Pradėsiu nuo to, kuo baigiau pirmąją šio straipsnio dalį, – nuo teiginio, jog Vakarai yra Lietuvos geopolitinis būstas ir jos civilizacijos namai. Kitaip tariant, vienintelė vieta, kurioje lietuviai iš tiesų yra „namuose“ ir kuri tegali garantuoti Lietuvos valstybės išlikimą.
Vilija Aleknaitė Abramikienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pabrėždama Europos kaip Vakarų idėją (kaip ją yra apibrėžęs G. Delanty), be jokios abejonės, deklaruoju savo „atlantistines“ pažiūras, taigi, atvirą siekį ir pritarimą, kad JAV pasiliktų Europoje.

Savaime suprantama, jog šiais permainingais laikais ateitis nėra taip lengvai nuspėjama, kad netektų svarstyti ir kitų, mums mažiau palankių scenarijų. Neatsitiktinai Europa pastaruoju metu atidžiau žiūri į Vokietiją ir joje besireiškiančias politines jėgas. Lietuvos likimui svarbiausia, į kur žvelgs pati Vokietija.

Nekeliu sau uždavinio trumpame tekste sutalpinti visų svarstytinų temų. Atkreipsiu dėmesį tik į vieną kitą aspektą tos būsenos, kurioje esame ir kuri vadinama Vakarų krize.

Ryškiausi ir labiausiai išoriškai pastebimi tos krizės ženklai – tai beprecedentis imigrantų iš Rytų antplūdis ir Vakarų Europą drebinantis islamistinis terorizmas. Susitikimuose su Lietuvos piliečiais neretai išgirstu argumentą: Lietuva, skirtingai nuo Vakarų, neturi kolonializmo kaltės, todėl niekaip nėra susijusi su atsakomybe dėl konfliktų kituose žemynuose. Dėl kaltės nebuvimo visai pritariu.

Dėl vadinamojo europietiško solidarumo, priimant dalį pabėgėlių, siūlau laikytis ne kartą išsakyto apdairumo ir konservatyvumo ir realiai, o ne „komjaunuoliškai“ vertinti Lietuvos absorbcines galimybes. Tačiau kalbant apie terorizmo grėsmę, jau nebegalime manyti, neva tai kažkas toli esančio. Teroro vaizdai priartėjo ne vien televizoriaus ekrane, bet ir geografiškai, o Vakarų Europa jau nebėra ta atsipūtusiųjų gerovės zona, kokia atrodė dar taip neseniai.

Nors juk ne vakar išdygo dykaduoniaujančių jaunuolių pilni musulmoniškieji kvartalai Paryžiaus priemiesčiuose ar mečetės Vokietijoje. Ne vakar išgirdome ir apie žiaurius mergaičių lytinių organų apipjaustymus, ypač praktikuojamus išeivių iš Šiaurės Afrikos genčių, bei pasigirstančius reikalavimus leisti musulmonų bendruomenėms taikyti šariatą ES valstybėse.

Nepaisant visų minėtų ir daugybės nepaminėtų problemų, Vakarų visuomenei buvo atkakliai peršama multikultūralizmo utopija, ignoruojant imigracijos problemos gylį ir augantį savo piliečių nepasitenkinimą.

Kai kurie kairiųjų ir liberalių pažiūrų politikai tai mėgdžioja ir Lietuvoje, galbūt slapčiomis vildamiesi, jog multikultūralizmas sumažins jų nemėgiamų katalikų procentą. Tačiau buvo nueita per toli, kai neapykantos apsėstas atvykėlis, minėdamas Alacho vardą, peiliu perrėžė gerklę prancūzų kunigui, kuris kaip sykis nuolat reiškė solidarumą su vietos musulmonų bendruomene.

