Nušvitimas atėjo, kaip paprastai, netikėtoje vietoje: kalnuose, provinciniame Cajamarcos mieste, - tačiau banaliu keliu: žiūrint televizorių.
Mantas Adomėnas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Televizija rodė filmą apie mažiau žinomą Churchillio biografijos etapą – jo dažnai vienišą priešinimąsi Britanijos imperijos bendravimui su nacistine Vokietija praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Pragmatiškai mąstantys kolegos parlamentarai tos laikysenos nesuprasdavo – technologiškai pažangi, vis didesne ekonomine galybe tampanti Vokietija jiems atrodė puikus prekybos partneris, o pranešimus apie nacių režimo nusikaltimus ir agresijos planus jie atmesdavo kaip nepagrįstą panikos kėlimą ir sąmokslų ieškojimą. Netgi tarp konservatorių Churchillis su savo antivokiška laikysena buvo izoliuotas, atrodė esąs atavistinė seniena, rodėsi gyvenąs dvidešimties metų senumo, I Pasaulinio karo laikų germanofobiškomis emocijomis.

Kita vertus, ir pats Churchillis, kol negavo žvalgybos duomenų, ilgai nesuvokė, kodėl gi nacių Vokietija jam kelia tokią antipatiją ir įtarumą – tai buvo, jei galima taip sakyti, fides quaerens intellectum, įsitikinimas, ieškantis racionalaus paaiškinimo. Vienas filmo momentas – nežinau, kiek jis istoriškai tikras, galų gale, tai ir nėra taip svarbu – praskleidžia šio neracionalaus įsitikinimo priežastis. Laikraščiai praneša apie eilinį nacistinio jaunimo pasisiautėjimą deginant knygas. Anglijos politinis elitas lengvai nubraukia tai kaip nesimpatišką, bet nereikšmingą Hitlerio režimo vaikiško nebrandumo faktą. Tačiau Churchillį ši žinia tiesiog nupurto – šie žmonės visiškai priešingi civilizacijai, kaip galima su jais bendrauti ir tikėtis pasiekti supratimo!

Štai šią akimirką ir atsivėrė akys. Pagalvojau, kad Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime egzistuoja kur kas gilesnė perskyra, negu skirtumas tarp kairės ir dešinės – ją išreiškia paprastas klausimas: Už ar prieš civilizaciją? Ar politinė jėga, visuomeninis judėjimas ar veikėjas siekia didinti civilizacijos laipsnį, ar atvirkščiai?

Iš pažiūros klausimas atrodo perdėm paprastas ir neturintis atramos tikrovėje: o kas galėtų būti prieš civilizaciją? Jeigu apklaustume Seimo narius ar televizijoje šmėžuojančius pilietiškus visuomenininkus, turbūt nė vienas nė akimirkos nesudvejotų prieš atsakydamas: „Tai aišku, aš už civilizaciją!“ Labai panašiai atsakytų ir gretos paladinų, veržte besiveržiančių savo krūtinėmis dengti ambrazūras: „Mes giname krikščioniškąją civilizaciją!“ 

Tačiau abiem šiais atvejais iškyla ta pati problema – kas turima omenyje, sakant „civilizacija“? Be pykčio nuolat pamaldžiai „civilizaciją“ liaupsinant, atsitiko taip, kad šis žodis tapo pious platitude, bereikšme geruoliška banalybe, figos lapeliu pridengti ir sutaurinti įvairiausio plauko ideologiniams interesams. 

Taigi kairiesiems radikalams a là Pavilionienė „civilizuotumo“ matas atrodo vienos lyties asmenų santuokų įteisinimas. Garliaviniai politikai andai reikalavo „sustabdyti necivilizuotą, brutalų ir neteisingą mergaitės atidavimo biologinei motinai procesą“ (pabraukta mano). „Tautinio jaunimo“ paladinai, nors kai kurie iš jų prieš kelerius metus keikė krikščionybę kaip didįjį visų Lietuvos blogybių šaltinį, dabar meta „krikščioniškosios civilizacijos gynimo“ kozirį įvairiausiomis progomis, nuo solidarumo su Vengrija pareiškimų iki liaupsių Kovo 11-osios eitynėms. Tačiau tai irgi veikiau yra savotiška mantra, mažai ką bendra turinti su tos civilizacijos, į kurią apeliuojama, priėmimu.

