Piligrimų kelias, apie kurį niekas nežino

 (15)
Ispanijos piligriminiam keliui Camino de Santiago tapus savo paties populiarumo auka, Matthew Hirtesas nusprendė išbandyti ne tokį žinomą piligriminį kelią, esantį už 1750 km į pietus.
El Fraile uola
© Shutterstock

Visi yra girdėję apie Ispanijos Camino de Santiago, daugiau nei 1000 km ilgio Švento Jokūbo kelią, kuriuo piligrimai keliauja į Galisijoje esančią Santjago de Kompostelos katedrą, kur, tikima, yra palaidoti šventojo palaikai. Tačiau mažai kas žino, kad yra dar vienas Camino – už 1750 km į pietus, Atlanto vandenyne esančioje Gran Kanarijos saloje.

Apie šį piligriminį kelią nežino net vietos gyventojai, bent jau jie nesugebėjo man suteikti apie jį informacijos. Oficialiame salos turizmo informacijos centre pateikta informacija nebuvo išsami, pora prašalaičių prancūzų nieko nebuvo šį kelią nebuvo girdėję, o bedantis vietos gyventojas pasiūlė man eiti pagrindiniu keliu. Tačiau tai nesumažino mano ryžto rasti tą kelią ir užbaigti tai, ką pradėjau.

Visame pasaulyje garsus Camino de Santiago daug metų figūravo mano norų sąraše. Girdėjau, kad norint nueiti šį netrumpą kelią reikia ištvermės, ir aš nekantravau įrodyti savo jėgą ir įgūdžius, įgytus daug metų reguliariai keliaujant pėsčiomis. O tada sužinojau, kad tik 1 procentas šio kelio eina gruntkeliu, o visa kita – asfaltuoti keliai ir greitkeliai. Taip pat man nesinorėjo tapti vienu iš apytikriai 300 tūkstančių piligrimų, kurie kasmet ryžtasi šiai epinei kelionei.

Ieškojau piligriminio kelio, kuriuo neitų minios, kuris būtų dvasingesnis – būtent taip ir sužinojau apie antrąjį Camino de Santiago, kurio 99 procentų sudaro gruntkelis, ir kuriuo kasmet nueina vos keli žmonės.

Galdaras
Galdaras
© Shutterstock

Gran Kanarijos Camino de Santiago istoriškai jungė dvi didžiausias salos bažnyčias, pastatytas Šv. Jokūbo garbei – stovinčias pietinėje salos dalyje esančiame Tuntės kaime ir Galdaro mieste šiaurės vakaruose. 2011 metais šis kelias buvo išplėstas į pietus ir dabar veda nuo vienos pakrantės iki kitos per vešlią Gran Kanarijos augmeniją.

Ispanai salą kolonizavo XV amžiuje, katalikų monarchams Ferdinandui iš Aragono ir Izabelai iš Kastilijos siekiant išplėsti naujai suvienytą valstybę.

Užkariautojai Galdare pastatė bažnyčią, skirtą Šventam Jokūbui (jų šalį globojančiam šventajam). Tai buvo pirmoji bažnyčia, pastatyta ne žemyninėje Ispanijos dalyje.

Legenda byloja, kad XVI amžiuje pietrytinėje salos dalyje, Arguineguino pakrantėje išsilaipino Galisijos jūreiviai. Jie ant pečių atgabeno Švento Jokūbo atvaizdą, kaip padėką už tai, kad saugiai pasiekė žemę.

Daugiaspalvę skulptūrą jie pastatė celėje, kurią įrengė Valle de La Plata, o 1850 metais skulptūra buvo perkelta į Tuntės kaimo bažnyčią. Greitai atsirado piligrimystė iš vienos bažnyčios į kitą – iš šiaurės į pietus ir atgal keliu, kuriuo piemenys gindavo ožkų bandas. Pradžioje į piligrimystę išsiruošdavo salos gyventojai, kurie tikėjosi stebuklo, arba tie, kurie pasižadėdavo juo nukeliauti, jei bus atsakyta į jų maldas.

