R. Paksas. Teroristai – bombomis. Europos politikai – pareiškimais. Ar dar ilgai išsilaikysime?

 (121)
Dar vienas kruvinas islamistų išpuolis prieš Europos valstybę. Šįkart jų taikiniu tapo Belgija ir Europos sostine tituluojamas Briuselis. Kartu su užuojautos žodžiais vėl skamba politikų pareiškimai apie vienybę ir buvimą kartu.
Rolandas Paksas
Rolandas Paksas
© DELFI (T. Vinicko nuotr.)

Panašiai, kaip ir tada, kai 2005 metais aidėjo sprogimai traukiniuose ir autobuse Londone. Kai teroristinių atakų metu žuvo 52 žmonės.

Kaip ir tada, kai metais anksčiau Madrido Atochos stotyje piko metu traukiniuose islamistai susprogdino bombas. Sprogimai pareikalavo beveik 200 aukų.

2012 metai, Prancūzija, Tulūzos miestas: ginkluotas vyras nušovė tris vaikus, mokytoją ir dar tris kariškius.

2015 metų sausis. Paryžius, „Charlie Hebdo“ redakcija, 12 aukų. 2015 metų spalis. Sinajaus pusiasalis. Teroro aktas Rusijos lėktuve. Daugiau kaip 200 aukų. 2015 m. lapkritis. Vėl Paryžius. Koordinuoti teroro išpuoliai, kurių aukomis tapo kone 130 asmenų.

Ką darė Europos lyderiai, kaip įprasta juos vadinti? Siuntė užuojautos telegramas ir platino pareiškimus, kad peržengta riba. Tiesa, kartą susirinko į solidarumo maršą teroro aukoms atminti.
Koks bus mūsų atsakas šį kartą? Vėl visi kalbės, kad „kova su terorizmu yra visų mūsų bendra kova“. Vėl spalvotų prožektorių šviesa nudažysime Eifelio bokštą Paryžiuje ar Trijų Kryžių kalną Vilniuje. Šįkart – Belgijos vėliavos spalvomis.

Kurios valstybės vėliava bus kita? Kuri sostinė ar niekuo neišsiskiriantis miestas? Kiek šeimų dar turės laidoti sprogimų sudarkytų arba kulkų suvarpytų savo vaikų ar tėvų kūnus?

Tikėjausi kitokios reakcijos. Ryžtingų sprendimų. Jau vien dėl to, kad tai ne tik išpuolis prieš konkrečią šalį ir konkrečius jos žmones. Nes tai išpuolis prieš Europos Sąjungos valstybes, teroro vieta pasirenkant metro sustojimą, esantį arčiausiai jos institucijų: Europos Parlamento, Europos Tarybos ir Europos Komisijos. Briuselyje yra ir NATO būstinė.

Tikėjausi, kad jau šiandien ar rytoj tose institucijose bus sušaukti neeiliniai posėdžiai, kuriuose būtų svarstomi tik du klausimai.

Pirmas: kokių adekvačių politinių, karinių ir policinių veiksmų imtis prieš teroristų tinklą Europoje bei pasaulyje ir kada jie bus pradėti įgyvendinti.

Antras: kas ir kada ketina atsistatydinti arba bus atstatydintas dėl to, kad viešose vietose negebama užtikrinti savo šalies piliečių saugumo ir gyvybių nuo teroristinių išpuolių? Kas prisiims atsakomybę dėl saugumo tarnybų nesėkmių ir nesugebėjimo adekvačiai reaguoti į rengiamas grėsmes ir konkrečius teroro aktus?

Juk kai girtas vairuotojas autobusu veža vaikus, jis netenka darbo. Kai medikas net per neapsižiūrėjimą numarina pacientą, jo taip pat laukia atitinkama atsakomybė. O kokia atsakomybė laukia politikų ir atskirų valstybės institucijų pareigūnų dėl negebėjimo užtikrinti jų atstovaujamų piliečių saugumo ir gyvybių?

Neturite ryžto, nenorite, negalite – pasakykite žmonėms: atleiskite, mums ši atsakomybės ir ryžtingų sprendimų našta per sunki, esame minkšto charakterio ir pernelyg susirūpinę savo gerove, nesuprantame Europai gresiančių praradimų masto ir mes atsistatydiname.

