Tačiau šį kartą rašyti noriu ne apie konservatizmo kaip politinių pažiūrų teisingumą ar pan., o apie tai, kad mes, konservatoriai dabar esame atsidūrę svarbioje kryžkelėje, kurioje esą dažnai nesuvokiame. Ir net ne vienoje kryžkelėje, o vienu metu daugybės kelių atsišakojime. Dar daugiau – nuo dabartinių apsisprendimų priklausys tai, kokia TS-LKD kaip politinė jėga ateis į 2016 m. rinkimus ir, tikėtina, stos prie valstybės vairo. Todėl svarbu bent jau įsisąmoninti mus pasitinkančias kryžkeles ir laukiančius pasirinkimus.
Demokratinėje sistemoje partijai būti opozicijoje yra neatskiriama politinio proceso dalis. Tačiau ši būklė turi savo specifiką, savitus tikslus, galimybes ir iššūkius. Anglosaksų pasaulyje politikos apžvalgininkai seniai pastebėjo, kad buvimas opozicijoje primena Mozės klajones dykumoje prieš įžengiant į buvimo valdžioje Pažadėtąją Žemę. Dažnai kalbama apie electoral desert („rinkiminę dykumą“), kurioje „klajoja“ tas ar kitas politikas, patekęs į elektorato nemalonę. Svarbu toje dykumoje neužsibūti, atkurti pasitikėjimo ryšį su visuomene. Ši metafora pabrėžia, kad „rinkiminė dykuma“ – vieta ir metas apsivalyti, apmąstyti, išsigryninti ir atnaujinti savo tapatybę, poziciją, ideologines nuostatas.
Tačiau „dykuma“ bibliniame pasaulėvaizdyje yra ne tik apsivalymo, bet ir išbandymų bei gundymų vieta. Biblinėje, kaip ir vėlesnėje kultūrinėje vaizduotėje dykuma – vieta, kur gyvena demonai, puolantys žmonių sąmonę, bandantys visokeriopai drumsti jų ramybę, siekiantys juos paklaidinti ir suvedžioti. Tiktai šiuos gundymus atlaikius buvimas dykumoje įgyja pozityvią prasmę, tik tuomet įvyksta apsivalymas ir atsinaujinimas.
Parlamentinės demokratijos dėsniai lėmė, kad dabar į rinkiminę dykumą yra patekę konservatoriai. Dabar mes patiriame šios dykumos demonų gundymus, kuriuos ir pamėginsiu čia aptarti. Nuo to, ar konservatoriams pavyks atsispirti pagundoms, priklausys ir TS-LKD galimybės laimėti 2016 m. Seimo rinkimus bei pratęsti 2008 m. pradėtą, tačiau toli gražu nebaigtą valstybės konservatyvios modernizacijos projektą.
I gundymas: optimistinis fatalizmas – „mes neišvengiamai laimėsim kitą kartą“. Spalį Seimo rinkimuose TS-LKD pavyko pasirodyti išties neblogai – po nepaprastai sunkios krizės ir nepopuliarių taupymo sprendimų sugebėta iškovoti antra vieta Seime, o rinkiminės „švytuoklės“ svyravimo amplitudė, balsų netektis pagrindinei valdančios koalicijos partijai buvo pati mažiausia per nepriklausomos Lietuvos istoriją. Todėl iškyla natūrali pagunda pasikliauti rinkimų švytuoklės judėjimu, kuri 2016 m. paprasčiausiai „išneš“ konservatorius į valdžią, patiems nieko ypatingo nė nedarant, tiesiog tereikia „išlaukti savo laiko“.
