G. Kirkilas. Gynybos biudžetas ir „susirūpinę“ konservatoriai

 (131)
Prasidėjus Ukrainos įvykiams, Lietuvoje, ir tai nestebina, kilo (ne)eilinė diskusija dėl mūsų šalies gynybos išlaidų nepakankamumo.
Gediminas Kirkilas, 2008 m. spalio 7 d.
Gediminas Kirkilas, 2008 m. spalio 7 d.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Apžvalgininkai, komentatoriai ir net buvę kariškiai konkuruodami piešia pačius blogiausius scenarijus, tarsi Lietuva jau nebe NATO kolektyvinio saugumo, Bendros Europos saugumo ir gynybos politikos (pagal Lisabonos sutartį) narė.

Tačiau bene ryškiausiai čia pasirodė, kaip dažniausiai būna, konservatoriai. Buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė iškart pareiškė, jog būtina peržiūrėti šalies biudžetą ir padidinti gynybos išlaidas bent 100 mln litų. Ką čia šimtu - jos partinis vadas Andrius Kubilius tuoj pat padvigubino ir pareikalavo dviejų šimtų...

Tuo būtų galima gal ir nesistebėti, juolab - rinkimai, jei tokius pareiškimus darytų kokie nors populistai, nieko neišmanantys apie biudžetą, nežinantys apie Lietuvos ketinimus prisijungti prie euro, apie problemas su tų pačių konservatorių neteisėtai (pagal Konstitucinio Teismo sprendimą) sumažintomis ir negrąžintomis pensijomis.

Tačiau dar labiau stebina tas faktas, jog tokius pareiškimus daro neseniai buvusi valdančioji partija, būtent kurios valdymo metu krašto apsauga neteko beveik milijardo litų, kelių šimtų milijonų užsienio reikalai, diplomatija, kitos šalies saugumui svarbios institucijos.

Konservatoriai, aišku, į tai atsakys, jog buvo krizė ir išlaidas reikėjo mažinti. Tačiau krizė, ir dar gilesnė, buvo ir mūsų kaimyninėse šalyse - Latvijoje ir Estijoje. Latvija gynybos išlaidų beveik nemažino, o Estija, išlaikiusi tą pačią gynybos biudžeto sumą, nukritus bendram vidaus produktui, nes gynybos biudžetas yra skaičiuojams būtent nuo BVP, pasiekė du nuošimčius vidaus produkto, kaip yra sutarta tarp Aljanso šalių.

Estija taip galėjo pasielgti todėl, jog prieš krizę turėjo subalansuotą biudžetą ir finansines atsargas. Latvija skolinosi pigiai iš Tarptautinio valiutos fondo, todėl greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis įveikė krizę nei Lietuva. Vis dėlto įdomiausia yra tai, jog 2009 metais ta pati R. Juknevičienė, kuri dabar reikalauja gynybos išlaidų didinimo, 2009-aisiais įrodinėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, jog krašto apsaugos biudžetas per didelis, turi kažkokių "riebalų", kuriuos reikia nupjauti. Ir nors su tuo nesutiko net dalis konservatorių komiteto narių, tai buvo padaryta.

Kodėl ministrės nuomonė taip pasikeitė, ligšiol neaišku, nes nuo 2000-ųjų iki 2008-ųjų konservatoriai, būdami opozicijoje, nuolat kaltino socialdemokratus per mažu rūpinimusi krašto apsauga, per mažu gynybos biudžetu ir pan.

Nėra jokių abejonių, jog mūsų gynybos biudžetas nepakankamas, nors pagal šalies galimybes, beje, buvo padidintas ir šiemet. Pagaliau politikai, buvę valdžioje, ypač vykdomojoje valdžioje, turėtų žinoti, jog biudžetas turi būti didinamas ne dėl propagandos, o konkretiems tikslams - įsigijimams, didesnio karių skaičiaus pakvietimui ir pan. O tai turi būti planuojama, tikslai turi būti aiškūs, tam reikia pasiruošti, o ne iš akies reikalauti šimto ar dviejų šimtų milijonų. Gal poreikiai ir galimybė įsisavinti šiuo metu yra tik penkiasdešimt milijonų, o gal didesnė. Neabejoju, dabartinė Vyriausybė apskaičiuos ir priims sprendimą. Tačiau realų, o ne propagandinį.

Vis tik įvertinus klausimo priešistorę, dar daugiau neaišku, ar konservatorių "susirūpinimas" gynybos biudžetu yra nuoširdus ar padiktuotas politinės konjuktūros ir faktiškai prasidėjusios rinkiminės kampanijos poreikių? Tai labai jau primena konservatorių priešrinkimines "Rusijos sulaikymo" strategijas bei žalos atlyginimo įstatymus. Būdami valdžioje, jie ne tik nereikalavo iš Rusijos žalos atlyginimo, bet ir gerokai  sumažino šalies saugumo ir gynybos galias. Tiesa, gal tai vienas su kitu ir susiję - todėl ir nereikalavo, kad suprato, jog taip nustekenus finansiškai šalies saugumo poreikius, dar reikalauti žalos atlyginimo - pavojinga.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

A. Armonaitė. Metas atsipeikėti po „Brexit“ (12)

„Brexit“ faktui dar net neįvykus Didžioji Britanija jau moka milžinišką kainą: istorinis svaro sterlingo kritimas, Didžiosios Britanijos smukimas iš penktos pasaulio ekonomikos į šeštą vietą, savo pozicijas užleidžiant Prancūzijai, gili politinė krizė ir rizika prarasti vieningą valstybę.

R. Budbergytė. Dalijimosi ekonomika: galvos skausmas ar naujos galimybės? (24)

Naujausias „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad beveik kas penktas europietis yra bent kartą išbandęs dalijimosi ekonomikos paslaugas ar pats tokias teikia: išnuomoja nenaudojamus daiktus, kambarį ar butą, laisvu laiku nesibodi padirbėti taksistu ir pan.

A. Zuokas. Turime galimybę tapti tais, pas kuriuos atvažiuoja, o ne iš kurių bėga (77)

Kaip buvęs Vilniaus meras, parašiau laišką tokioms įmonėms, kaip Morgan Stanley, HSBC, CitiBank ir UniCredit, su kurių vadovais yra tekę bendrauti ir kurios yra paskelbusios, jog planuoja perkelti dalį darbo vietų iš Jungtinės Karalystės į kitas šalis. Atkreipiau dėmesį į Lietuvą, garsėjančią kaip didžiausias paslaugų centras rytų ir vidurio Europoje, ir jos galimybes.

D. Kuodytė. Eitynės už lygybę baigėsi, Seime prabudo moralės ir šeimos „sergėtojai“ (70)

Nemalonu būti to dalimi, bet jau daug metų su pertraukomis Seime tęsiasi serialas, kuris meksikietiškai skambėtų „Kaip šventi Seimo nariai šeimas gynė“, o trumpai lietuviškai vadintųsi tiesiog „Valdžia prieš žmones“.

V. Mazuronis. Diena po „Brexit“ – proga pasirūpinti savo žmonėmis (32)

Didžiosios Britanijos gyventojams nusprendus, kad jie nebenori būti 28 valstybes vienijančio bloko nare, sunerimo ne tik visų Europos šalių vadovai bei patys britai, tačiau ir daugelis į šią šalį laimės ir geresnio gyvenimo ieškoti atvykusių emigrantų iš Lietuvos.