Šiandien išplėstasis Camino de Santiago (76,9 km, trijų dienų ir trijų atkarpų kelionė) prasideda Maspalmaso turizmo informacijos biure, kuris kažkodėl įkurtas ne Maspalmaso, o kaimyniniame Playa del Inglés kurorte. Čia tarp akį rėžiančių tatuiruočių ir auskarų vėrimo salonų iškabų pirmą kartą pamačiau piligriminio kelio ženklą. (Ieškokite „Ruta Jacobea“ ženklų, nes Camino de Santiago žinomas ir šiuo pavadinimu).

Arteara
Arteara
© Shutterstock

Turint omenyje, kad ženklų, nukreipiančių į piligrimų kelią, yra labai mažai, antrąjį jo variantą radau labiau atsitiktinai. Pakliuvau į pirmąją atkarpą, kuri veda į Degollada de Garito – teko leistis stačiu nuolydžiu į tarpeklį. Praėjau baisųjų Arteara nekropolį – čiabuvių Gran Kanrijos gyventojų, kurie saloje gyveno iki ją užkariavo ispanai, laidojimo vietą. Daugiausiai ėjau vienumoje, kartą pravažiavo džipas, sukėlęs dulkių debesį. Iš kairės ir dešinės stūksojo didžiulės vulkaninės kilmės uolos, jaučiausi mažas ir nuolankus tokioje gamtos didybėje.

Gran Kanarija liaupsinama dėl labai dažnai čia šviečiančios saulės, tačiau ji čia leidžiasi gana anksti. Tad apie 19 valandą pasistačiau palapinę sode, esančiame netoli Fatagos kaimo. Pro palapinę supančių vaismedžių šakas vaiduokliškai švilpė vėjas, bet mane guodė pavienio automobilio, važiuojančio netoliese esančiu pagrindiniu keliu, vaizdas.

Fatagos kaimas
Fatagos kaimas
© Shutterstock

Kitą dieną gerai pailsėjęs vėl išsiruošiau į kelią, ir rytui įpusėjus pasiekiau Tuntės kaimą, kuriame savo žygį pradėdavo senųjų dienų piligrimai. Apsilankiau bažnyčioje, kuri buvo pastatyta XVII amžiaus pabaigoje toje vietoje, kurioje prieš tai buvo Švento Bartolomėjaus buveinė. Centrinę altoriaus dalį vis dar puošia šio šventojo misionieriaus, atnešusio krikščionybę į Armėniją, atvaizdas. Bet mane labiau sujaudino originali Švento Jokūbo skulptūra. Nepaisant to, kad nesu labai religingas, ji man sukėlė pagarbią baimę.

Kitą kelio atkarpą sudarė 18,8 km kelias įkalnėn į salos centrą. Kuprinę man sukrovė žmona, ir užsidėjęs ją savo namų svetainėje, suklupau nuo jos svorio. Tad keliui statėjant, kuprinė vis labiau slėgė mano pečius, o pro šalį kaip kulka praskriejęs dviratininkas kažkodėl neįkvėpė man pasitikėjimo savimi. Tačiau pagaliau priėjęs proskyną pušyno gale, pajutau dvasinį pakilimą, ir mano našta nebeatrodė tokia sunki.

Tolumoje pamačiau išsiskiriantį Roque Bentayga uolienų darinio pavidalą, virš jo matėsi Teidės ugnikalnis, esantis kaimyninėje Tenerifės saloje. Kairėje galėjau įžvelgti El Fraile – uolą, kurios pavidalas primena vienuolį, ir La Rana, kuri panaši į varlę. Šis didingas vaizdas per dieną pavargusiam piligrimui atrodė tikra Dievo dovana. Jaučiausi taip, tarsi vienuolis būtų man parodęs stebuklą.

El Fraile uola
El Fraile uola
© Shutterstock

Kalnų oras buvo saldus, bet daug vėsesnis nei žemiau esančiame Fatagos slėnyje. Turint omenyje salos klimato ir kraštovaizdžių įvairovę, nenuostabu, kad ji vadinama miniatiūriniu žemynu. Tad teko praleisti vėsią naktį šalia Cruz de Tejeda kaimelio, taip pavadinto dėl kryžiaus iš toteminių akmenų, žyminčio tikslų salos centrą.

