Abi politikės bando sukurti įspūdį, neva visa atsakomybė dėl apverktinos kariuomenės būklės tenka tik socialdemokratų vyriausybėms. Tačiau tai netiesa - konservatorių ir D. Grybauskaitės sprendimai silpninant Lietuvos gynybinius pajėgumus taip pat gana įspūdingi.
Šiandien Lietuvos kariuomenės būklė iš esmės yra kritinė. Taip teigdamas remiuosi dimisijos generolo majoro Jono Algirdo Kronkaičio viešai pateiktais duomenimis.
Šių metų kovo pabaigoje paskelbtame straipsnyje jis rašė: „1999 metais Lietuvos kariuomenėje, su savanoriais, tarnavo 22 000 kariškių, bet iki 2009 m. tas skaičius sumažėjo 41 procentu. Civilių skaičius Krašto apsaugos sistemoje išaugo 30 procentų. Su tokia kariuomene neįmanoma atremti galimos grėsmės. Lietuva turėtų grįžti prie privalomosios šauktinių kariuomenės, kuri Krašto apsaugos ministro įsakymu 2008 m. buvo panaikinta. (...) Kariuomenei, norint ją tinkamai parengti ir apginkluoti, būtina skirti tuos 2 proc. nuo BVP, kuriuos esame anksčiau įsipareigoję. Jau 10 metų tarp-partiniai susitarimai žada krašto apsaugai biudžeto didinimą iki 2 procentų. Iki šiol, kaip rodo statistika, skiriamos lėšos kasmet vis mažėjo. Prisiminkim – 1998 m. kur kas daugiau finansinių sunkumų turėjusi Lietuva savo gynybai skyrė 1,4 proc. nuo BVP, o juk tai dvigubai daugiau, negu skiriama, 0.7 proc., 2014 metais!“
Konservatoriai su D. Grybauskaite nepadarė nieko, kad čia aprašyta liūdna padėtis ryškiau pagerėtų. Tai akivaizdžiai pripažįsta generolas J. Kronkaitis, kuris būtent dabar ragina tokią būklę iš esmės taisyti ir pakartotinai pateikė konkretų planą, kaip tai daryti. Šiam planui aš pritariau ir rinkimų kampanijos metu jį dėsčiau.
Ką padarė konservatoriai ir D. Grybauskaitė nuo 2009 metų? Atsisakė įgyvendinti gen. J. Kronkaičio kariuomenės atgaivinimo projektą ir drastiškai sumažino kariuomenės finansavimą.
Kaip neseniai pastebėjo Gediminas Kirkilas, „ta pati R. Juknevičienė, kuri dabar reikalauja gynybos išlaidų didinimo, 2009-aisiais įrodinėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, jog krašto apsaugos biudžetas per didelis, turi kažkokių „riebalų“, kuriuos reikia nupjauti. Ir nors su tuo nesutiko net dalis konservatorių komiteto narių, tai buvo padaryta.“
Skaičiai atrodo taip:
2008 m. gynybai skirta 1,5 mlrd. litų, iš jų 1,3 mlrd. litų teko Krašto apsaugos ministerijos programoms. Tai sudarė 1,16 proc. BVP.
2009 m. Krašto apsaugos ministerijai skirta 1,163 mlrd. litų, t. y. 1,01 proc. BVP.
2010 m. gynybai skirta 990 mln. litų arba 0,89 proc. BVP.
2011 m. Krašto apsaugos ministerijai skirta 871 mln. litų, o Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis viešai pasakė, kad Lietuva skyrė gynybai vos 0,88 proc. BVP.
2012 m. asignavimai Krašto apsaugos ministerijai sudarė 870,2 mln. litų, t. y. 0,79 proc. BVP.
2014 m., pasak J. Kronkaičio, krašto apsaugai skirtas BVP nuošimtis dar sumažėjo - iki 0,7.
Kad tokio drastiško gynybos sistemos nuskurdinimo negalima pateisinti krize, rodo palyginimas su Latvija ir Estija: mūsų kaimynės išlaidų gynybai beveik nesumažino.
Konservatoriai ir D. Grybauskaitė nematė reikalo atsižvelgti į generolo J. Kronkaičio kritiką, kurią jis išsakė dar 2010 m. rudenį.
„Pažvelgę į valstybės asignavimų pagal sritis duomenis, pamatytumėme, kad mažiau nei krašto apsaugai yra skiriama tik poilsio, kultūros ir religijos bei būsto ir komunalinio ūkio sritims. (…) Jei palygintume, kiek investuoja į savo gynybą mūsų NATO partneriai ir kiek mes, pamatytume, kad procentais nuo BVP mažiau nei mes gynybai skiria tik nykštukinis, išskirtinai draugiškų valstybių apsuptas, Liuksemburgas. Tačiau iš kaimyninių ir regiono šalių, būtent Lietuva gynybai skiria mažiausiai iš visų. Pavyzdžiui, Estija ir Lenkija skiria beveik du kartus daugiau nei mes. Kodėl gi kitos šalys supranta gynybos reikšmę, ruošiasi sutikti ateities pavojus, o mes – ne?“
Atsakydami į generolo J. Kronkaičio perspėjimą apie ilgalaikes tokio pražūtingo taupymo pasekmes konservatoriai ir prezidentė dar labiau nurėžė finansavimą gynybai.
D. Grybauskaitė savo požiūrį pademonstravo 2011 m. vasarą ir rudenį, kai kelis kartus pakartojo, jog Lietuvos nesaisto įsipareigojimas skirti gynybai 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekiančią sumą.
„Turėčiau labai aiškiai suformuluoti apie kažkokius neva esančius tarptautinius įsipareigojimus. Niekur, jokiose sutartyse 2 proc. nėra“, - Lietuvos radijui tuomet pareiškė prezidentė.
Simboliškas sutapimas: netrukus po to, kai D. Grybauskaitė pirmą kartą viešai pasidalino mintimis, jog NATO susitarimas yra neįpareigojantis (tai įvyko 2011 m. birželio 22 d. jai lankantis tarptautinėse karinėse pratybose), paskelbta ir kita žinia - kad generolas J. Kronkaitis pasitraukė iš krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės patarėjo pareigų.
2012 m. lapkritį, jau po Seimo rinkimų, padėtį jis apibendrino taip: „Iš visų NATO valstybių Lietuva krašto apsaugai skiria mažiausią finansavimą – šiemet tik 0,79 proc. BVP. Priminsiu, kad dauguma valstybių stengiasi bent jau nenusileisti žemiau nei 1,4 proc. BVP, nors jos ir taip nuo seno šiuolaikine ginkluote apsirūpinusios nepalyginti geriau nei Lietuva. Kalbant atvirai, Lietuvoje kiek daugiau į šiuolaikines karines technologijas investuota tik 1998–2000 m., kai buvo įsigyta modernios prieštankinės ir taktinės priešlėktuvinės ginkluotės.
Deja, Lietuvai tapus NATO nare prasidėjo gudravimai, labai naiviai tikintis, kad jeigu mes gerai pasirodysime NATO vykdomose operacijose (pavyzdžiui, Irake ar Afganistane), tai “NATO mus apgins”, taip kitiems primetant atsakomybę ginti mūsų kraštą.“
Žinant šiuos faktus, dabartinis prezidentės D. Grybauskaitės ir konservatorių rūpestis krašto apsauga atrodo veidmainiškas ir skirtas tik rinkimams - kaip dar viena piliečius klaidinanti propagandos priemonė.