Vertinant politinį pasaulio klimatą, tenka pripažinti, kad jame vykstantys pokyčiai tiek intensyvumu, tiek ir tempais lenkia anuos, vykstančius gamtoje. Tektoniniai geopolitikos lūžiai ir jų keliami cunamiai šiandien kur kas pavojingesni. Jei dar ne žmonijos išlikimui, tai jau tikrai – tai tvarkai, kuria buvo paremta Europos saugumo architektūra po II pasaulinio karo.
Kalbu, žinoma, ne apie britiškai tiesmuką W. Churchillio laikų diplomato H.L. Ismay‘jaus formulę: „Americans in, Russians out, Germans down“. Kalbu apie Helsinkio Baigiamuoju Aktu patvirtintus valstybių bendrabūvio principus. Tuos pačius, kurie keturis dešimtmečius buvo moralinis taikos Europoje garantas.
Jeigu prieš ketvirtį amžiaus kas būtų pasakęs, jog 2008-ųjų vasarą Rusija bombarduos Tbilisį, 2014-aisiais aneksuos Krymą, o 2016-aisiais Nicoje islamistas sunkvežimiu traiškys Bastilijos paėmimo dieną švenčiančius prancūzus, tai atrodytų lyg siužetas pigiam Holivudo trileriui. Aišku, būta įžvalgių protų ir perspėjančių balsų anapus ir šiapus Atlanto apie nevaldomą pasaulį, civilizacijų konfliktą ir Rusijos geopolitinius siekius.
Apmaudu, kad šiandien bemaž su kaupu pildosi blogieji scenarijai. Ir pagrįstai neramu, nes esame tauta ir valstybė, lyg tas mažas laivelis Čiurlionio paveiksle, besisupantis ant milžiniškų stichijos bangų. Trapus, bet mums – vienintelis, kurį privalome išvesti nesudaužytą per grėsmingas bangas.
Ar išliksime „Vakarų Rytai“, anot S. Huntingtono, ar vėl degraduosime į „Rytų Vakarus“, kaip jau dukart istorijoje yra nutikę?
Beje, ar nebūsime visai išnuodyti, kai radioaktyvus Neries vanduo iš Astravo – be jokių avarijų! – prasiskverbs į požeminius Lietuvos vandenis? Mūsų mokslininkai dėl to kelia aliarmą.
*****
Tikrai neketinu čia siūlyti „evakuacijos“ scenarijų. Juolab kad tautiečiai patys pamažėle „evakuojasi“ į Vakarus, tuo ironiškai patvirtindami, kad lietuviai – tikrai Vakarų dalis. Deja, kuo daugiau lietuvių trauksis vakarop, tuo mažiau gyvybingo potencialo liks pačioje Lietuvoje, tuo mažiau bus atsparos, jai laikantis Vakarų pusėje. O juk tik taip ji išvis ir gali išsilaikyti.
Tad kas gi svarbiausia mūsų nacionalinių interesų apsaugai ?
Kadangi mano tiesioginė veikla labiau susijusi su tuo „išoriniu pasauliu“, tai ir pradėsiu nuo jo.
*****
Sąvoka – išorinis pasaulis, be abejonės, yra dvilypė. Net vaikai žino, kad Lietuvos saugumo pagrindas – narystė NATO ir ES.
Taigi vienaip tas išorinis pasaulis atrodys suvokiant save kaip neatsiejamą stipraus NATO ir vieningos ES dalį (tada kalbėdami apie išorę turėsime omenyje, ES žargonu, tik trečiąsias šalis), ir kiek kitaip, jei mintimis aprėpsime taip pat ir vidinę požiūrių bei nacionalinių interesų įvairovę pačiose NATO ir ES. Tiesą sakant, tikrasis paveikslas artimesnis būtent antrajam žvilgsniui, kuris nesupaprastina ir neschematizuoja sudėtingos tarptautinių santykių pyniavos, bet, kiek tai įmanoma, priima domėn visus jos vingius.
Kad ES išgyvena gilią krizę, įrodinėti netenka. Britų balsavimas už išėjimą pasako viską. Galima tik pritarti sakantiems, jog „kažkas tame ES mechanizme nebeveikia“. Tiesą sakant, britų visuomenės nepasitenkinimas ES raidos kryptimi buvo matomas jau seniai, bet centrinės ES institucijos ir kitos didžiosios valstybės narės į tai reagavo vangiai.
Jeigu ES krizė bent kiek panaši į kritinę žmogaus ligos fazę, nėra išmintinga ir toliau nekreipti dėmesio į tos ligos simptomus. Arba taikyti netinkamus vaistus. Tarkime, užsispyrėliškai gydyti inkstų uždegimą stingdančio ledo kompresais. Išmintingi politikai tai supranta.