Trečioji kelio atkarpa iš Cruz de Tejeda į Galdarą yra lengviausia – tereikia 1548 metrus nusileisti mišku ir dirbamais laukais. Tačiau čia iškilo sunkumų – nebuvo ženklų, nurodančių, kurioje pusėję yra Galdaras. Kad pamatyčiau kelią, man teko iš Artenaros – aukščiausiai virš jūros lygio įsikūrusio salos kaimo, kuriame dauguma vietinių vis dar gyvena olose įrengtuose namuose – grįžti į Pinos de Gáldar, šlovinamą dėl savo debesų krioklio. Dėl vėjo atrodo, kad vandens garai nuo pušų leidžiasi į idilišką žemiau esantį kraštovaizdį. Be vieno kito automobilio, sustojančio pasigrožėti nuostabiu vaizdu, nebuvo nieko, aš leidausi vienumoje, kol grįžau į žemyn vingiuojantį taką ir savo vienuolišką vienatvę.

Piligrimų kelias, apie kurį niekas nežino
© Shutterstock

Artėjant prie Galadaro, pušynus pakeitė dirbamos žemės laukai. Praėjau bananų plantacijas ir galiausiai pasiekiau savo kelionės tikslą – Iglesia de Santiago de los Caballeros, stūksančią vienoje iš gražiausių Gran Kanarijos aikščių.

Įžengęs į tylią ir ramią bažnyčią, pamačiau krikštyklą, kurioje ispanai krikštijo pirmuosius Kanarų gyventojus, atsivertusius į krikščionybę, taip pat dar vieną statulą, vaizduojančią Šventą Jokūbą ant žirgo.
Mano kelionė pagaliau baigėsi, ir aš prisėdau pailsėti ir apmąstyti savo piligriminį žygį.

Jei būčiau ėjęs Camino de Santiago Ispanijoje, būčiau pasiekęs savo tikslą. Juk galiausiai yra tik vieno kūno palaikai. Bet man jau niežėjo padai, nes norėjau ištyrinėti daugiau salos gamtos grožybių. Mano naujas noras svajonių sąraše: dar kartą eiti Gran Kanarijos piligrimų keliu, tik šįkart iš šiaurės į pietus.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Pasaulio įdomybės: turistai Islandijoje „apgirsta“ nuo Šiaurės pašvaistės vaizdo

Islandijos policija perspėja turistus vairuoti atsargiau. Praėjusią savaitę pietinėje šalies dalyje sustabdyti keli turistai, vairavę per kelias eismo juostas.

„Ryanair“ keleiviai priversti rankinį bagažą atiduoti į lėktuvo registruoto bagažo skyrių (26)

Ketvirtadalis „Ryanair“ keleivių yra priversti savo rankinį bagažą atiduoti į registruoto bagažo skyrių, taip rizikuodami prarasti vertingus savo daiktus, nepaisant to, kad jų lagaminai atitinka rankinio bagažo dydžio ir svorio reikalavimus.

Naudinga žinoti: oro keleivių teisės į žalos atlyginimą (2)

Keleiviai, keliaujantis oro transportu, neretai susiduria su klausimais dėl žalos vykdant tarptautinį vežimą oru, kuriuos reglamentuoja pagrindiniai teisės aktai, - tai 2005 m. Lietuvoje ratifikuota Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, pasirašyta 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (toliau - Reglamentas).

Venecijos miesto simbolis - gondolininkas ir jo gondola

Dabartinio Veneto regiono sostinė Venecija, it. „Venezia“ – išsidėsčiusi 120-yje Venecijos lagūnos salelių, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija ir kitos didesnės Lido, Murano, Burano ir Torcello. Jas su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo važiuoja traukiniai ir automobiliai.

Brangiausios pasaulyje bulvės – prancūzų pasididžiavimas (1)

Pačias brangiausias pasaulyje bulves augina prancūzai, gyvenantys Nuarmutjė saloje. ‘La Bonnotte’ bulvytės tokios gležnos, kad jos sodinamos ir nukasamos tik rankomis. Šie sūriu jūros vandeniu laistomi ir jūrų dumbliais tręšiami šakniavaisiai būna neįprastai saldaus skonio ir gali kainuoti iki 500 eurų už kilogramą.

