Kaip tūlas žmogėnas pasakytų: „Visiškas „bezpredelas“, Seimas Prezidentės neklauso“. Kai kas tame įvykyje įžiūri konstitucinės krizės požymius. Gal todėl paskubomis siūlo keistus dalykus.
Pavyzdžiui, konservatorius Jurgis Razma siūlo panaikinti slaptus balsavimus Seime tuo klausimu. Matomai tam, kad Prezidentė ir jos bijančių partijų bonzos galėtų pamatyti „nusikaltusius“ – drįsusius turėti savo nuomonę ir balsuoti pagal savo supratimą bei sąžinę. Tokiu būdu išvengti savo partinių vadų ir prezidentūros kontrolės. Taip pat galimo keršto.
Tuo pat metu svarbiausias Prezidentės prisibijančių socdemų teisininkas Julius Sabatauskas ima kalbėti apie tai, kad prokurorą galėtų skirti Vyriausybė. Tai būtų svarstytinas pasiūlymas, jeigu Lietuva būtų grynai parlamentinė respublika. Bet gi mūsų šalies santvarkoje esama prezidentinės respublikos bruožų. Toje santvarkoje šalies prezidento galios, sprendžiant teisėsaugos (teismų, prokuratūros) formavimo klausimus, yra ženklios. Nemanau, kad dabar yra atėjęs laikas keisti tą santvarką.
Tačiau kažką keisti reikia. Arba kažkas turi keistis. Ir tai, mūsų manymu, galima pasiekti be fundamentinių permainų Konstitucijoje, Seimo statute ar kituose įstatymuose. Tiesiog reikia paprasto dalyko – Prezidentė turi atsikratyti įpročio rodyti kaprizus ir primetinėti Seimui savo valią. Antra vertus, ji parlamentui turi siūlyti gerai patikrintą, autoritetą teisininkų bendruomenėje ir visuomenėje turintį kandidatą. Arba dar geriau – porą kandidatų. Ir, esu beveik tikras, generalinis prokuroras būtų paskirtas. Nes absoliuti dauguma Seimo narių puikiai supranta, kad Generalinė prokuratūra negali mėnesių mėnesiais, o gal net metų metais, gerai funkcionuoti be nuolatinio vadovo.
Deja, iš Prezidentės girdime aikštingus pareiškimus, kad ji, suprask, yra supykusi ir gali Seimui neteikti naujos kandidatūros generalinio prokuroro vietai užimti iki šio Seimo kadencijos pabaigos. Tai neprotingas, valstybinio mąstymo stoką rodantis šalies vadovės pareiškimas. Jis rodo, kad ponia Dalia Grybauskaitė vadovaujasi savo asmeninėmis ambicijomis, o ne tarnavimo teisingumui ir demokratijai motyvais.
Susidaro toks įspūdis, kad ji save tapatina su valstybe pagal dar monarchijos laikų garsų posakį: „Valstybė – tai aš“. Tokia nuostata vadovavosi imperatoriai, karaliai ir carai. Tautos rinkti vadovai turėtų vadovautis kita nuostata: valstybė – tai piliečiai, Tauta, Seimas ir, be abejo, Prezidentė.
Kaip kitaip galima vertinti šantažu dvelkiantį kategorišką D.Grybauskaitės reikalavimą Seimui generalinį prokurorą rinkti atviru balsavimu. Juk visiems žinoma, turėtų būti suvokiama ir mūsų demokratijos garantui, kad laisviausiai, nuoširdžiausiai žmonės balsuoja slaptai. Slaptame balsavime išvengiama partinės vadovybės, įtakingų grupuočių ir kitokio spaudimo.
Jeigu vadovautumės Jos Ekscelencijos (lietuviškai – Jos Kilnybės) logika, anksčiau ar vėliau tektų atsisakyti slapto balsavimo Seimo, Prezidento ir kituose rinkimuose. Tik ar tokiu atveju mes neprisigyventume iki neostalininės tvarkos su politiniais kaliniais, tremtiniais ir t.t.?