Turbūt retas jų, su įkarščiu kalbantis apie „krikščioniškąją civilizaciją“, galėtų, pavyzdžiui, atmintinai išvardyti Penkiaknygės knygas ar atpažinti alegorijas Šv. Kazimiero koplyčios kupole. Anaiptol nesu prieš krikščioniškąją civilizaciją – priešingai, – tačiau manau, kad geriausias jos gynimas yra toks, kuris prasideda nuo jos studijavimo ir pažinimo, o ne mosavimo krikščioniškąja civilizacija kaip vėliava.

Mat svarbiausia turbūt čia yra tai, kad civilizacija nėra kažin koks už mūsų, mūsų išorėje esantis dalykas. Tai pirmiausia įsisavinti, „įvidujinti“ mąstymo, kalbėjimo ir veikimo būdai. Jie žymi nueitą kultūrinės brandos, kūrybos, ieškojimų ir tobulėjimo kelią, skiriantį žmones nuo gyvulių ir civilizuotus žmones nuo barbarų ar (dabar jau nebemadinga sąvoka) „laukinių“.

Apie tai byloja turbūt pirmasis užfiksuotas žodžio „civilizacija“ pavartojimas Adamo Fergusono veikale 1767 metais: „Ne tik individas iš kūdikystės išsivysto į brandą, bet ir pati rūšis iš grubumo išsivysto į civilizaciją“. Civilizacija yra viso to ilgo kūrybinio tobulėjimo ir brandos proceso sukurtas „kultūrinis sluoksnis“, maitinantis dabarties kultūrinį, visuomenės, ekonominį gyvenimą. Kaip skvarbiai, kone matematiškai apibrėžė Alfredas Northas Whiteheadas, "Civilizacija progresuoja išplėsdama skaičių svarbių veiksmų, kuriuos mes galime atlikti apie juos negalvodami“. Kitaip tariant, civilizacija plečiasi tada, kai istorijos bėgyje įgyti kultūriniai pasiekimai paverčiami elgesio norma, kultūriniu refleksu. Pavyzdžiui, nė nesusimąstome apie stalo įrankių naudojimą ar knygos skaitymą, tačiau abu atvejai – ilgo kultūrinio proceso rezultatai.

Civilizuotas gyvenimas sudėtingesnis, negu necivilizuotas. Jo reikia išmokti, sąmoningomis pastangomis sutramdant, pajungiant ir „civilizuojant“ gyvuliškus instinktus, perimant bei įsisavinant paveldėto kultūrinio pažinimo ir civilizacinės išminties klodus. Kažkada ugdyti civilizuotą žmogų buvo pagrindinis mokyklos ir viso švietimo uždavinys – dabar, atrodo, šis uždavinys apsiriboja kvalifikuotos darbo jėgos rengimu pagal darbo rinkos poreikius. Galiausiai, civilizacija yra vertinga savaime, ji įgyjama dėl jos pačios, o ne dėl kažko kito: civilizuotais žmonėmis tampame ne todėl, kad lengviau gyventume ir gautume aukštesnį uždarbį, o kad labiau taptume savimi. Žinoma, civilizacija turi savo privalumų: civilizuotoje visuomenėje gyvenimas taikesnis, politinis procesas racionalesnis, kultūros gyvenimas sodresnis, socialinės aspiracijos gyvesnės, pati visuomenė darnesnė, ir t.t., tačiau tai yra civilizacijos padariniai, o ne jos tikslas.

(Dar turbūt reikia paminėti, kad Lietuva jau XIII amžiuje pradėjo, o XIV – galutinai apsibrėžė priklausanti Europos, arba Vakarų civilizacijai. Todėl čia nėra nei svarbu, nei įdomu gretinti Vakarus su kitomis civilizacijomis ir nagrinėti jų trūkumus ar privalumus. Užteks pasakyti tiek, kad dėl įvairių priežasčių (pasi)tikėjimas savo civilizacija patiria krizę visoje Europoje – tiesa, nevienodu laipsniu. Todėl civilizacijos imperatyvas jokia prasme nereiškia raginimo tiesiog „judėti į Vakarus“, o veikiau poreikį rūpintis tuo bendru civilizacijos lauku, kurio įpėdiniai mes esame lygia greta su kitomis Europos tautomis.)