Matyt, norėdamas sušvelninti reakciją į įvykius šalyje, ateistas Prancūzijos Prezidentas nuvyko į Romą nusilenkti Popiežiui. Tačiau tikrasis nedidelis vilties ženklas – ne jo vizitas, bet dalies Prancūzijos musulmonų apsisprendimas dalyvauti Šv. Mišiose už nužudytąjį kunigą kartu su katalikais. Gražus žingsnis ir trapi vilties gija, galbūt vedanti tikro kultūrų ir civilizacijų bendrabūvio kryptimi. Ne vienintelis ženklas. Būdama ESBO Parlamentinės Asamblėjos išrinkta pareigūnė, asmeniškai pažįstu daugybę nuosaikių islamiškų tautų atstovų, kuriuos šiurpina teroro aktai, vykdomi jų religijos vardu.

Grėsmė, kurią šiandien patiria Vakarai, yra ne grupelės fanatikų veiksmai, bet civilizacijų susidūrimas, tas pats, apie kurį dar 1993 m. rašė amerikiečių politologas, Harvardo universiteto profesorius S. P. Huntingtonas. Jis teigė: „Islamas yra vienintelė civilizacija, kuri grėsė Vakarų išlikimui, ir tai buvo bent du kartus.“ Ar būsime trečiojo karto liudininkai?
Vilija Aleknaitė-Abramikienė

Kultūrinė įvairovė Europai, o taip pat ir Lietuvai, nėra svetimas dalykas. Priešingai, Europos žemynas, kaip joks kitas pasaulyje, išsiskiria didžiule kalbų, tautų ir kultūrų įvairove, kurioje rasdavo savo vietą ir neeuropietiškos kilmės bendruomenės. Europą galima vadinti kultūriškai smalsiu žemynu, kuris gebėdavo adaptuoti pačius įvairiausius tolimų kultūrų elementus savojoje terpėje.

Bet tai, ką patiriame šiandien, yra absoliučiai skirtinga situacija. Kad ir kokios natūralios priežastys skatintų tuos tūkstančius karo baisumus patiriančių Azijos bei Afrikos gyventojų keliauti į Europą, už viso to šmėkšo Vakarų civilizacijai priešiškas islamiškosios imperijos atkūrimo projektas.

Grėsmė, kurią šiandien patiria Vakarai, yra ne grupelės fanatikų veiksmai, bet civilizacijų susidūrimas, tas pats, apie kurį dar 1993 m. rašė amerikiečių politologas, Harvardo universiteto profesorius S. P. Huntingtonas. Jis teigė: „Islamas yra vienintelė civilizacija, kuri grėsė Vakarų išlikimui, ir tai buvo bent du kartus.“

Ar būsime trečiojo karto liudininkai?

*****

Kaip ten bebūtų, Europa, o ypač – ES – tai ne koks vargšų užkampis. Nors naujosios valstybės narės, kaip mūsų Lietuva, dar negali pasigirti aukštu pragyvenimo lygiu, bet vakariau esančios senosios – tai juk turtingiausioji pasaulio dalis, turinti pakankamai išteklių, kuriuos galėtų sutelkti atremiant bet kokias grėsmes. Bent jau sukurti racionalią, tikrovės suvokimu bei refleksija paremtą sulaikymo strategiją.

Deja, Vakarai šiandien atrodo kaip niekad pasimetę ir silpni, ir to negalima paaiškinti vien ekonominėmis ar politinėmis priežastimis.

Žinoma, esama ir ekonominio nuosmukio, ir politinio sustabarėjimo, kai ES elito viršūnėse, tame nuo piliečių atitolusiame „politiniame rojuje“ įsitaisiusios politinės jėgos nepajėgia atsisakyti savo utopinių ideologijų ir pripažinti atsakomybės už susidariusią situaciją. Po to, kai Vakaruose buvo pralietas niekuo dėtų civilių kraujas, nei biurokratiški pasiaiškinimai, nei tiesos slėpimas nebepadeda.

Norėdami atlaikyti islamiškojo projekto spaudimą, Vakarai (taigi, ir mes!) visų pirma turi atsigręžti patys į save. Nepretenduodama į absoliučią tiesą, drįstu teigti: problemos esmė – ne tiek išorėje, kiek viduje: tai – pačių Vakarų demografinis, kultūrinis ir vertybinis silpnumas. Akivaizdus to silpnumo paliudijimas yra vadinamosios Islamo valstybės sėkmė verbuojant savižudžius ir rekrūtus iš ES didmiesčiuose gimusių, užaugusių ir mokslus išėjusių musulmonų imigrantų vaikų.

