Jungtinės Karalystės referendumo rezultatai tikrai nėra katastrofa, tačiau kaip toliau rutuliosis procesas priklauso vis dar nuo visų 28 valstybių piliečių ir jų lyderių veiksmų.
Privalome gerbti Jungtinės Karalystės žmonių demokratinį apsisprendimą išreikštą pačiu demokratiškiausiu būdu - referendumu.
Kitos alternatyvos paprasčiausiai neturime, nors galime prisiminti ir kitus demokratinius procesus, vykusius 20 amžiuje, kurie sukėlė Europai katastrofiškas pasekmes. 1933 metais Vokietijoje demokratinių rinkimų būdu žmonės atvėrė kelią į valdžią A. Hitlerio partijai.
Tada prasidėjo „kaltųjų" dėl Vokietijos bėdų ir nesėkmių paieška ir naikinimas. Pažiūrėkime į Brexit - tai buvo balsavimas prieš imigracijos politiką, vis daugiau JK žmonių pradėjo šnairuoti į atvykėlius, teigti, kad jie „apvaginėja" britų žmones, yra kalti dėl ekonominių sunkumų.
ES neišmintinga politika pabėgėlių klausimu tik pakurstė euroskeptikų gretas, bandymas šiuo klausimu sukurti prievartinį mechanizmą, tokiu būdu vis siunčiant signalus, kad ES artėja prie federalinės valstybės modelio, taip pat sukėlė įvairių radikalų visose ES šalyse suaktyvėjimą ir suteikė jiems tribūną.
Būtent valdžios žmonių manipuliavimas referendumais, negebėjimas kalbėtis su piliečiais ir paaiškinti jiems sudėtingus procesus, lemia tai, kad referendumų rezultatai tampa pavojingais, o bet kokios ekspertų nuomonės yra sumenkinamos.
Ši situacija yra galimybė pasitikrinti, kiek yra tvirta sąjunga jau be britų, kiek ES žmonių yra yra pasirengę puoselėti ir ginti Europos pamatines demokratijos, laisvosios rinkos, bedrapilietiškumo, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos vertybes.
Pati ES su visu savo gremėzdišku ir neefektyviu biurokratiniu aparatu turi pasižiūrėti į veidrodį ir padaryti išvadas. Mes patys turime būti aktyvūs pokyčių iniciatoriai visai sistemai.
Visi, kas susidūrėmė su eurobiurokratiniu monstru, suprantame, kad pokyčiai čia būtini, kad ES yra valstybių narių šeima, o ne supervalstybė su suvereniteto netenkančiomis šalimis. Gilesnė integracija šiandieninėmis aplinkybėmis galėtų tik pakenkti, o ne sustiprinti Sąjungą.
Mūsų vyriausybės dabartinis uždavinys - aktyviai dalyvauti JK atsiskyrimo procese, besąlygiškai ginant mūsų piliečių teises Jungtinėje Karalystėje, sukuriant mechanizmus ir saugiklius, kad jie netaptų trečiarūšiais žmonėmis, kaltais dėl visko, kas blogo vyksta regione.
Po šiandieninės premjero Davido Camerono kalbos, akivaizdu, kad tai jau naujosios vyriausybės, nesvarbu kokia ji būtų po rinkimų, uždavinys. Dar svarbesnis uždavinys laukia skubiai sudarant visas sąlygas mūsų piliečiams grįžti namo.
Ne deklaracijomis, ne tuščiais sakymais, kad reikia susigrąžinti emigravusią tautos dalį, o konkrečiais darbais parodant, kad tai yra esminis prioritetas.
Emigrantai ne tik turi pajusti, kad mums visiems gyvenantiems Lietuvoje jie rūpi. Tai turi būti parodyta per sudarytas visos sąlygas jų grįžimui: palengvintos sąlygos kurti savo verslą arba reintegruotis į darbo rinką, laukiančios ir pasirengusios mūsų mokyklos, darželiai ir universitetai, kuriuose savo vietą rastų mūsų emigrantų vaikai.
Ar esam šiandien tam pasiruošę? Ar atlikę būtinus namų darbus? Argi ne pirmas klausimas grįžusiajam „kodėl tu čia grįžai"? Atsakymą kiekvienas žinome.
Nepaisant šiandienos apmaudo ir nusivylimo, tikiu, kad būsime stipria ir solidžia lygiaverte partnere jau 27 valstybių šeimoje, kuriuos vienys bendros vertybės, kur Sąjunga bus suverenių valstybių bendrija, valdoma efektyviausiu ir racionaliausiu būdu.
Kokia alternatyva? Vis daugiau Europos valstybių besivadovaujančių kitomis vertybėmis, kurias vienytų senas, jau girdėtas šūkis - Ein Reich, ein Volk, ein Fiurer! (Viena valstybė, viena tauta, vienas fiureris), kur dėl visų nesėkmių bus kaltinami „atvykėliai parazitai", kaimyninės valstybės arba atskiros tautos... Ar to kas nors norėtume?