Galima tik spėlioti, apie ką kalbėjo buvusi ministrė. Tačiau prisimenant paskutiniuose posėdžiuose matytą socialdemokratų ir liberalų flirtą, galbūt B. Vėsaitė pranašauja galimą Lietuvos socialdemokratų partijos ir Liberalų sąjūdžio aljansą? Neramu darosi svarstant, ką tokie partneriai pasiūlytų Lietuvai.
Bent keli atsakymai aiškūs jau dabar: liberalai ir socdemai vieningai palaiko pensinio amžiaus ilginimą, darbuotojams nepalankius darbo santykius, toliau blogėjančią demografinę valstybės padėtį, gėjų santuokas ir pagal pasirinkimą besikaitaliojančias piliečių lytis. Sakysite, perdėti „nemodernaus“ Seimo nario grasinimai? Koks apčiuopiamas gali būti šis bendradarbiavimas, jau turėjome progą išvysti Seimo posėdžių salėje.
Darbą ranka rankon pademonstravo balsavimas dėl socialinio modelio projekto. Galima suprasti, kodėl abstraktų socialinį modelį gynė socialinės apsaugos ir darbo ministrę delegavę darbiečiai ir jų koalicijos partneriai. Tačiau ne mažiau aršiai projektą stūmė ir liberalai, Gintaro Steponavičiaus lūpomis paprašę jį svarstyti skubos tvarka.
Tokiu pasiūlymu liberalai nori ne tik skubiai sukurti nelygiaverčius darbdavių ir darbuotojų santykius nustatantį reguliavimą. Užregistruotas Darbo kodeksas niekaip neatlaiko kritikos. Projektą dėl jo abstraktumo apskritai galima laikyti daugiau gairėmis, o ne kodeksu, kadangi dėl jo nuostatų „talpumo“ kiekvienas darbdavys jį interpretuos savaip.
Dokumento nuostatos prieštarauja viena kitoms ir Lietuvos ratifikuotoms konvencijoms, yra tik iš dalies suderintos Trišalėje taryboje, nepadengia visų darbuotojams aktualių klausimų.
Siekdami skubiai balsuoti dėl socialinio modelio, kuriam posėdyje praktiškai neturėjo pastabų, liberalai taip pat siekia pritarti Vyriausybės pasiūlymui pailginti pensinį amžių. Šiaip pensijas padidinti galima keliais būdais. Vyriausybės pasiūlytas pensinio amžiaus didinimas yra tik vienas ir nebūtinai geriausias iš jų. Veikiausiai pamatuota ir nuspręsta, kad pensinį amžių ilginti „atsieis pigiau“ nei, pavyzdžiui, imtis turto mokesčių įvedinėjimo. Tad kam svarstyti ir gaišti, kai galima paskubėti...
Tiek socialdemokratai, tiek liberalai balsuodami vertybiniais klausimais nėra tokie drąsūs: balsuojant dėl partnerystės Lietuvoje įteisinimo nemažai jų frakcijų atstovų paliko salę, tačiau joje pasilikę sinchroniškai spaudė „už“. Toks kelias pasirinktas net ir žinant, kad vyro ir moters partnerystė dubliuotų santuokos instituciją ir neišvengiamai mažintų pačios santuokos svarbą.
Teisingumo ministras Juozas Bernatonis ir jo šalinininkės iš socdemų ir liberalų gretų bandė apsimesti, kad nežino, jog pripažinus partnerystę tik tarp vyro ir moters, Lietuva pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką būtų priversta pripažinti ir tos pačios lyties asmenų „šeimas“. Abi partijos stengiasi būti labai „pažangios“ savo programose, tačiau prisibijodamos atsiskleisti rinkėjams, vienalytes šeimas į Lietuvos įstatymus stumia tokiais pigiais gudravimais. Kartu jų atstovės, pavyzdžiui, liberalė Dalia Kuodytė, socialdemokratės Marija Aušrinė Pavilionienė ir B. Vėsaitė, viešai palaikė Stambulo konvenciją, kuri įteisintų lyčių keitimą. Toks veikimas griauna šeimos instituciją ir žlugdo šalies demografinę padėtį.
Žinoma, Lietuvai labiausiai kenkia ne šie postmodernūs išsigalvojimai, o nuolatinės pastangos nuvertinti vyro ir moters šeimą, paversti ją tik viena iš daugelio gyvenimo formų, panaikinti viską, kas skatina šeimų stabilumą ir net savomis rankomis paskatinti neįpareigojančius, lengvai nutraukiamus santykius. Prie to pridėjus šalyje kurstomą panieką neva „karjeros nepadarančioms“ motinystę besirenkančioms moterims, galima gauti gana aiškų vaizdą, kaip ir kodėl Lietuvoje prastėja demografinė padėtis ir po truputį tų pačių liberalų ir kairiųjų lūpomis pradedama kalbėti apie „būtinybę“ įsivežti darbo jėgos.
Kiekvienam, stebinčiam partijų balsavimus ir viešas kalbas, aišku, kad pradžioje išvardinti liberalus ir socialdemokratus vienijantys tikslai nėra išgalvoti. Juos liudija politikų atiduoti balsai ir pateikti pasiūlymai. Kyla tik vienas klausimas: kas tokioje Lietuvoje norės gyventi? Galbūt ir ne veltui liberalas Arminas Lydeka pasiūlė Lietuvai susitaikyti su mintimi, kad vietoje emigravusių bendrapiliečių turėtume priimti 600 tūkst. imigrantų. Po tokių reformų žmonių, norinčių gyventi Lietuvoje, ir toliau mažės.