*****

Galima paklausti: ar vakariečiai tebelaiko gyvenimą vertybe? Tūlas sakys: be abejo! – ir koks čia kvailas klausimas? Bet jeigu gyvenimas Vakarų kultūroje tebėra vertybė, kodėl jo nenorima pratęsti, suteikiant tą gyvenimą savo palikuonims? Juk ne iš bado ir skurdo europiečiai vengia turėti vaikų, ir ne dėl karų-marų Vakarų visuomenė sparčiai sensta, o gyventojų skaičius traukiasi, sukurdamas tuštumą, kurią užpildo kitų, visiškai skirtingas vertybes išpažįstančių civilizacijų atstovai.

Demografinis Europos nuosmukis reiškia ne vien tik darbo jėgos praradimą. Tai yra ženklas: valios gyventi stokos, senatvės, o galbūt – ir artėjančios pabaigos ženklas.

Nykstančio žmogiškojo potencialo nepakeis jokia technologija. Kuo mažiau gims europiečių, tuo mažiau bus ir autentiškų jos kultūros nešėjų bei tęsėjų būsimosiose kartose. Šis pastebėjimas, deja, ypač tinka Lietuvai.

Užduosiu antrą klausimą: ar kūryba Vakaruose tebėra vertybė? Taip, kūryba plačiąja to žodžio prasme. Tūlas ir vėl pasukios pirštu apie smilkinį: na, aišku, juk Vakarai buvo, yra ir bus technologinės ir visokios kitokios pažangos avangardas! Ir iš tiesų – juk net nuosaikesni islamo civilizacijos propaguotojai priekaištauja, kad Vakarai, pasinaudodami technologiniu pranašumu, jiems primetė savąją pasaulio tvarką.

Radikalieji islamistai kuria prielaidas jėga perdalinti pasaulį ir sukurti "naująją tvarką" pagal jų įsivaizdavimą. Tačiau ar galima laikyti tikros pažangos ženklu tą Vakarus užvaldžiusį konsumerizmą: gyvenimą dėl kuo gausesnio vartojimo ir įstrigimą iliuziniame realybės šou, kuriame tiek daug snobizmo ir taip maža prasmės.

Galima paklausti: ar vakariečiai tebelaiko gyvenimą vertybe? Tūlas sakys: be abejo! – ir koks čia kvailas klausimas? Bet jeigu gyvenimas Vakarų kultūroje tebėra vertybė, kodėl jo nenorima pratęsti, suteikiant tą gyvenimą savo palikuonims? Juk ne iš bado ir skurdo europiečiai vengia turėti vaikų, ir ne dėl karų-marų Vakarų visuomenė sparčiai sensta, o gyventojų skaičius traukiasi, sukurdamas tuštumą, kurią užpildo kitų, visiškai skirtingas vertybes išpažįstančių civilizacijų atstovai.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė

Jau ne kartą mano cituotas Huntingtonas su ironija rašė: „Vakarų civilizacijos esmė yra Didžioji laisvių chartija, o ne Didysis mėsainis.“ Pasak politologo, gyvybingos civilizacijos požymis yra ne išlaidavimas, bet investavimas į produktyvias inovacijas, t. y. į ateities kūrybą. Norint kurti ateitį, reikia tikėjimo, reikia būti pasirengus aukoti dalį asmeninio ir kolektyvinio patogumo dėl naujų galimybių. Bet kokią ilgalaikę ateitį gali kurti vien savo asmeniu užimti žmonės, kurie nemato reikalo nė trupučio savęs paaukoti netgi dėl savo vaikų?

*****

Akivaizdu, jog Vakarų krizės šaknys glūdi ne reportažuose transliuojamų įvykių paviršiuje. Krizėje Europa gyvena jau seniai. Ir toji krizė – visų pirma kultūrinė ir antropologinė. Ji susijusi su vakarietiškos tapatybės silpnėjimu Vakaruose. Kaip čia neprisiminsi dar vieno Harvardo universiteto profesoriaus, teisininko Haroldo Bermano pateiktos eilėraščio citatos: „Pasaulis baigiasi, kai miršta jo metafora.“

Kokia gi ta Vakarų metafora?

