švento Jokūbo skulptūra. Nepaisant to, kad nesu labai religingas, ji man sukėlė pagarbią baimę.

Kitą kelio atkarpą sudarė 18,8 km kelias įkalnėn į salos centrą. Kuprinę man sukrovė žmona, ir užsidėjęs ją savo namų svetainėje, suklupau nuo jos svorio. Tad keliui statėjant, kuprinė vis labiau slėgė mano pečius, o pro šalį kaip kulka praskriejęs dviratininkas kažkodėl neįkvėpė man pasitikėjimo savimi. Tačiau pagaliau priėjęs proskyną pušyno gale, pajutau dvasinį pakilimą, ir mano našta nebeatrodė tokia sunki.

Tolumoje pamačiau išsiskiriantį Roque Bentayga uolienų darinio pavidalą, virš jo matėsi Teidės ugnikalnis, esantis kaimyninėje Tenerifės saloje. Kairėje galėjau įžvelgti El Fraile – uolą, kurios pavidalas primena vienuolį, ir La Rana, kuri panaši į varlę. Šis didingas vaizdas per dieną pavargusiam piligrimui atrodė tikra Dievo dovana. Jaučiausi taip, tarsi vienuolis būtų man parodęs stebuklą.

El Fraile uola
El Fraile uola
© shutterstock

Kalnų oras buvo saldus, bet daug vėsesnis nei žemiau esančiame Fatagos slėnyje. Turint omenyje salos klimato ir kraštovaizdžių įvairovę, nenuostabu, kad ji vadinama miniatiūriniu žemynu. Tad teko praleisti vėsią naktį šalia Cruz de Tejeda kaimelio, taip pavadinto dėl kryžiaus iš toteminių akmenų, žyminčio tikslų salos centrą.

Trečioji kelio atkarpa iš Cruz de Tejeda į Galdarą yra lengviausia – tereikia 1548 metrus nusileisti mišku ir dirbamais laukais. Tačiau čia iškilo sunkumų – nebuvo ženklų, nurodančių, kurioje pusėję yra Galdaras. Kad pamatyčiau kelią, man teko iš Artenaros – aukščiausiai virš jūros lygio įsikūrusio salos kaimo, kuriame dauguma vietinių vis dar gyvena olose įrengtuose namuose – grįžti į Pinos de Gáldar, šlovinamą dėl savo debesų krioklio. Dėl vėjo atrodo, kad vandens garai nuo pušų leidžiasi į idilišką žemiau esantį kraštovaizdį. Be vieno kito automobilio, sustojančio pasigrožėti nuostabiu vaizdu, nebuvo nieko, aš leidausi vienumoje, kol grįžau į žemyn vingiuojantį taką ir savo vienuolišką vienatvę.

Piligrimų kelias, apie kurį niekas nežino
© shutterstock

Artėjant prie Galadaro, pušynus pakeitė dirbamos žemės laukai. Praėjau bananų plantacijas ir galiausiai pasiekiau savo kelionės tikslą – Iglesia de Santiago de los Caballeros, stūksančią vienoje iš gražiausių Gran Kanarijos aikščių.

Įžengęs į tylią ir ramią bažnyčią, pamačiau krikštyklą, kurioje ispanai krikštijo pirmuosius Kanarų gyventojus, atsivertusius į krikščionybę, taip pat dar vieną statulą, vaizduojančią Šventą Jokūbą ant žirgo.
Mano kelionė pagaliau baigėsi, ir aš prisėdau pailsėti ir apmąstyti savo piligriminį žygį.

Jei būčiau ėjęs Camino de Santiago Ispanijoje, būčiau pasiekęs savo tikslą. Juk galiausiai yra tik vieno kūno palaikai. Bet man jau niežėjo padai, nes norėjau ištyrinėti daugiau salos gamtos grožybių. Mano naujas noras svajonių sąraše: dar kartą eiti Gran Kanarijos piligrimų keliu, tik šįkart iš šiaurės į pietus.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Naujienos

15 nežinomų Jungtinės Karalystės vietų, kurias privalote aplankyti

Visi gerai žino žymiausias Jungtinės Karalystės (JK) vietas, tačiau ši šalis jums gali pasiūlyti tikrai daugiau nei Big Beną ar Stounhendžą.

„Viskas įskaičiuota“ atostogos – atgaiva ar šokas visam organizmui? (1)

Lietuvių itin mėgiamas atostogų paketas su „viskas įskaičiuota“ turi dvi medalio puses. Nuo maisto ir gėrimų lūžtantys stalai leidžia praplėsti kulinarinį akiratį, artimiau susipažinti su svečios šalies virtuve.

Lietuvių praradimai kelionėse – nuo suvenyrų iki brangių barzdaskučių

Išsiruošę į poilsines, pažintines ar verslo keliones lietuviai mėgsta prisikrauti pilnus lagaminus ir kartu su savimi pasiimti daiktų visiems gyvenimo atvejams. Deja, ne visuomet visus šiuos daiktus pavyksta parsivežti atgal namo, sakoma pranešime spaudai.