Tokią mąstymo tėkmę skatina ir aukštas konservatorių populiarumas jauniausiame elektorato segmente – o kadangi po ketverių metų prie balsadėžių ateis dar daugiau naujų, pirmąkart balsuojančių rinkėjų, tai laikas pats savaime, atrodytų, veikia konservatorių naudai. Kažin ar verta su tokiu mentalitetu daug ginčytis – tai ne racionali laikysena, o šiek tiek gynybinė psichologinės iliuzijos būsena. Turbūt užtenka nurodyti, kad optimistinį fatalizmą pagrindžiantys faktai (neblogas pasirodymas rinkimuose, naujos kartos balsavimas už konservatorius) patys yra didžiulių įdėtų pastangų rezultatas ir milžiniško, dažnai nedėkingo darbo įvertinimas. Optimistinis fatalizmas gali vesti į nenorą ieškoti ir keistis, į paprasčiausią tinginystę, inertišką bandymą „išlaukti savo laiko“. Visuomenė – ypač jauniausia jos dalis – labai jautri stagnacijos ir apsnūdimo apraiškoms, todėl tokiu atveju laukia ne „neišvengiama pergalė“, o neišvengiamas politikos kapinynas, kuriame ilsisi ne viena politinė jėga, laukusi, kad už ją dirbtų laikas ir objektyvūs politikos dėsniai.
II gundymas: negatyvi kritika. Jis iš dalies panašus į pirmąjį, nors jo psichologinės prielaidos skirtingos: kadangi naujoji dauguma ir jos Vyriausybė daro klaidą po klaidos, kyla pagunda visą konservatorių politinę strategiją pastatyti ant naujosios daugumos kritikos. Tai vėlgi natūrali pagunda – naujosios daugumos ideologinis margumas ir nesutarimai, skandalai, nekompetencija, blaškymasis ir populizmas tikrai nusipelno kritikos, kurią netruks sustiprinti nusivylimas netesėtais (nes neįmanomais) pažadais. Taigi atrodytų, tereikia taikliai, argumentuotai, šmaikščiai kritikuoti dabartinę daugumą bei jos darbus - ir pergalė kituose rinkimuose garantuota.
Tačiau toks mąstymas toli neveda – juk būtent taip ir nutiko dabartinei daugumai, kuri savo pergalės strategiją grindė ne konstruktyvių, kūrybiškų alternatyvų paieška, bet beatodairiška Andriaus Kubiliaus vyriausybės kritika. Atėjusi į valdžią, ji nelabai turi viziją ir veiksmų programą, kurią galėtų visuomenei pasiūlyti. Be to, kuo toliau, tuo labiau matyti, kad iš neapykantos konservatoriams – tų kreivų pagalių, kuriuos socdemai ir darbiečiai kaišiojo į konservatorių-liberalų koalicijos ratus – gal ir galima suręsti koalicines vežėčias, bet jos niekur toli nenuveš. Sudėti visą energiją į kritiką būtų pražūtinga dar vienu aspektu – kritika gal ir patenkina esamą bazinį TS-LKD elektoratą, bet vargu ar gali pritraukti naujas visuomenės grupes. Tokia laikysena paliktų galioti esamas politinių frontų ir pasidalijimų linijas Lietuvos visuomenėje, o ne siektų naujo politinio sutarimo su visuomene, kuris galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos politinį peizažą – taip, kaip anglosaksų kraštuose jį pakeitė Thatcher ir Reagano pergalės IX dešimtmetyje, o kaimyninėje Lenkijoje 2005 m. pakeitė Kaczyńskio ir Tusko atėjimas. Lietuvoje jau bręsta prielaidos tokiam radikaliam politinio lauko pokyčiui, tačiau jis gali įvykti tik pasiūlius visuomenei paveikią, kūrybingą, įtikinančią naujos politikos viziją, o ne pagrindiniu politiko darbo įrankiu laikant botagą.