Atsižvelgdama į tą gerbiamą skaitytoją, kuris galimai nemėgsta įsivaizduojamų davatkų ir kuris kartais supainioja pasaulio šalis, beieškodamas, kur gyvena talibai, vėl suteiksiu žodį Harvardo profesoriams.

Jau minėtasis H. Bermanas Vakarų bendruomenę apibrėžia per Vakarų krikščionybę ir būtent joje įžvelgia Vakarų civilizacijos pažangos prielaidas. Tai yra tradicija, galutinai susiformavusi XI amžiuje, kai Vakarų Bažnyčia išsilaisvino nuo imperatoriaus valdžios, karalių bei feodalų kontrolės.

Šis revoliucinis veiksmas davė pagrindą rastis visuomenei, kurioje karalius jau nebegalėjo būti savo valdinių sąžinių viešpats, o tik, pasak Lietuvos teisės patriarcho profesoriaus Mykolo Romerio, „Dievo ministeris“, atsakingas prieš Dievą ir žmones už žemiškuosius reikalus. „Jokioje kitoje civilizacijoje nebuvo tokio Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės <...>, kokie charakterizuoja Vakarų civilizaciją. Toks valdžios padalijimas itin padėjo formuotis Vakarams būdingai laisvei.“ Tai jau S. P. Huntingtono žodžiai.

Savo garsiajame veikale „Civilizacijų susidūrimas...“ S. P. Huntingtonas rašė: „Vakarai skiriasi nuo kitų civilizacijų ne tuo, kaip jie išsivystė, bet savo išskirtinėmis vertybėmis ir tradicijomis. Tai apima daugiausia krikščionybę, pliuralizmą, individualizmą ir teisės normas – visa tai leido Vakarams išrasti modernumą, išplisti pasaulyje ir priversti kitas visuomenes pavydėti.“ Toje pat knygoje, kurioje autorius išvardina daugybę mums gerai žinomų Vakarų visuomenės moralinių ydų, yra ir perspėjimas: „Krikščionybės nykimas tarp vakariečių gali tapti ilgalaike grėsme Vakarų civilizacijos gerovei.“ Tokį perspėjimą rastume daugybės šiuolaikinių mąstytojų, jų tarpe – Lietuvoje gerai žinomo Zbigniewo Brzezinskio knygose.

Pasididžiuokime, kad nors Lietuva kadaise gerokai pavėlavo į krikščioniškosios Europos civilizacijos traukinį, mūsų valdovai neklysdami pasirinko tą kryptį, kurią vadiname VAKARŲ krikščionybe. Taigi, ne teokratinį Rytų modelį, iš kurio išsivystė Rusijos patvaldystė, bet Valstybės ir bažnyčios autonomiškumu grindžiamos santvarkos ir laisvos visuomenės perspektyvą.

Kad ir kaip netoleruotų krikščionybės įvairūs tolerantiškais besiskelbiantys dariniai – Europoje ir Lietuvoje, pati istorija liudija, kad būtent Vakarų krikščionybė pagimdė tai, ką vadiname prigimtiniu asmens orumu ir jo autonomija, sąžinės laisve, žmogaus teisėmis, „tautų teise sukilti“.

Desakralizuodama šį žemiškąjį pasaulį ir paskelbusi Kūrėją aukščiausiuoju moraliniu autoritetu, krikščionybė visam laikui atėmė pagoniškas dieviškumo pretenzijas iš žemiškųjų valdovų, o po II pasaulinio karo, besikuriant Europos bendrijai, jos lyderių K. Adenauerio, J. Monnet, A. de Gasperio ir R. Schumanno dėka krikščioniškoji atleidimo ir susitaikymo idėja pirmą kartą žmonijos istorijoje tapo politine kategorija. Dar priminčiau, kad XX amžiuje Europoje buvo tik dvi santvarkos, pagrįstos nuosekliu ateizmu: Trečiasis Reichas ir SSRS.