Bagažas – sporto inventorius: ką privalu žinoti skrendantiems?

Ar žinote, kad jei visi lėktuvo keleiviai, vykstantys į slidinėjimo kurortą, pvz., Austrijoje, su savimi gabentųsi pilnus slidinėjimo įrangos komplektus, tai mažesnis ar ne itin galingas lėktuvas tiesiog nepakiltų nuo žemės?

Lietuvių sukurtame filmuke – kvapą gniaužiantis pasivaikščiojimas ant aukščiausių pasaulio statybų (41)

Bebaimių rusų pora įlipo į aukščiausias pasaulio statybas Kinijoje. Jaunuoliai šiam iššūkiui ryžosi nesinaudodami jokiomis specialiomis apsaugomis, jokia specialia įranga ar apranga.

Barselona – architektūros, meno ir poilsio sostinė

Barselona sujungia tiek didmiesčio malonumus, tiek kurortinį poilsį, kadangi jo pakrantes skalauja Viduržemio jūra. Turistų pamėgtas miestas atveria galimybes mėgautis unikalia architektūra, be galo įdomiais muziejais, skaidraus vandens paplūdimiais bei gardžiais ispaniškais valgiais, sakoma pranešime spaudai.

Egiptas: kada keliauti, ką išbandyti privalu, o ko verčiau niekada nedaryti (11)

Vieniems Egiptas – tai faraonų piramidės ir aplink kiek akys mato plytinti smėlio karalystė. Kitiems – ištisus metus šviečianti saulė, žemiau 25 laipsnių šilumos nenusileidžiantis termometro stulpelis ir povandeniniai Raudonosios jūros turtai. O štai patyręs keliautojas, profesionalus nardytojas Artūras Liudkevičiaus (28 m.) įsitikinęs, kad Egipto vienu ar dviem žodžiais neapibūdinsi: „Tai nesibaigiančių kontrastų šalis, į kurią norisi grįžti dar ir dar“. A. Liudkevičius dalijasi vaizdo įrašu iš jam patraukliausio, povandeninio, Egipto.

12 pigių šalių, kur galima puikiai pailsėti (28)

Buvo laikai, kai doleris atverdavo visas duris ir galima buvo apkeliauti pusę pasaulio už palyginus nedidelius pinigus. Bet per 15 metų dolerio vertė gerokai nukrito.

Atostogos rudenį – kur keliauti su vaikais? (3)

Prasidėjus rudeninėms mokinių atostogoms, tėvams nemenką galvos skausmą kelia klausimai – kuo gi užimti vaikus ir kur kartu su jais keliauti.

12 gražiausių salų visame pasaulyje (12)

Net jei jau atostogavote, vėl užsimanysite kelti sparnus.

Norvegijoje gyvenanti lietuvė: kasdien čia atrandu daug grožio (5)

Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai Linai Travel Norge. Laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!

Top 5: prabangiausi pasaulio kazino (10)

Žodis „kazino“ turbūt daug kam išsyk asocijuojasi su prabanga ir ekstravangantiška aplinka bei turtingais klientais. Žinoma, Lietuvoje išskirtinai įspūdingų lošimo namų surasti sudėtinga, tačiau įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – ypač lošimo sostinėje Las Vegase – galima išvysti tokių kazino, kurie labiau primena karališkus rūmus, nei pramogų kompleksą.

Penki artimiausi festivaliai Europos miestuose: ką verta pamatyti?

Vasaros pabaiga Europos sostinėse nusimato smagi – gyventojus ir miestų svečius džiugins festivalių ir renginių gausa.

Simona Bandita Batumyje ieškojo nuotykių ir mokėsi bučiuotis (1)

Neseniai iš Gruzijos Adžarijos regiono grįžusi radijo stoties ZIP FM ir televizijos laidų vedėja Simona Bandita komplimentų šiai šaliai negaili: „Iki dabar negaliu atsigauti nuo Gruzijos svetingumo, kalnų ir gamtos gražumo, žmonių mielumo ir maisto skanumo. Viskas ten tiesiog vau“. Simona teigia, kad kelionė į Batumį, žymųjį Gruzijos kurortą, leido į šią šalį pažiūrėti visai kitomis akimis ir patirti tokių nuotykių, apie kuriuos iki tol net nesvajojo, sakoma pranešime spaudai.

Vėjų nugairinta Fuerteventūra – vandens sporto entuziastams ir ieškantiems baltų paplūdimių (5)

Fuerteventūroje su žmona ir dviem vaikais gyvenantis Martas Stepukonis įsitikinęs, jog ši Ispanijai priklausanti sala – geriausia vieta buriuoti visoje Europoje, sakoma pranešime spaudai. Prieš pusantrų metų vadovo pareigas automobilių prekybos salone Lietuvoje į darbą ant Atlanto vandenyno kranto iškeitęs buriavimo instruktorius pasakoja, kur saloje geriausios sąlygos užsiimti vandens sportu, kas sunkiausia pirmą kartą stojant ant lentos ir kokios pradedančiųjų baimės – stipriausios.