Demokratiškai, vertinant kiekvieno žmogaus laisvę ir pasirinkimą, siekiant valstybės gerovės, suprantant, kad be atkaklaus darbo nieko doro nesulauksime. Jungiančia gerus tikslus ir mūsų visų pastangas grandimi turėjo būti vienybė. Taip, kaip ji įvardyta Tautiškoje giesmėje, mūsų valstybės himne.
Ar ji sužydėjo, o jeigu ne, tai kas trukdo iki šiol tautos vienybei?
Demokratinėse valstybėse svarbiausia valdymo dalis yra partinė sistema, kurioje veikiančios partijos atspindi skirtingas ideologijas. Lietuvoje nuo Nepriklausomybės pradžios kūrėsi partijos, būrusios bendraminčius. Nekalbėsime apie tai, kiek jų reikėtų partinės sistemos stabilumui užtikrinti, o kartu – sėkmingesniam mūsų valstybės valdymui, tačiau apie metą, kada partijos turėtų kovoti ne vien dėl valdžios, bet veikti išvien, vertinti tai, kas padaryta gerai ir tęsti pradėtus darbus, dvidešimt penkeri Kovo 11-osios metai, manau, tinkama proga priminti.
Gerai pamenu, kai 1992 metais buvau paskirtas dirbti teisingumo ministro pavaduotoju. Dalyvaudavome bendrame darbe, reformuojant teisinę sistemą, tuomet svarbiausia buvo ne kokiai partijai priklauso žmogus, o ką jis sugeba. Dirbome visi kartu ir stengėmės galvoti apie vienijantį tikslą.
Vėliau, 1998-aisiais, tapus vidaus reikalų ministru, prie Lietuvos ekonomikos artėjo Rusijos krizė. Tai buvo gana įtemptas metas, tačiau, kiek pamenu, tuometinė Lietuvos demokratinė darbo partija net nebandė rodyti kokių nors pastangų konsoliduotis, siekti vienybės įveikiant valstybę ištikusią krizę. Iš krizės Lietuvą ,,tempė“ Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, tačiau Seimo rinkimuose 2000 m. rudenį pasiekto ekonomikos subalansavimo vaisiais džiaugėsi ir pergalę šventė oponentai.
Visiškai kitaip elgėsi konservatoriai, kai į valdžią 2006 m. atėjo G.Kirkilo mažumos Vyriausybė. Svarbiausiais valstybei klausimais valdantieji sulaukdavo palaikymo, nes konservatoriams partinė priklausomybė niekada nebuvo svarbiau už valstybės reikalus.
Kodėl tai primenu? Vienas svarbus įvykis, reprezentuojantis Lietuvą kaip atsakingą ir garbingą šalį Europoje ir pasaulyje, akivaizdžiai parodė, kad šiandien socialdemokratai žaidžia tą patį dvigubą partinį žaidimą: kai valstybėje sunkmetis, o jie opozicijoje, tuomet jie nepalaiko būtinų sprendimų, tačiau vėliau prisiima kitų nuopelnus. Tas įvykis – tai socialdemokrato užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus interviu CNN televizijai šių metų vasario 11 d. Linas Linkevičius, CNN žurnalistei Kristijanai Amanpur (Christiane Amanpur) laidoje „The Amanpour Show“ pasiteiravus, ar jūs, (t.y. Lietuva), įstodami į Europos zoną, pasirengę mokėti už Graikijos skolas, atsakė: „Solidarumas svarbu, bet atsakingumas irgi svarbu, eurozonos stabilumas – irgi. Mes irgi turime tam tikrą palikimą, mūsų ekonomika smuko po 2008-ųjų krizės, mes mažinome algas, pensijas. Algas sumažinome 20 proc., taigi tikrai nukentėjome, bet be išorinės pagalbos sugebėjome susitvarkyti ir mūsų BVP auga vienas labiausiai Europoje. Reikia galvoti ir apie tai, kas apmokės sąskaitas. Leiskite priminti, mūsų minimalus užmokestis dvigubai mažesnis negu Graikijoje. Kodėl tai sakau? Nes ne ką mažiau svarbu atsakomybė ir reikia kalbėti su Graikija būtent tokiu tonu“.