Vakarų krikščionybė – tai didinga tradicija, davusi impulsą civilizacijai, kurios dalis yra ir Lietuvos Respublika. Ar ši tradicija šiandien jau nieko neverta?

Bet kuriuo atveju, tradicija miršta, jei nėra jos nešėjų. Tuščios Vakarų Europos bažnyčios irgi stovi ne dykvietėje, bet judriuose didmiesčiuose, pradvisusiuose didžiųjų mėsainių kvapu. Tenai pat vienas po kito dygsta mečečių minaretai, šiandien simbolizuojantys ne vien tiktai kultūrinį iššūkį, bet ir realią grėsmę.

Tiesą sakant, per prievartą nieko negalima priversti nei tikėti, nei gyventi. Juolab, jei gyvenimo perspektyvos nebemato ne vienas asmuo, bet visa civilizacija. Galėtume sakyti, tegul sėdi sau smuklėje ir toliau kramsnoja mėsainį, kol visa Vakarų erdvė bus galutinai užbadyta minaretų smailėmis. Galėtume, jei patys nebūtume viso šio proceso dalis, tegul ir periferinė. Todėl ir sakau: namai, kuriuose negyvena tavo vaikai, anksčiau ar vėliau taps kitų namais.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė

Nežinau, ar dabartinis Turkijos Prezidentas, kurio rinkimų stebėjimo misijai turėjau garbės vadovauti, labai mėgsta poeziją. Bet jau tikrai moka vartoti vaizdingas poetines metaforas. Jam yra priskiriamas toks posakis: mūsų mečetės – tai kareivinės, jų kupolai – tai kareivių šalmai, o minaretai – durklai. Įspūdinga, nors už tą posakį būsimasis valstybės vadovas kadaise ir susilaukė nemalonumų. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kokias metaforas vartoja radikalieji islamo smogikai, jei tokius štai pipiriukus galėjo pažerti būsimasis mūsų sąjungininkas.

O ką Vakarai?

Tiesą sakant, per prievartą nieko negalima priversti nei tikėti, nei gyventi. Juolab, jei gyvenimo perspektyvos nebemato ne vienas asmuo, bet visa civilizacija. Galėtume sakyti, tegul sėdi sau smuklėje ir toliau kramsnoja mėsainį, kol visa Vakarų erdvė bus galutinai užbadyta minaretų smailėmis. Galėtume, jei patys nebūtume viso šio proceso dalis, tegul ir periferinė.

Todėl ir sakau: namai, kuriuose negyvena tavo vaikai, anksčiau ar vėliau taps kitų namais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kaip „Brexit“ sužlugdė sėkmingą verslą (8)

Kente bankrutavus dešimtmečius gyvavusiai žemės ūkio bendrovei, be darbo palikusiai pustrečio...

Musulmonų dvasininkas atskleidė, kuo „Islamo valstybė“ vilioja jaunus Europos musulmonus (34)

Europoje surengti trys nauji teroristiniai išpuoliai. Praėjus kelioms valandoms po to, kai per...

Sukčiavimo schemų TOP 10 (5)

Nuo trumposios žinutės iki netikrų sąskaitų, nuo apgaulingų investicijų iki tapatybės...

Iš atostogų – ne tik su gerais įspūdžiais, bet ir su nemaloniomis odos ligomis

Iš atostogų kartais parsivežami ne tik geri įspūdžiai, bet ir odos ligos . Gydytoja...

Orai: vasara pasiduoda (26)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

Grikių pudingas – tobuliems veganiškiems pusryčiams

Grikių ir chia sėklų pusryčiai , paruošiami iš vakaro, yra tikrai neįtikėtinas atradimas....

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (34)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė – valdo...

„Celtics“ ir „Cavaliers“ įvykdė grandiozinius mainus: K. Irvingas keliasi į Bostoną (4)

Vėlyvą naktį iš antradienio į trečiadienį Lietuvos laiku NBA lygą supurtė didžiausi šios...

Šeši kūno riebalų tipai: ką reikia apie juos žinoti?

Nepaisant to, ką bando įteigti jus žavinčios dietos ir dėmesį prikaustančios antraštės, ne...