Švietimo reikalai plačiausiai aptariami trečiojo programos skyriaus I skirsnyje. Projekte gausus permainų žodynas: esminė politikos kaita, sieksime pažangos, įgyvendinsime pertvarką, tobulinsime, įgyvendinsime finansavimo reformą ir t. t. Taigi galime tikėtis pokyčių, tačiau pastebėtina, kad tokia retorika yra įprasta visoms naujoms daugumoms jų darbo pradžioje.
Kokie šios Vyriausybės švietimo kaitos konkretūs taikiniai? Galima juos kelis atpažinti. Pirmiausia išskirčiau apsisprendimą keisti švietimo finansavimą. Čia akcentuojamas „mokinio krepšelio“ modelio pertvarkymas. Ketinama mažinti regioninius mokymosi kokybės skirtumus efektyviau skirstant lėšas ir diegiant „klasės komplektų“ finansavimo modelį.
Pamename, darbiečiai eksperimentavo „klasės krepšelį“ keliose savivaldybėse, ir tam reikėjo kelių papildomų milijonų. Tiesą sakant, šiuo atveju visai neaišku, ką tos ketinimas reiškia, kaip finansavimas spręs kokybės netolygumus. Ar toms mokykloms, kuriose mokinių pasiekimai prastesni, bus skiriamas didesnis finansavimas, teikiama speciali pagalba ar jos bus pertvarkomos? Programoje atsakymo nėra, nekalbama ir apie finansavimo apimtis. Tačiau bendra programos nuostata teigia dėmesį kaimo vietovėms.
Taigi suprask kaip nori arba daryk kaip išeina. Ši Vyriausybė įdiegs mokytojų etatinio apmokėjimo tvarką (beje, ją diegė ir socialdemokratų Vyriausybė, bet nieko nepadarė), parengs (tik?) išankstinės pensijos sąlygas (tą darė ir socialdemokratai) – tai atsargios užuominos apie galimą pedagogų skaičiaus mažinimą. Suprantama, kad jau rinkimų populizmą keičia atsakomybės našta, todėl programos teiginiai atsargūs ir nekonkretūs.
Apie studijų finansavimą kalbama irgi labai aptakiai. Visai neaišku, ar ketinama keisti studijų krepšelio metodiką, ir kaip. Bet nuostata, kad aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų finansavimo modelis bus susietas su mokslo ir studijų rezultatais, kad bus sudaromos sutartys su aukštosiomis mokyklomis dėl parengtų specialistų profesijų ir skaičiaus, leidžia spėti, kad ketinama finansuoti studijų vietas ir grįžti į planinio tvarkymo laikus, kai aukštosioms mokykloms buvo paskirstomos studijų vietos. Jei taiP, tai būtų daug žingsnių atgal, toks modelis nederėtų su pažangiame pasaulyje įsitvirtinančia nuostata finansavimą susieti su studentu bei visiškai neatitiktų visuomenės lūkesčio dėl aukštųjų mokyklų kokybinių permainų.
Antras programos taikinys – pedagogas. Ketinama įteisinti mokyklų vadovų kadencijas, konkursinę atestaciją (gal konkursus – bijoma tai drąsiai pasakyti?) priimant pedagogus į darbą, bus siekiama suformuoti pedagogų rengimo sistemą, grįstą mišriu rengimo modeliu, kvalifikacijos tobulinimas ketinamas sutelkti universitetuose, bus mokytojų kompetencijų aprašas derinamas su atitinkamos pakopos ugdymo programų reikalavimais. Įdomus programos teiginys apie „socialines-ekonomines mokytojų darbo sąlygas, kurios laiduotų pedagogo karjeros prestižą“. Bet nei apie karjeros galimybes, nei apie prestižo stiprinimą – nė žodžio.
Programoje yra keli postulatai ir apie nacionalinį mokinių pasiekimų vertinimo bei stojimo į aukštąsias mokyklos tvarkos keitimą. Sudėtingose teiginių konstrukcijose aiškūs keli akcentai: bus siekiama vertinimą papildyti baigiamaisiais brandos darbais, socialinio darbo, sporto ir meno saviraiškos elementais, kad daugiau dėmesio bus skiriama kaupiamajam vertinimui bei „nacionalinio (NEC, LAMA BPO) ir mokyklos indėlio į pasiekimų vertinimą racionaliai pusiausvyrai“.
Panašu, kad bus siekiama kurti modelį, kuriame derėtų centralizuotas ir mokyklinis vertinimas. Priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemoje ketinama atsisakyti išimtinai akademinių kriterijų, „ sudarant sąlygas atsižvelgti į individualius stojančiojo polinkius mokymosi institucijos/ mokymosi formos pasirinkimui“. Galima po šiuo teiginiu pakišti ką nori: nuo bendrojo priėmimo panaikinimo ir grįžimo prie stojamųjų egzaminų aukštosiose mokyklose.
Ketvirta programos tema yra vertybinis, ideologinis švietimo matmuo. Čia surašoma daug bendrybių ir seniai girdėtų dalykų, pasakytų dar Tautinės mokyklos ir 1992 metų švietimo koncepcijoje. Esminis teiginys yra siekis tikslinti ugdymo turinio formavimo paradigmos svorio centrus: nuo „Lietuva pasaulyje“ į „pasaulis Lietuvoje“. Įsivyraujantį vertybinį neutralumą ketinama keisti naujomis dominantėmis, stiprinančiomis tautinės tapatybės ir savivertės bei pilietinės kompetencijos puoselėjimą švietimo sistemoje. Nesiveliant į diskusiją, galima tik pastebėti, kad ir žmogaus, ir tautos, ir valstybės laukia daug kitokių iššūkių, kad žmogui reikia įvairiapusiškesnių kompetencijų.
Visas planuojamas naujoves subendrina vienas programos teiginys: „Švietimo ir mokslo politikos esminė kaita – lanksti, valstybiškai valstybės (autoriaus pabraukta) poreikius tenkinanti, kokybiška ir kiekvienam prieinama švietimo sistema, kuri sudaro galimybes mokytis ir tobulėti visą gyvenimą ir kuri atitinka asmens ir Lietuvos poreikius“. Iki šiol buvo suvokta, kad švietimo tikslas yra savo gebėjimus išskleidžianti asmenybė, žmogus kultūros kontekste. Šios Vyriausybės švietimo programos dominantė yra valstybė, jos interesas, todėl daug dėmesio skiriama švietimo valstybiniam reguliavimui. Ši tema – jau atskiro aptarimo reikalas.
Ar Vyriausybės švietimo programa atitinka visuomenės lūkesčius, tarptautinių ekspertų vertinimus ir skaudžiausias problemas? Tik iš dalies, nes nutyli daugelį aktualIų pastebėjimų – nuo finansavimo neefektyvumo iki kokybės problemų. Reikia laukti, kokį veiksmų planą patvirtins ši, kaip buvo kalbama, profesionalų Vyriausybė. O programa nėra nei konkreti, nei kelianti būtinų ir jau perkaitusių pokyčių tikslų.