Gyvename 21-ame amžiuje ir dominuojanti valstybių valdymo forma yra ne monarchija, ne autoritarizmas, o demokratija. Tai, beje, mūsų Konstitucijos tėvų yra apdairiai įrašyta į mūsų pagrindinį įstatymą. Kas to nesilaiko, laužo Konstituciją ir, atkreipiu dėmesį, priesaiką.
Tai turėtų suvokti ir Jos Kilnybė, ir jos politiniai pažai politinėse partijose. Tad turėtume pakviesti ją ilgai nelaukiant pateikti naują (ar naujus) kandidatą į generalinio prokuroro postą. Tik tokį, kuris nekeltų įtarimo, jog sutinka su „kišeninio“ prokuroro vaidmeniu. Ir Seimas, manau, geranoriškai patvirtins kandidatą.
Ar yra vilties, kad Jos Kilnybė suras protingą ir sąžiningą, autoritetą turintį teisininką, pasiryžusį padaryti tvarką Generalinėje prokuratūroje? Tiesą pasakius, vilčių nedaug. Mat toks, ne iš prezidentės kišenės besidairantis, prokuroras kitomis akimis galėtų pažvelgti į bent keletą šalies vadovei „nepatogių“ bylų. Pavyzdžiui, susijusių su banko „Snoras“ bankrotu, su Daivos Ulbinaitės valstybės paslapties išdavimo, Vito Matuzo pajuodusios buhalterijos ir kitomis bylomis. Prie sąrašo galima būtų pridėti ir Garliavos teisinių nesusipratimų virtinę.
Mūsų šalies vadovė, kai kas mano, norėtų kontroliuoti visas teisėsaugos institucijas tam, kad neatsirastų pilietinė ar tikra politinė opozicija, kuri keltų nepatogius klausimus, kad galima būtų sutramdyti nepaklusniuosius, nesuprantančius, kokią gerą valdžią su Prezidente priešakyje mes turime. Kad būtų galima dar labiau įtvirtinti principą „Saviems – viskas, oponuojantiems – įstatymai“. O tam reikia kišeninio, bet ne tikro generalinio prokuroro.
Stiprūs, potencialūs kandidatai į svarbiausio šalies prokuroro postą visa tai gerai supranta. Nes geba suvokti situaciją kaip visumą. Vadinasi, dauguma jų nenorės rizikuoti savo geru vardu, profesine bei asmenine ateitimi ir atsisakys dalyvauti procese. O tai reiškia patinę situaciją. Seimas patvirtintų gerą kandidatą į generalinius prokurorus, tačiau, pirma, Prezidentė nori ne gero, bet paklusnaus žmogaus.
Kita vertus, net jeigu ji šį postą siūlytų stipriam kandidatui, pastarasis, nemaža tikimybė, pasiūlymo atsisakytų. O tai reiškia, jog naujojo generalinio prokuroro paskyrimas taptų labai komplikuotas. Visų tų komplikacijų nebūtų, jeigu Prezidentė nuo pat pradžių būtų nuoširdžiai nusiteikusi gerinti situaciją prokuratūroje ir nebandžiusi „kišeninio“ varianto. Dabar gi, rodos, esame gerokai įklimpę. Tačiau išeitį būtina rasti. Viliuosi, jog šioje situacijoje drąsiau elgsis parlamentinių partijų, ypač valdančiųjų, vadovai.
Jeigu mūsų elitas būtų akylesnis, jis matytų, jog Prezidentės planas yra užvaldyti ir tiesiogiai kontroliuoti kuo didesnę viešojo gyvenimo dalį pradedant teisėsauga, baigiant žiniasklaida. Kol kas elitiniai žmonės tam beveik nesipriešino ir Prezidentei neblogai sekėsi. Bet, rodos, ji peržengia bet kokias tolerancijos ribas ir bent kritiškai mąstanti visuomenės dalis pradeda priešintis. Ar pasipriešinimas duos vaisių – parodys laikas.