III gundymas: konservatizmo ekonomizacija. Jis susijęs su tuo, kad Andriaus Kubiliaus premjerystės dėka konservatoriai įgijo ekonomiškai „kietos“ – mąstančios, dirbančios ir pasiekiančios – politinės jėgos reputaciją ekonomiškai savarankiškoje visuomenės dalyje. Kyla pagunda traktuoti ekonomiką, ūkio modernizaciją ir ekonominės gerovės pažangą kaip pagrindinį lietuviškojo konservatizmo „pasiūlymą“ visuomenei. Juo labiau, kad kitos sisteminės politinės jėgos – liberalai ir socialdemokratai – savo politinę programą irgi formuluoja būtent per ekonominio mąstymo prizmę: liberalai mąsto apie „laisvos rinkos“ logikos išplėtimą į kuo daugiau visuomenės gyvenimo ir valstybės politikos sričių, socialdemokratai dėsto perskirstymu ir valstybine ekonomikos kontrole grįstą gerovės valstybės idealą.
Abiem atvejais ekonominis matmuo sudaro politinės vizijos šerdį. Žinoma, anaiptol nenoriu paneigti ekonomikos svarbos ar sakyti, kad ūkio pažanga neturi būti svarbi, esminė konservatyvios politinės programos dalis. Tiesiog nedera pamiršti, kad konservatizmas nuo kitų didžiųjų politinių ideologijų tuo ir skiriasi, kad kelia moralinį bei socialinį visuomenės idealą ir postuluoja savitą kultūrinę laikyseną, santykį su istorija ir tradicija. Tai žymiai sodresnė, turtingesnė ir platesnė politinė vizija, kuri pranoksta vien ekonominės gerovės rodiklius. Ekonomika jai yra labai svarbi, tačiau stipri ekonomika suvokiama kaip prielaida laisvos ir darnios visuomenės, orios valstybės kūrimui, o ne kaip galutinis politinės veiklos tikslas. Tuo tarpu lietuviškajam konservatizmui nuolat gresia pagunda redukuoti politinį turinį į du matmenis – ekonomiką ir geopolitinį valstybės saugumo užtikrinimą, paliekant užmarštyje tikrai ne mažiau svarbų, bet žymiai sudėtingesnį, daug daugiau kūrybinių pastangų reikalaujantį visuomeninio audinio atkūrimo darbą.
IV gundymas: socialistinio mentaliteto priėmimas. Santykinis konservatorių pralaimėjimas, o tiksliau – santykinė populizmo pergalė Lietuvos kaime ne vieną gundo savotiškai „kapituliuoti“ kalbant su provincijos elektoratu: perimti populistinių partijų kalbėseną ir politinio veikimo modelį. „Kitaip, - mąstoma, - mes ten nieko nepasieksime.“ Siūloma į konservatorių kalbėseną įnešti „jautrumo“, tačiau panagrinėjus paaiškėja, kad kaip „jautrumas“ yra suvokiamas žadėjimas pasirūpinti, išspręsti problemas, pakelti atlyginimus ir išmokas, sušelpti, surasti darbą ir t.t. – taigi, visas jau gerai pažįstamas populistinių partijų rinkiminis repertuaras, mintantis iš nesavarankiškumo, išlaikytinių mentaliteto ir resentimento, ypač įsivešėjusių ekonomiškai silpnesnėje Lietuvos provincijoje. Negana to, toks siūlomas persiorientavimas į populistinę kalbėseną atliepia tarp pačių konservatorių gajoms socialistinėms nuostatoms, kurios visuomenės „solidarumą“ supranta ne kaip labdarą ir artimo meilę, moralinę asmeninę nuostatą padėti artimui, o kaip paternalistinį valstybės „pasirūpinimą“, pagrįstą aukštu perskirstymu, didžiuliu valstybiniu sektoriumi ir progresiniais mokesčiais („socialiniu teisingumu“). Graudu, tačiau tam tikrai konservatorių elektorato daliai „verslas“, „ekonominė laisvė“ ir „privati iniciatyva“ tebėra įtartinos, netgi neigiamos sąvokos. Jau nekalbant apie tai, kad orientacija į tokį „jautrumą“, kuris tėra populistinio pataikavimo nesavarankiškumui bei išlaikytinių mentalitetui eufemizmas, neretai tik pagilina problemą, uždaro žmones skurdo rate, suteikia vilčių laukti, kol tavimi „pasirūpins“ kiti – valstybė, Sodra, mokesčių mokėtojai, – užuot keitusis ir ieškojus sprendimo pačiam. (Žinoma, nekalbu apie tuos atvejus – ligos, negalios, senatvės, – kai valstybė išties privalo pasirūpinti, tačiau jų yra mažuma.) Tai iš tiesų, kaip teigia angliška frazė, būtų kindness that kills, „jautrumas, kuris žudo“.