Buvęs Vokietijos Kancleris Helmutas Kohlis, reaguodamas į „Brexit“, Vokietijos žurnalistams pasakė: Europa turi žengti žingsnį atgal. Atgal, žinoma, ne ES projekto išsižadėjimo, bet jos ateities, jos vizijos apmąstymo linkme. Tokio žingsnio ir pauzės jau seniai reikia, nes pernelyg ilgai užsitęsė tautų gyvenimas europinės biurokratijos paunksmėje, kai vis daugiau iniciatyvų ateina iš Briuselio, ir vis mažiau erdvės lieka tiesioginėms diskusijoms tarp valstybių narių. Helmutas Kohlis atvirai nepritarė, jo žodžiais, ES centralizacijai, tuo primindamas, jog centralizacija ir integracija nėra tapatūs dalykai.
Briuselinėje kasdieninių reikmių tenkinimo karuselėje iš akiračio išslysta ilgalaikiai strateginiai dalykai. Tai, beje, visų demokratijų tykantis pavojus: nes jos įpranta mąstyti „keturmečiais“ – nuo rinkimų iki rinkimų. Kai tuo tarpu rinkimus imituojančios autokratijos tuo pačiu metu rezga ilgalaikius geopolitinių revanšų planus.
Ne paskutinį vaidmenį vystant santykius su kitomis šalimis vaidina ir parlamentinė diplomatija. Žinau iš savos patirties, kad kukli ir nelabai įtakinga savoje partijoje parlamentarė gali iš esmės pakeisti ir sustiprinti, tarkime, ESBO Parlamentinėje Asamblėjoje priimamų dokumentų turinį. Gali, jei TIKRAI to siekia ir atitinkamai veikia. Žinoma, A. Tapino aprašytiesiems „ūsuotiems bebrams“ tai – nė motais, nes nei jiems, nei tai nereikšmingai parlamentarei juk – nieko iš to!
Vis dėlto turime politikų, susišnekančių ne vien rusų kalba ir suprantančių gerų tarptautinių santykių svarbą. Būtina gilinti dvišalius, regioninius ir tarpregioninius ryšius ES viduje. Nes tik kalbėdami ir kalbėdamiesi pasieksime, kad mus suprastų ir patys išmoksime geriau suprasti kitus.
Tiktai nereikia kaip papūgoms kartoti nudėvėtų ideologinių dogmų, neva mus išgelbės „dar daugiau multikultūralizmo“ arba šaukti: pirmyn į federaciją pagreitintu būdu! Na, nereikia, vyrai, tų atgyvenusių klišių, kurios šiandien atrodo juokingai net Kancleriui emeritui Helmutui Kohliui. ES tikrai neišsigelbės lyg mantrą užsimerkusi kartodama dirbtines formules iš nutrintų vadovėlių. Mums juk reikia Europos be Brexitų – gyvos ir veikiančios!
„Tai kokios gi Europos Sąjungos nori šių eilučių autorė?“ – jau girdžiu nekantrų klausimą. Atsakau: tokios Europos Sąjungos, kurioje vietos rastųsi ir Jungtinei Karalystei. Esu įsitikinusi, kad būtent tokia ES geriausiai atitiktų mano tautos interesus.
Kodėl nekalbu apie Vokietiją, pagrindinę ES maitintoją, atramą ir ašį? Kalbu. Visuomet ir visur sakau, jog nepaisant visų perlenkimų su imigracijos politika, ponia A. Merkel išlieka „stipriausias vyras didžiojoje Europos politikoje“.
Žinoma, tik tol, kol ponia A. Merkel išliks politikoje apskritai.
Nuo to, kas ją pakeis (geriau – kuo vėliau!), priklausys ir būsimasis Vokietijos vaidmuo.
*****
Nuo pat 1918-ųjų, nuo keturiolikos istorinių Prezidento Woodrowo Wilsono punktų, JAV yra pagrindinis Lietuvos valstybingumo garantas. W. Wilsonas buvo 28-asis JAV Prezidentas.
Kai pretendentas į JAV aukščiausiąjį politinį postą pareiškia, jog negins jokių ten baltiečių, o JK diplomatijos šefas staiga užsimano priglusti prie dėdės Vlado–vado krūtinės, tai kažkaip jau nei šis, nei tas. Gal čia tie Saulės pliūpsniai...
NATO, transatlantinis ryšys tarp JAV ir Europos bei nuolatiniai dvišaliai santykiai su JAV turi būti išskirtinė, labiausiai puoselėjama Lietuvos užsienio ir saugumo politikos sritis. Nepaisant jokių Saulės pliūpsnių ir keistų pareiškimų. Kad ir kokius gražius žodžius apie pasirengimą mūsų gynybai mums kalbėtų broliai europiečiai, visi žinome, jog niekas tokios misijos geriau neatliktų, negu tie paprasti amerikiečių vaikinai, kuriuos šiandien jau sutinkame Lenkijoje ir Lietuvoje, Rygoje ar Taline. Taigi santykiai su JAV normaliam Lietuvos politikui turi būti tas pats, kas tikinčiajam kasdieninis „Tėve mūsų“.
Su tuo Lietuva negali sutikti.
Nes Vakarai – mūsų geopolitinis būstas, mūsų civilizacijos namai.