Man patiko L. Linkevičiaus atsakymas, kalbėjo teisingai. Jis juk pažymėjo, kad mes (tai yra, ir socialdemokratai) sumažinome algas, pensijas, bet sugebėjome susitvarkyti be išorinės pagalbos. Tik, deja, jo žodžiai prieštarauja socialdemokratų kalboms, kurie ne tik kad nepalaikė sunkiu krizės metu Andriaus Kubiliaus vyriausybės reformų, bet aršiai jas kritikavo, norėdami įtikti rinkėjams, juos apgaudinėdami.
Gerai prisimenu, kai 2013 m. liepos pradžioje Vilniuje lankėsi Vokietijos Bundestago Užsienio reikalų komiteto nariai, vadovaujami komiteto pirmininko Ruprechto Polenco (Ruprecht Polenz). Liepos 3 d. delegacija susitiko su opozicijos lyderiu A. Kubiliumi. Vienas iš pokalbio, kuriame teko dalyvauti ir man, klausimų buvo prieš dvi dienas priimtas garsusis Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas, pripažinęs, kad per krizę vienodai reikėjo mažinti atlyginimus ir daug uždirbantiems, ir gaunantiems minimumą.
Bundestago komiteto delegacijos sudėtyje tik pirmininkas buvo konservatorius (priklausantis jungtinei KDS/KSS). Visi kiti delegacijos nariai (jų buvo gal septyni-aštuoni) priklausė kairiesiems (socialdemokratams, Kairiųjų sąjungai, žaliesiems), tačiau visi vieningai kraipė galvas ir stebėjosi tokiu Konstitucinio Teismo sprendimu. Svečiai buvo vieningi: jei Vokietijoje būtų susidariusi panaši situacija, jie būtų priėmę tokius pačius sprendimus, kaip A. Kubiliaus vadovaujama koalicija.
Kiek vėliau, t.y. 2014 m. gruodžio 22 d., Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija išplatino pranešimą po dar vieno Konstitucinio Teismui nutarimo, kuriame, šalia kitų klausimų, buvo išaiškinta, kad krizės metu aukštesnes pareigas einančių prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti neproporcingai.
Susijaudinusi (pasirodo, veidmainiaujanti) LSDP frakcija tuomet klausė buvusio premjero A. Kubiliaus, ar jis ketinąs už tai prisiimti asmeninę atsakomybę. Socialdemokratai grąžė rankas teigdami, kad ,,<...>žongliruodami „sunkmečio“ baimėmis konservatoriai ir liberalai dangstė savo trumparegiškos, nemokšiškos ir prieštaraujančios šalies Konstitucijai politikos veiksmus, kuriuos taisyti tenka socialdemokratų frakcijai <...>“ Šiuos žodžius, nežinia kodėl, šių metų vasario 14 d., nedaug laiko likus iki savivaldybių rinkimų, ,,pastebėjo“ ir sparnuotų frazių rubrikoje paskelbė dienraštis ,,Lietuvos rytas“.
Ir per Rusijos krizę dvidešimto amžiaus pabaigoje, ir per Pasaulinę krizę dvidešimt pirmo amžiaus pirmajame dešimtmetyje, ir dabar socialdemokratai rinkiminėje kovoje nesiliauja šaudyti apgaulingais šoviniais, siekdami vieno tikslo – savo partijos gerovės , ir kuo daugiau. Valstybė ir jos žmonės jiems niekada nebuvo ir nėra svarbiausi. Kitaip, argi socialdemokratų užsienio reikalų ministras, kuris pagal modernių šalių ministrų kabineto hierarchijos tradiciją yra antras po premjero, leistų sau visam pasauliui girti konservatorių vyriausybės darbus, net neužsimenant, kad juos nuolat menkina ir kritikuoja socialdemokratai. Tautai su lyderiu Algirdu Butkevičiumi jie skelbia nuomones, lyg būtų labiau priimtinas Graikijos kelias, o pasauliui CNN laidoje kalba, kad tai jie atliko gerą darbą ir sumažino žmonėms algas, pensijas.
„Nugalėti sunkumai yra puikiai išnaudotos galimybės“, – kadaise sakė Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis. Politikai ir rinkėjai tai patiria daugybę kartų. Tačiau ar ne todėl per ekonomines krizes Lietuvoje sunkumus įveikti buvo daug sudėtingiau, kad vieną galimybę – vieningai juos pripažinti ir stengtis nekurstyti ugnies sausame miške – socialdemokratai atmesdavo, menkindami kolegų politikų darbus ir pastangas, neturėdami vienybės jausmo, augindamiesi reitingus ir kaupdami bonusus vien savo partijai, bet ne Nepriklausomos Lietuvos valstybei ir jos piliečiams.