G. Kirkilas. Gynybos biudžetas ir „susirūpinę“ konservatoriai

 (131)
Prasidėjus Ukrainos įvykiams, Lietuvoje, ir tai nestebina, kilo (ne)eilinė diskusija dėl mūsų šalies gynybos išlaidų nepakankamumo.
Gediminas Kirkilas, 2008 m. spalio 7 d.
Gediminas Kirkilas, 2008 m. spalio 7 d.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Apžvalgininkai, komentatoriai ir net buvę kariškiai konkuruodami piešia pačius blogiausius scenarijus, tarsi Lietuva jau nebe NATO kolektyvinio saugumo, Bendros Europos saugumo ir gynybos politikos (pagal Lisabonos sutartį) narė.

Tačiau bene ryškiausiai čia pasirodė, kaip dažniausiai būna, konservatoriai. Buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė iškart pareiškė, jog būtina peržiūrėti šalies biudžetą ir padidinti gynybos išlaidas bent 100 mln litų. Ką čia šimtu - jos partinis vadas Andrius Kubilius tuoj pat padvigubino ir pareikalavo dviejų šimtų...

Tuo būtų galima gal ir nesistebėti, juolab - rinkimai, jei tokius pareiškimus darytų kokie nors populistai, nieko neišmanantys apie biudžetą, nežinantys apie Lietuvos ketinimus prisijungti prie euro, apie problemas su tų pačių konservatorių neteisėtai (pagal Konstitucinio Teismo sprendimą) sumažintomis ir negrąžintomis pensijomis.

Tačiau dar labiau stebina tas faktas, jog tokius pareiškimus daro neseniai buvusi valdančioji partija, būtent kurios valdymo metu krašto apsauga neteko beveik milijardo litų, kelių šimtų milijonų užsienio reikalai, diplomatija, kitos šalies saugumui svarbios institucijos.

Konservatoriai, aišku, į tai atsakys, jog buvo krizė ir išlaidas reikėjo mažinti. Tačiau krizė, ir dar gilesnė, buvo ir mūsų kaimyninėse šalyse - Latvijoje ir Estijoje. Latvija gynybos išlaidų beveik nemažino, o Estija, išlaikiusi tą pačią gynybos biudžeto sumą, nukritus bendram vidaus produktui, nes gynybos biudžetas yra skaičiuojams būtent nuo BVP, pasiekė du nuošimčius vidaus produkto, kaip yra sutarta tarp Aljanso šalių.

Estija taip galėjo pasielgti todėl, jog prieš krizę turėjo subalansuotą biudžetą ir finansines atsargas. Latvija skolinosi pigiai iš Tarptautinio valiutos fondo, todėl greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis įveikė krizę nei Lietuva. Vis dėlto įdomiausia yra tai, jog 2009 metais ta pati R. Juknevičienė, kuri dabar reikalauja gynybos išlaidų didinimo, 2009-aisiais įrodinėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, jog krašto apsaugos biudžetas per didelis, turi kažkokių "riebalų", kuriuos reikia nupjauti. Ir nors su tuo nesutiko net dalis konservatorių komiteto narių, tai buvo padaryta.

Kodėl ministrės nuomonė taip pasikeitė, ligšiol neaišku, nes nuo 2000-ųjų iki 2008-ųjų konservatoriai, būdami opozicijoje, nuolat kaltino socialdemokratus per mažu rūpinimusi krašto apsauga, per mažu gynybos biudžetu ir pan.

Nėra jokių abejonių, jog mūsų gynybos biudžetas nepakankamas, nors pagal šalies galimybes, beje, buvo padidintas ir šiemet. Pagaliau politikai, buvę valdžioje, ypač vykdomojoje valdžioje, turėtų žinoti, jog biudžetas turi būti didinamas ne dėl propagandos, o konkretiems tikslams - įsigijimams, didesnio karių skaičiaus pakvietimui ir pan. O tai turi būti planuojama, tikslai turi būti aiškūs, tam reikia pasiruošti, o ne iš akies reikalauti šimto ar dviejų šimtų milijonų. Gal poreikiai ir galimybė įsisavinti šiuo metu yra tik penkiasdešimt milijonų, o gal didesnė. Neabejoju, dabartinė Vyriausybė apskaičiuos ir priims sprendimą. Tačiau realų, o ne propagandinį.

Vis tik įvertinus klausimo priešistorę, dar daugiau neaišku, ar konservatorių "susirūpinimas" gynybos biudžetu yra nuoširdus ar padiktuotas politinės konjuktūros ir faktiškai prasidėjusios rinkiminės kampanijos poreikių? Tai labai jau primena konservatorių priešrinkimines "Rusijos sulaikymo" strategijas bei žalos atlyginimo įstatymus. Būdami valdžioje, jie ne tik nereikalavo iš Rusijos žalos atlyginimo, bet ir gerokai  sumažino šalies saugumo ir gynybos galias. Tiesa, gal tai vienas su kitu ir susiję - todėl ir nereikalavo, kad suprato, jog taip nustekenus finansiškai šalies saugumo poreikius, dar reikalauti žalos atlyginimo - pavojinga.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

A. Čaplikas. Lietuvoje – lyg ir visi atsakingi, bet nė vieno kalto (44)

Kokia iš tiesų esame valstybė – parlamentinė, vyriausybinė ar prezidentinė – į šį klausimą pirmiausia reikėtų atsakyti svarstant apie reformos poreikį šalies valdyme. Parlamento nariai teigia, kad Lietuva – parlamentinė, premjeras sako, kad esame vyriausybinė, o prezidentės nuomone, mūsų šalis – prezidentinė valstybė.

V. Aleknaitė-Abramikienė. Kai kurie Vakarų krizės aspektai: konservatyvus žvilgsnis iš Lietuvos, arba atgal prie Huntingtono (II dalis) (38)

Pradėsiu nuo to, kuo baigiau pirmąją šio straipsnio dalį, – nuo teiginio, jog Vakarai yra Lietuvos geopolitinis būstas ir jos civilizacijos namai. Kitaip tariant, vienintelė vieta, kurioje lietuviai iš tiesų yra „namuose“ ir kuri tegali garantuoti Lietuvos valstybės išlikimą.

R. Sadauskas. Kai mokestis tampa gyventi trukdančia rakštimi (17)

Vaclovas su žmona Aldona ir dviem dukromis gyvena prieš 11 metų mirusios tetos sodyboje su didžiuliais senais klevais prie kluono ir kiekvieną svečią amsėjimu iš tolo pasitinkančiu lenciūginiu mišrūnu Sargiuku.

E. Gentvilas. Radikalūs pokyčiai be radikalų (137)

Baigiantis vasarai ir artėjant rinkimams į parlamentą, daugeliui gyventojų iš naujo kils klausimas: ką rinktis, kuriais politikais pa(si)tikėti, o gal išvis (ir vėl) nusispjauti per petį?

R. Paksas. Ar skėtį laikysime patys, ar vis norėsime, kad jį kiti palaikytų? (104)

Pastarųjų lietingų dienų fone ir nuskambėjus baigiamiesiems olimpiados Brazilijoje akordams, ramybės neduoda keli klausimai. Ne, anaiptol ne dėl to, kas kaltas, kad lietuviška vasara tokia šlapia. Ir kad olimpinės viltys buvo didesnės negu mūsų atletų galimybės.