Žinoma, priėmus tokią retoriką galima būtų laimėti kiek daugiau balsų tarp populistų elektorato, tačiau tai kelia labai rimtą dvejopą – moralinę ir pragmatinę – abejonę. Viena vertus, kyla moralinis klausimas: ar teisinga apgaudinėti elektoratą apie tikrąsias jo nesėkmių priežastis, užuot mėginus nukreipti jį link savo problemų sprendimo? Tikrasis jautrumas visada neatsiejamas nuo tiesos sakymo (tačiau tai neturi virsti piktdžiuga ar kietaširdišku skurdo bei visuomenės problemų atmetimu). Antra – nekyla jokių abejonių, kad siekis prisitraukti dalį populistų elektorato per tokią socialistinę menamo „jautrumo“ retoriką atstums nemažą dalį racionaliai galvojančių ir savo pačių pastangomis bei darbu savo gyvenimą ir gerovę kuriančių rinkėjų. Kitaip tariant, toks bandymas prisitraukti papildomų rinkėjų „būnant geriems“ ir vienai, ir kitai pusei konservatoriams gresia tapatybės nekoherentiškumu – savotiška ideologine schizofrenija. Praktiškai tai reikštų nukritimą tarp dviejų kėdžių: labai realu, kad dėl to mumis gali nusivilti vidurinė miesto klasė, o kad populistų elektoratas ūmai imtų ir įtikėtų naujai atrastu konservatorių „artumu žmogui“ yra gan mažai tikėtina.
V gundymas: nostalgiškos iliuzijos. Šis gundymas yra savotiškai priešingas ankstesniajam; jo esmę sudaro apsisprendimas gyventi ir veikti ne realiai egzistuojančioje, o menamoje, iliuzinėje, seniai nebesančioje – o gal niekad ir nebuvusioje – visuomenėje. Pavyzdžiui, traktuoti egzistuojančią etninę, rasinę ir kultūrinę įvairovę ne kaip duotybę, bet kaip simptomus ligos, su kuria reikia kovoti (nacionalistinėmis eisenomis, šlykščiais rasistiniais memais socialiniuose tinkluose, rankų grąžymu ar pan.). Ginkdie nesu multikultūralizmo šalininkas, visiškai atvirkščiai, ir manau, kad darbo jėgos imigracijos plėtojimas turėtų labai žalingų ilgalaikių pasekmių. Čia kalbu apie tai, kad kitų tautų ir kultūrų buvimas mūsų visuomenėje yra tiesiog realistiški mūsų istorijos ir egzistavimo Europos bei pasaulio erdvėje ženklai – mūsų tapatybės, kuri niekada nebuvo ir nebus monokultūrinis grynuolis, dalis.
Kitas šios pagundos pavyzdys – manyti, kad emigracija yra kažkoks lokalizuotas socialiai žalingas paprotys, panašiai kaip žalingi alkoholizmo ir rūkymo įpročiai, kad reikia su ja „kovoti“ ir bandyti pasiekti būklę, kai lietuviai nebeemigruos. Taip, emigracija yra labai rimtas iššūkis, tačiau jis veikiau yra mūsų visuomenės problemų ir (vėlgi) gyvenimo globaliame pasaulyje padarinys. Vienintelis būdas šį iššūkį pasitikti – keisti, modernizuoti pačią valstybę ir visuomenę, kad mažiau norėtųsi išvažiuoti, labiau norėtųsi grįžti, kad grįžtančiųjų svetur įgijusių išsilavinimą ir patirtį srautai išlygintų išvažiuojančiųjų, ir naudotis svetur gyvenančios diasporos teikiamais privalumais, suvokiant, kad dabar jau visuomet, iki pat pabaigos būsime diasporos tauta.