Europa dėl to nesubyrės. Ji kaip tik gali subyrėti dėl neveiklumo ir ištižimo. Ji gali subyrėti dėl to, kad teroro aktų vykdytojų nuotraukos tiražuojamos jau po teroro aktų, nors JAV žvalgyba disponuoja beveik 900 tūkstančių su teroristais susijusių asmenų sąrašu, o Europos žvalgybos institucijos yra gavusios kone 20 tūkstančių su ISIS susijusių asmenų pavardžių. Ji gali subyrėti dėl to, kad ir po kruvinų teroro aktų Europoje tebeveikia mečetės, kuriose atvirai skleidžiamos ekstremistinės idėjos. Kad kai kuriuose Europos miestuose kaip getai tebėra atskiros bendruomenės, kuriose mėnesių mėnesiais gali slapstytis panašių atakų organizatoriai.

Privalome suvokti, kad Europai yra paskelbtas karas ir veikti reikia ne pareiškimais, bet pagal karo meto įstatymus. Ne pasakojant, kad vienas iš Paryžiaus atakų organizatorių buvo susitikęs su prie teroristų priskiriamais asmenimis dviejuose didžiausiuose Anglijos miestuose, bet tuos asmenis vyti iš Europos. Kaip ir visus kitus, turinčius bent menkiausių sąsajų su teroristinėmis organizacijomis.

Būtina uždaryti visas sienas bet kokiam naujai atvykusių pabėgėlių judėjimui po Europos Sąjungos valstybes. Būtina apsaugoti visas išorines ES sienas. Kažkaip keistai atrodo: gebame įsteigti Europos kosmoso agentūrą, skrydžiui į Marsą ruošiamės, o čia kelio keliems laiveliams Viduržiemio jūroje kelio užkirsti negalime, keliasdešimties ar kelių šimtų asmenų deportuoti nepajėgiame.

Sutikite, jog ganėtinai keistai atrodo, kad 500 milijonų gyventojų turinčią bendriją per keletą pastarųjų metų ant ausų sugeba pastatyti keli šimtai teroristų ir keli tūkstančiai jiems prijaučiančių. Įdomi proporcija. Gal ji tokia dėl to, jog kai kas malonumą taip stovėdamas jaučia? O jeigu kitaip lieps atsistoti, kitą žandą atsukti – negi suksitės?

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

G. Kirkilas. Jei jie dar neemigravo dvasiškai (66)

Lietuvoje tiek daug kalbama apie emigraciją, jos mastus, būtinybę ją stabdyti, jog galų gale visi tuose ginčuose vėl susipykstam ir... vežimas nė iš vietos.

V. Jankauskaitė-Milčiuvienė. Nelegalios statybos: šunys loja, karavanas eina, o miesto architektas snaudžia toliau (27)

Jau kelerius metus su kaimynais intensyviai priešinamės nelegalių statybų traukiniui. Bandydami eiti prieš įsigalėjusią sistemą atsiduriame tikrame stebuklų lauke.

P. Auštrevičius. 330 tonų ant Vyriausybės laiškų rašytojų stalo (35)

Besibaigianti vasara galutinai parodė – ši Vyriausybė buvo ir lieka neįgali Lietuvos žmonių naudai išspręsti Astravo atominės jėgainės klausimą.

V. Landsbergis. Sokurovo pasisakymai (66)

Vilniuje viešėjo garsus pasaulyje kino režisierius Aleksandras Sokurovas, dalyvavęs rodant jo naują filmą „Frankofonija. Europos elegija“.

G. Landsbergis. Bendrasis ugdymas: yra geresnis kelias (185)

Žurnalistė ir apžvalgininkė Indrė Makaraitytė savo straipsnyje taikliai identifikavo vienas pagrindinių lietuviškosios bendrojo ugdymo sistemos ydų – orientavimąsi į egzaminus, o ne į asmenybės ugdymą, mokytojo profesijos prestižo trūkumą, pedagogų profesionalumo klausimą, netinkamą atmosferą bei socialinę aplinką mokyklose.