Žmogaus teisės yra pažeidžiamos, nes žmogaus prigimtis netobula. Žmogų valdo godumo, smurto, agresijos instinktai, valdžios troškimas. Dėl silpnos valios, neišlavinto proto, savikritikos stokos, aklo paklusnumo dogmoms, stereotipams, tradicijoms, dėl tuštybės ir nežinojimo baimės žmogus pažeidžia kito interesus ir gyvenimo būdą.

Valstybės vidaus ir užsienio politikoje žmogaus netobulumas virsta visuomenės grupių, lyčių, lytinių ir etninių mažumų diskriminacija, įgauna valstybių karinių konfliktų, pilietinio karo, okupacijų, genocido formas. Žmogaus teisių pažeidimai nėra lokalios prasmės: žmonių visuomenė yra bendrija, kuri skaudžiai ir jautriai reaguoja į nusikaltimus žmogiškumui. Sirija, Egiptas, Sub-Sacharos Afrika, Izraelis, Palestina, Kinija, Lotynų Amerika, Rusija, Baltarusija, Ukraina – tai žmonių visuomenės geografinės ir politinės erdvės, kurias stebi pasaulis ir solidarizuojasi su pažemintaisiais ir kenčiančiaisiais. Parlamentų vaidmuo ginant žmogaus teises ir demokratijos principus yra ypatingai svarbus.

Žmogaus teisių ir laisvių saugos dokumentuose įkūnytos taurios mintys, skambančios lyg malda: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; žmogaus laisvė yra neliečiama; žmogaus asmuo neliečiamas; žmogaus orumą gina įstatymas; žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; minties, tikėjimo, sąžinės laisvė yra nevaržoma; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti privilegijų dėl lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo, pažiūrų, amžiaus, negalios.

Marija Aušrinė Pavilionienė
Žmogus turi teisę rinktis skirtingas švietimo formas ir pakopas, pažangią ar konservatyvią ideologiją, religinį tikėjimą ar netikėjimą. Tuomet žinojimo ir nežinojimo, tariamų amžinųjų vertybių bei tradicijų ir visuomenės raidos konfliktai, išpuoliai prieš žmogaus teises sprendžiami ne vien teise, bet ir švietimu, mokslu, kultūra.
Laisvoje ir demokratinėje valstybėje kiekviena politinė partija, valstybinė ir privati institucija, visuomeninė organizacija, kiekvienas pilietis turėtų įgyvendinti ir ginti žmogaus teises, nes visi esame žmonės. Tačiau paradoksalu tai, kad žmogaus teisės gina įvairovę, žmogaus laisvą pasirinkimą, o tai žmonių visuomenę stumia į uždarą ratą. Žmogus turi teisę rinktis skirtingas švietimo formas ir pakopas, pažangią ar konservatyvią ideologiją, religinį tikėjimą ar netikėjimą.

Tuomet žinojimo ir nežinojimo, tariamų amžinųjų vertybių bei tradicijų ir visuomenės raidos konfliktai, išpuoliai prieš žmogaus teises sprendžiami ne vien teise, bet ir švietimu, mokslu, kultūra. Tačiau ką daryti, kai į politiką ateina piliečiai, ribotai ragavę švietimo, mokslo ir kultūros, ignoruojantys žmogaus teises, dėl neišprusimo pernelyg pasitikintys savimi? Tokius politikus esame priversti toleruoti, nes žmogaus teisės teigia, kad „dėl tikėjimo, įsitikinimo, pažiūrų“ žmogaus teisių varžyti negalima. Todėl tokių politikų atžvilgiu visada lieka viltis, kad gamta ir jiems davė potencialią galimybę keistis ir tobulėti.

Šiandien Lietuva yra naujoje politinėje kryžkelėje. Naujajai Vyriausybei teks taisyti praeitos kadencijos Seimo padarytas klaidas žmogaus teisių srityje, nes tik pažangiai mąstanti politinė dauguma geba priimti įstatymus, kurie realiai gintų žmogaus teises, nežemintų ir nežeistų žmogaus orumo ir gyvenimo. Tai - įstatymai, įgyvendinantys valstybės pareigą suteikti piliečiams darbą, padedantys derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, įveikti socialinę atskirtį, smurtą šeimoje ir visuomenėje, taisyti sveikatos apsaugos reformos klaidas. Tai – dėl ideologinių skirtumų iki šiol nepriimtas reprodukcinės sveikatos įstatymas, palankių jaunimui ir pagyvenusiems sveikatos apsaugos pataisos, lyties keitimo ir partnerystės įstatymai, privalomojo lytinio švietimo pataisos. Tai – įsipareigojimai stiprinantys lyčių lygybę, lygias galimybes, gerinantys švietimo, mokslo, kultūros prieinamumą. 

Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Airija, Lietuva, Graikija pirmininkaus Europos Sąjungai. Ką žmogaus teisių srityje numatoma nuveikti per 18 mėnesių?

Savaime suprantama, kad minėta trijulė negalės abejingai stebėti autoritarinių rėžimų daromus žmogaus teisių pažeidimus, rems demokratines pertvarkas, sąžinės, minties ir žodžio laisvę. Įgyvendins Tūkstantmečio tikslus, kurie baigiasi 2015 metais, ir mąstys apie įsipareigojimus žmonijai po 2015 metų.

Tai – ypatingas dėmesys žmogaus teisėms ir laisvėms. Tai – lygių galimybių sauga ir įvairialypės žmogaus diskriminacijos netoleravimas, lyčių lygybės ir moterų įgalinimo, šeimos ir darbo pareigų derinimo akcentavimas. Lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių kaip esminių žmogaus teisių pripažinimas, privalomojo lytinio švietimo įteisinimas. Visuomenės sveikatos, sveiko gyvenimo būdo, teisingos mitybos stiprinimas, rūkymo kontrolė. Ypatingas dėmesys vaiko teisių apsaugai, dingusių vaikų paieškos stiprinimas. Pilietinės visuomenės ugdymas, vystomojo bendradarbiavimo plėtra ir kt.

Lietuvos politikai ir piliečiai turėtų ne vien gruodžio 10 dieną suvokti žmogaus teisių svarbą. Žmogaus teisės neturėtų likti vien rinkiminiais šūkiais. Pagarba žmogaus teisėms turėtų tapti valstybės pamatu, nes, neįgyvendinus žmogaus teisių ir laisvių, jokia visuomenės pažanga yra neįmanoma.