Įvairialypis Marokas: trijų apsilankymų jam pažinti nepakako (4)

Viena populiariausių šalies vestuvių planuotojų Laura Vagonė, metų pradžioje net tris kartus apsilankiusi Maroke, pasakoja, kad viena artimiausių Europai Afrikos valstybių pirmąkart pasirodė visai kitokia, nei buvo rašoma.

Pompėjoje atvertas skaisčiųjų įsimylėjėlių namas (1)

Pompėja – viena populiariausių vietų Italijoje, pernai joje apsilankė rekordinis skaičius žmonių – daugiau kaip 3 milijonai.

Romantiška kelionė dviese: nuo gurmaniško baroko lėkštėje iki pasivaikščiojimo Marse (1)

Artėjant pavasariui kartu su gamta nubunda ir romantiški jausmai, kuomet kalbėti apie meilę ir pabėgimą dviese, rodos, norisi savaime. O kas begali būti geriau, jei ne tokių jausmų paskatintiems leistis į įspūdžių kupiną kelionę, kuri po žiemos sąstingio ne tik nubrauks kasdienių rūpesčių dulkes, bet ir sustiprins ką tik užsimezgusius santykius ar leis pažinti savo mylimą iš naujo?

Renkatės kelionę su antrąja puse? Atsižvelkite į savo santykių statusą

Dviese pasiklysti senojo Hanojaus gatvėse, šalti kopiant į Kilimandžarą ar kartu mėgautis „kvapniojo“ durano vaisiais skamba ne visai patraukliai? Tačiau būtent tokios atostogos, kurių metu išlipsite iš komforto zonos ir su antrąja puse dalyvausite tarsi savotiškame teste, bus vienas geriausių santykių išbandymų. Valentino diena – puiki proga pasiryžti tokiam iššūkiui ir pasidovanoti sau kelionę į geresnę antrosios pusės pažintį.

Filipinai: tūkstančių salų rojus, kuriame stebina gamta ir kabantys karstai

LRT žurnalistė Aistė Plaipaitė, metų pradžioje tris savaites praleidusi egzotiškuose Filipinuose, tikina, kad į šį kraštą, turintį daugiau nei 7 tūkst. salų, visų pirma verta vykti dėl gamtos.

Atostogaujantiesiems pietuose: kaip nesusirgti sugrįžus į žiemą? (3)

Viena populiariausių kelionių tendencijų – šaltuoju metų laiku poilsiautojai noriai vyksta į šiltus kraštus, kur galima bent trumpam nusimesti žieminius drabužius ir išsitiesti paplūdimyje, maloniai kaitinant jau taip išsiilgtai saulutei.

Lietuvių išbandymas – 1000 km dviračiais Mongolijoje (1)

Mongolija – rečiausiai apgyvendinta valstybė pasaulyje, kurioje vidutiniškai gyvena 2 gyventojai kvadratiniame kilometre. Tai gana atšiauri šalis, kurios didžiulį plotą daugiausia sudaro stepės bei pusdykumės.

Japonijoje prasidėjo garsusis sniego festivalis

Saporo mieste prasidėjo garsusis Japonijos sniego festivalis. Visą savaitę festivalis džiugins miesto gyventojus ir svečius milžiniškomis skulptūromis iš sniego ir ledo.

Pirmą kartą vėžiu sergantis žmogus planuoja įkopti į Everestą (7)

Paskutinės vėžio stadijos ligonis, kuriam liko gyventi vos keli mėnesiai, planuoja tapti pirmuoju šia liga sergančiu žmogumi, kuris sieks įkopti į Everesto kalno viršūnę.

Indija ir Nepalas: meilė ir sapnas

Vasario 9 d. Energetikos ir technikos muziejaus sienas nuspalvins pietų Azijos margumynai. Keliautojai Laurynas Sužiedėlis ir Vaida Simonavičiūtė pristatys autorinę fotografijų parodą „Indija ir Nepalas: meilė ir sapnas“.