Vis dėlto nei aukščiau minėti pavyzdžiai, nei I.Rinau byla, įsibėgėjusi prieš pat 2008 m. Seimo rinkimus, nebuvo taip išviešinti, kaip dabartinis Klonio gatvės atvejis. Lyginant su daugeliu kitų rezonansinių bylų šis yra išskirtinis ne tik dėl žiniasklaidos vaidmens, savo turinio plotmės ar politizavimo, tačiau pirmiausiai dėl jo poveikio teisminei valdžiai.
Sekant jau daugiau nei tris metus trunkančios šios istorijos viešinimą kyla klausimas, kokia yra jos svarbiausia žinia? Pirmiausiai į galvą atėję atsakymai – mergaitės tragedija, motinos vaidmuo, iškrypėlių viešpatavimas, valdininkų atsainumas. Vis dėlto manyčiau, jog už jų slepiasi kitos idėjos, kurias platinant (sąmoningai) formuojama visuomenės ir valstybės priešprieša.
Viena iš Klonio gatvės istorijoje skiepijamų žinių yra ta, jog Lietuvos teismų sistema (išskyrus vieną teisėją) yra labai bloga. Smulkiau į jos esmę sudarančių pasisakymų visumą čia nesigilinsime iš pagarbos skaitytojams ir gimtosios kalbos reikalavimams. Tokiai minčiai įsigalint kaip visuomenės nuomonei, ji gimdo šią žinią – blogų teismų sprendimų nereikia paisyti, jiems galima nepaklusti.
Sveiku protu tarsi ir turėtume suvokti, jog toks teiginys griauna ne tik valstybės ar teisės pamatus, tačiau ir paties žmogaus teisę į nešališką teismą, kaip jį apibrėžia mūsų Konstitucija. Deja, šį supratimą vis labiau silpnina mintis, jog teisingumo klausimus įmanoma spręsti be teismo, advokatų, įrodymų, prezumpcijų ar bylos vedimo taisyklių. Vietoje jų viską galima padaryti patiems, gatvėje ar tarpduryje, remiantis neklystančiu teisingumo jausmu. Čia metas paklausti, kam iš tiesų reikia tokio visuomenės įsitikinimo?
Žmonės, prisimindami visus teismų veiklos ypatumus nuo atkurtos Lietuvos nepriklausomybės akimirkos, nepatenkinti ir toks jų jausmas - pagrįstas. Reikia pripažinti, jog per tuos metus dėl teismų sprendimų daugiau ar mažiau pagrįstai nusivylusiais pasijuto šimtai tūkstančių žmonių. Valstybėje trūko teismų veiklos viešumo, teisinės pagalbos tarnybų, registrų kokybės ir pačių teisėjų principingumo. Tad daugelis šiandien palaikančiųjų Klonio gatvės įvykius drauge patenkina metų ar dešimtmečių nuoskaudą dėl jam teikusio teismo sprendimo. Tačiau vargu ar tie žmonės norėtų atsidurti kitoje barikadų pusėje ir patys tapti gatvės teisiamaisiais.
Žiniasklaida su malonumu plėtoja bet kokią temą, pritraukiančią visuomenės dėmesį (ir reklamos pinigus). Klonio gatvės istorija nuo jos pradžios buvo išskirtinai verteiviškai išnaudojama dviejų Lietuvos TV kanalų. Šie visuomenės akyse ne tik anksčiau laiko įvykdė savo teisingumą, tačiau ir pelnė apvalias pinigų sumas. Jų pavyzdžiu pasekusios kitos žiniasklaidos priemonės taip pat skubėjo užsidirbti iš skandalo, kurio veikėjai tapo savotiškais spaudos ir televizijos personažais. Kaip bebūtų, nenorėčiau tikėti, jog be pinigų ir populiarumo vaikymosi, žiniasklaida turi tikslą sunaikinti teismų valdžią, kadangi pati ja naudojasi, spręsdama savo teisinius klausimus...
Politikai, dairydamiesi į žmones ir žiniasklaidą Klonio gatvės istorijon taip pat įnešė ženklų indėlį. Dėl jų kišimosi šie įvykiai ir pati teismų sistema tapo rinkimų, reitingų varžybų žaislu, o teisingumo vykdymas– nauja politikų teise. Tokių veiksmų neatitaisoma žala tiesos ir teisingumo nustatymui šioje istorijoje, jų pasekmės žemina visų teismų ir jų priimamų sprendimų vertę. Tačiau politikai turėtų suprasti, jog anksčiau ar vėliau gatvės teismo kaltinamaisiais taps patys. Istorija liudija, jog tokiame teisme atsidūrusių politikų dalia yra nelinksma.
Taigi, apžvelgus trijų svarbiausių valstybės viešojo gyvenimo dalyvių ypatumus, abejotina, ar jų noras sunaikinti teismų sistemą yra sąmoningas ir racionalus, arba, tariant ūkiškai – ar jie pasiryžę nupjauti šaką ant kurios drauge tupi. Tačiau be žmonių, žiniasklaidos ir politikų gyvenime veikia ir šešėliniai veikėjai arba tiesiog nusikaltėliai.
Organizuotas nusikalstamumas (pirmiausiai kontrabanda) šiandieninėje Lietuvoje pasiekė neribotą mastą. Vertinant apytikriais skaičiavimais, vien neteisėtai atgabentų alkoholio, vaistų, rūkalų apyvarta Lietuvoje siekia milijardus litų. Prie to pridėjus prekybą žmonėmis, narkotikų platinimą, mokesčių slėpimą, galima kalbėti apie tokius skaičius, kuriems pavydėtų valstybės biudžeto rengėjai. Todėl neabejoju, jog tikrieji Klonio gatvės ir kitais panašiais skandalais suinteresuoti veikėjai priklauso kriminaliniam pasauliui. Jiems labiausiai reikia gatvės teismų, kadangi juose nusikaltėliai tampa ne viešinamais teisiamaisiais, o užkulisiniais teisėjais.