Paskutinis šios pagundos pavyzdys susijęs su šeimos politika. Matant stiprios šeimos svarbą visuomenės darnai, asmenybės raidai, vertybinės sanklodos perdavimui, galų gale, demografiniam visuomenės atsinaujinimui, kyla pagunda kaip imperatyvų priesaką, kaip privalomą idealą visuomenei iškelti tą šeimos vaizdinį, kurį daugelis mename iš sovietizmo nesudarkyto praeito amžiaus vidurio Lietuvos kaimo: gausios, tvirtos, solidarios išplėstinės šeimos idealą. Viskas su šiuo idealu savaime yra gerai, bet neretai jis primygtinai teigiamas nekreipiant dėmesio į realią visuomenės būklę: į tai, kad pusė susituokusių porų skiriasi, kad vis daugiau vaikų dėl įvairių priežasčių užauga neturėdami pilnos šeimos patirties, ką jau kalbėti apie išplėstinę šeimą, kad įsipareigojimui, ištikimybei ir pastovumui vis svetimesnė tampa viešoji Lietuvos kultūra. Šiai visuomenei šeimos institucijos, šeimos patirties ir gyvenimo šeimoje teikiamų gėrybių reikia dar labiau, negu tokios šeimos santykių krizės nepatyrusioms visuomenėms. Tačiau šeimos santykių rekonstrukcija turi prasidėti ne nuo kategoriškų imperatyvų ir dalijimo į „geruosius“ bei „netikėlius“, o nuo ilgo, kantraus darbo su realia visuomene – traumuota, susvetimėjusia, pasimetusia – tokia, kokia ji realiai yra: nuo tikro jautrumo, kuris neidealizuoja ir nepasmerkia, kuris žino nepasieksiąs tobulos visuomenės būklės, niekada nesugrįšiąs į „prarastą rojų“, tačiau dėl to neišsižada pačių idealų.
VI gundymas: pataikavimas liberaliam skoniui. TS-LKD stiprumas jauniausiame elektorato segmente veda į pagundą dar labiau „sustiprinti“ savo pozicijas šioje terpėje prisiimant dar liberalesnę laikyseną, atsisakant tų vertybinių konservatizmo aspektų, kurie, kaip spėjama, esą „svetimi“ jaunajai kartai: šeimos vertybių akcentavimo, akivaizdžių patriotizmo apraiškų ir strateginio įtarumo Rusijos atžvilgiu. Tačiau toks mąstymas, manau, daro esminę klaidą: jaunimas balsuoja už konservatorius ne todėl, kad jie yra „beveik liberalai“. Jeigu jis renkasi balsuoti ne už liberalus, tai todėl, kad pripažįsta ir galbūt intuityviai nujaučia liberalių vertybių seklumą ir siaurumą, todėl, kad jam svarbios būtent tos vertybinės dimensijos, apie kurias liberalizmas – kuris visais kitais aspektais yra labai įtikinamas – būtent ir nekalba. Todėl čia konservatoriai neturėtų abejoti savimi, ir toliau teigti vertybes, kurias laiko svarbiomis – be abejo, vengdami šaižumo ir kategoriškumo, siekdami dialogo, stengdamiesi ne tik būti išgirsti, bet ir suprasti bei patys suprasti tą visuomenę, kuriai liberali pažangos idioma yra kur kas labiau suprantama, negu konservatyvi pagarbos tradicijai laikysena. Tačiau nereikia vengti savo savitumo – niekas taip negriauna pasitikėjimo, kaip neautentiškumas, bandymas nebūti savimi: jeigu druska praranda savo sūrumą, kam ji betinka, kaip tik keliams barstyti?
