O jei kuris, neduok Dieve, lankėsi Grūto parke tik dėl to, kad koks svečias prašė palydėti, tai turbūt, iškart bėgo išpažinties ir prašė išrišimo. O kaip kitaip? Garsiajame Grūto parke suvežti sovietiniai balvonai – leninai, stalinai, melnikaitės, kapsukai, rekašiai ir kiti sovietinių laikų stabai.
Būtent konservatoriai piktinosi pačia idėja į vieną vietą surinkti sovietinę praeitį menančius paminklus ir parodyti visuomenei. Apie 2000-uosius buvo net svarstoma galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Tada kita visuomenės dalis gynė pačią idėją. Aistros nurimo, kada visi suprato, kad į liūdną praeitį galima žiūrėti kitaip – per istorinių įvykių prizmę.
Sunaikinti Grūto parko ir jame esančių balvonų nebesiūlo net konservatoriai. Šis parkas tapo patrauklia vieta užsienio turistams. Turime galimybę nuvežti savo vaikus ar anūkus, mūsų šalies svečius ir parodyti, kaip smarkiai ideologizuota buvo mūsų praeitis, koks absurdiškas buvo sovietinis menas, šlovinantis nekenčiamą santvarką.
Iš tos sovietinės ir liūdnos mūsų šalies praeities miestuose liko labai nedaug ženklų. Turime vadinamuosius Mokslininkų rūmus Goštauto gatvėje Vilniuje. Jų smailėje jau nebėra sovietinės žvaigždės. Tiesa, jų niekas nebesiūlo griauti, nors pats pastatas nedviprasmiškai primena Kremlių. Kaunas artimiausiu metu nulups tilto per Nemuną pagražinimus, vaizduojančius sovietinius simbolius. O bene pats ryškiausias sovietmečio ženklas - Vilniuje ant Žaliojo tilto pastatytos skulptūros: kareiviai, darbininkai, žemdirbiai ir inteligentai – vis dar lieka. Dėl jų jau du dešimtmečius nesibaigia ginčai – nugriauti ar palikti. Praktiškai kaskart, išrinkus naujos sudėties Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, susilaukdavome „patriotų“ laiškų su siūlymų griauti šias skulptūras. Ir kaskart Tarybos sprendimu buvo atsisakoma tai daryti.
Šįkart konservatoriai pasitelkė visas jėgas. Tam, žinoma, pasitarnavo ir įvykdyta Rusijos agresija prieš Ukrainą. Lietuvos gyventojai turi daug nuoskaudų dėl šios totalitarinės valstybės elgesio. Kultūros ministras pripažino, kad žvaigždės, herbai ir kiti sovietiniai atributai negali būti vertybės. Tai tiesa.
Manau, kad Žaliojo tilto skulptūros greičiausiai nėra meninė vertybė ar kažkoks didžiulis kultūros paveldas. Pagamintos iš bene pigiausios medžiagos – ketaus – skulptūros jau vietomis prakiuro, surūdijo ir atrodo nykiai. Kai ką erzina ir sovietiniai simboliai. Bet negi dabar sovietinių karių skulptūros vėliavos antgalį užrišime kokiu maišeliu? Pamenu, mūsų mokyklos mokytoja, rodydama Rafaelo, Ticiano ir kitų menininkų reprodukcijas, uždengdavo nuogybes popierinėmis kelnaitėmis, manydama, kad taip saugo mūsų dorovę. Ar tą daryti siūlo konservatoriai?
Prof. V. Landsbergis minėtą ansamblį pavadino paminklu „melagingai propagandai“. Tai tiesa – būtent jose ir matome visą sovietinį absurdą: neva laimingus veidus, iškilią laikyseną, darnią bendruomenę. Tačiau Žaliojo tilto skulptūros liko vienintelis akcentas Vilniuje iš niūrios ir tragiškos mūsų istorijos. Šis ansamblis, priešingai nei mano oponentai, ne šlovina, o tiesiog primena praeitį ir todėl turėtų likti ten, kur yra. Vien tik todėl, kad galėtume didžiuotis, kad mes tų stabų nebijome.
Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kada prieštaringai vertinami paminklai nėra griaunami, o paliekami. Štai Helsinkio Senato aikštėje stovi paminklas Rusijos carui Aleksandrui II. Kas jau kas, o suomiai yra patyrę daugybę skriaudų iš Rusijos, praradę dalį savo teritorijos. Tačiau paminklas buvusiam imperatoriui tebestovi iki šiol. Tiesa, 1917 m. Suomijai tapus nepriklausoma, buvo raginimai nugriauti šią skulptūrą ar pakeisti ją paminklu Mannerheimui, 1939 m. Šiaurės kare įveikusiam Rusiją. Tačiau tai neįvyko. Suomių kultūra, matyt, yra žymiai aukštesnė nei mūsų. Suomiai balvonų nebijo.
Kas kita, kad šalia Žaliojo tilto skulptūrų turėtų būti išsamesnė informacija apie jų atsiradimą ir tai, ką jos simbolizuoja. Vadovuose po Vilnių šį ansamblį galėtume pristatyti kaip sąmoningai mūsų pačių paliktas sovietines skulptūras, kad miesto svečiai, kurie neturės progos aplankyti Grūto parko, galėtų pamatyti ką mes turėjome. Taigi, jų nereikėtų bijoti. Priešingai. Kasdien praeidami pro metale sukaustytą praeitį galėtume didžiuotis, kad įveikėme ne tik totalitarinį režimą, bet ir savąsias baimes.