VII gundymas: talibaniška konservacija. Šis gundymas priešingas ankstesniajam – įsirausti į savo menamą „savastį“ (tai yra, viską, kas skiria konservatorius nuo liberalų), ir ten užsibarikaduoti, galvojant, kad modernizacija – liberalų išmislas, bet kokios nuorodos į rinkos ekonomiką ir privačią iniciatyvą – taip pat, kad „tikrajam patriotizmui“ atstovauja „tautinio jaunimo“ eitynės per Kovo 11-ąją, kad bet kokie kalbėjimai apie „toleranciją“ ir „žmogaus teises“ – geriausiu atveju neatleistino silpnumo ir ideologinio įtartinumo išraiška, kad Lietuvos visuomenės būklės idealas – kažkur tarp 1926-ųjų ir 1938-ųjų metų, kad Europos Sąjunga yra naujoji Blogio Imperija, ir t.t. Sąrašą būtų galima tęsti, ir jis mums gerai pažįstamas. Tai – konservatizmas, supaprastintas iki trijų kapeikų sudėtingumo lozungų, suvestas į bendrą žemiausią moralinį vardiklį, iki žemiausių žmogaus aistrų lygmens, konservatizmas, iš kurio atimtas racionalumas, pagarba žmogaus laisvei ir autentiškai demokratijai. Žinoma, kad toks darinys nė negali būti laikomas konservatizmu, tai parazitinė forma, su konservatizmu turinti tiek bendro, kiek piktybinis auglys turi bendro su kūnu, kuriame išaugo.
Kiekvienoje ideologijoje glūdi slaptas polinkis į radikalumą, į pozicijų tirštinimą ir „gryninimą“. Be to, mūsų – televizijos, Twitterio, memų ir SMS – komunikacijos amžiuje prisideda dar ir pagunda supaprastinti pasaulėžiūrą iki skambių lozungų, kurie neviršytų 140 ženklų. Galiausiai prisideda dar ir gynybinė reakcija kultūros, kuri, netikėtai įblokšta į globalų amžių, praradusi orientaciją ir neišmokusi veikti naujomis sąlygomis, ieško atramos bei saugumo užsidarydama savyje, priimdama rezistencinę laikyseną, o ne eidama pasitikti, įsisavinti naujos tikrovės ir aktyviai kurdama modernią, laiko iššūkiams atsparią tautos tapatybę. Šis ideologinis nesaugumo, primityvumo ir provincializmo mišinys – turbūt didžiausia grėsmė lietuviškam konservatizmui. Jis toks „savas“ konservatyviajai dešinei, kad į jį labai lengva nuslysti nemačiomis: truputį daugiau radikalizmo, truputį daugiau paranojos, truputį mažiau pagarbos asmens laisvei, ir nemačiomis perkertama ta nematoma riba, skirianti konservatizmą nuo dešiniojo radikalizmo.
* * *
Konservatizmas yra sudėtinga, daugiamatė politinė pasaulėžiūra, pagrįsta ne vienu principu (pvz., asmens laisve, kaip liberalizmas, arba lygybe paremtu „socialiniu teisingumu“, kaip socializmas), bet įtampa ir aristotelišku „vidurio keliu“ tarp prieštaringų tendencijų – tarp asmens laisvės ir bendrojo gėrio, tarp tradicijos ir inovacijos, tarp asmens ir bendruomenės, tarp teisių ir pareigų, tarp moralinio idealizmo ir antiutopinio realizmo, tarp tautiškumo ir priklausomybės europietiškajai civilizacijai, tarp lokalių prisirišimų ir universalių principų. Būtent todėl konservatizmas kaip jokia kita ideologija jautrus gundymams – pagundoms išskirti vieną kurį aspektą ir jį suabsoliutinti, drauge redukuojant konservatizmą į jo paties karikatūrą. Dabar svarbiausias mūsų laukiantis uždavinys – nepasiduoti gundymams, tykantiems Lietuvos konservatorių rinkiminėje dykumoje. Tik jiems atsispyrę, atliksime tą uždavinį – tęsti nesibaigiantį modernios Lietuvos valstybės kūrimo darbą, – kuriam istorija yra mus pašaukusi.