Politika irgi gali prisidėti prie civilizacijos statinio kūrimo – arba ne. Pastaruosius dvidešimt trejus metus Lietuva nuolat mokosi naujų, civilizuotesnių politinio žaidimo taisyklių: parlamentinės demokratijos (su jos valdžių atskyrimu, atstovavimo principu ir t.t.), veikimo tarptautinėje plotmėje kaip atsakinga, visavertė globalios bendrijos narė, o nuo 2004-ųjų dar reikia mokytis ir politinio veikimo taisyklių itin sudėtingoje Europos Sąjungos erdvėje. Šie politinio gyvenimo būdai sudėtingi, netgi komplikuoti; iš visuomenės jie reikalauja civilizacinės brandos tam, kad galėtų sėkmingai veikti.

Tam reikia, be daugelio kitų dalykų, sveiko proto ir kritiško mąstymo, racionalios diskusijos, pilietinės pareigos suvokimo, pagarbos valstybės institucijoms ir fair play, „garbingo žaidimo“ tradicijos. Daug paprastesnis yra diktatūros ar oligarchinio valdymo modelis, kuris iškyla kaip alternatyva demokratijai – tiek kaip istoriškai alternatyvus kelias, kuriuo pasuko ar krypsta postsovietinės valstybės (Baltarusija, Rusija, Ukraina), tiek kaip nuolatinė vidinė grėsmė politinei sistemai demokratinėse šalyse. Jis iš visuomenės reikalauja kur kas paprastesnio civilizacinio santykio: vietoj sudėtingų pilietinės pareigos, atstovavimo mechanizmo, valdžių atskyrimo struktūrų užtenka vien „stipresniojo teisės“ pripažinimo.

Vis dėlto nėra taip, kad civilizacija reikalinga vien tam, kad būtų užtikrintas demokratijos gyvybingumas. Atvirkščiai – pati demokratija yra civilizacijos (būtent, ir krikščioniškosios Europos civilizacijos) brandos rezultatas. Aukštesnio civilizacijos lygmens, civilizuotesnės visuomenės siekimas yra (ar turėtų būti) savaiminis politikos tikslas.

Tačiau žvelgiant į dabartinės Lietuvos politinį peizažą bei viešąją erdvę, tokių kryptingų pastangų beveik nematyti. Tiesa, civilizuojantis impulsas kartais pasireiškia kaip desovietizacijos, siekio išsivaduoti iš totalitarinių deformacijų sudedamoji dalis arba girdėti „grįžimo į Vakarus“ retorikoje. Ne vien ekonominės naudos sumetimus, bet ir impulsą siekti aukštesnio civilizacijos lygio galima įžvelgti orientacijoje į aukštąsias technologijas, neapsiribojant vien garantuotą pelną nešančiomis, tačiau mokslo ir inovacijų nereikalaujančiomis paprastesnėmis ūkinėmis veiklomis. Tačiau civilizacija retai iškyla kaip sąmoningas politikos tikslas. 

O gaila. Tokia, civilizacijos lygį didinti siekianti politika neapsiribotų vien ekonominiais ir valstybės saugumo tikslais, o matytų juos platesnėje tikslų hierarchijoje: ekonomikos klestėjimas, kaip ir valstybės saugumas, yra būtina, tačiau toli gražu ne pakankama civilizuotos valstybės gyvavimo sąlyga. Tuomet ir kultūra būtų suvokiama ne kaip ornamentinis dalykas, bet kaip esminė, konstrukcinė valstybės politikos sritis. Tuomet rūpestis visuomenės audinio atstatymu, būsimų piliečių kaip civilizuotų asmenybių formavimu būtų ne retorinė švietimo politikos puošmena, o kertinis visos švietimo sistemos rūpestis.

Tačiau vietoje to Lietuvos viešojoje erdvėje matome daug apraiškų politikos, kuri ne tik nestiprina ir neugdo civilizacijos prielaidų, bet netgi atvirkščiai – jas ardo. Be abejo, apeliacija į gyvulišką pradą ir žemuosius instinktus, į aklą, fanatišką tikėjimą lyderiu ar sąmokslo teorija yra politiškai paranki. Tą matome violetinės minios bandymuose perimti teisingumo vykdymą į savo rankas, kai per šimtmečius susiklosčiusios civilizuoto teisingumo vykdymo ir valdžių atskyrimo tradicijos nubraukiamos vardan „akivaizdžios“ „Tie-sos“, kuriai nereikia jokių įrodymų ir argumentų. 

Civilizacinės brandos neskatina ir bandymai redukuoti patriotizmo raišką į elementariausių, stichiškiausių emocijų reiškimą, patriotizmą matuojant dalyvavimu eitynėse ir šūkių skandavimu – tarsi šventiniai spontaniškų jausmų proveržiai, o ne kasdienis darbas ir pareigų tėvynei vykdymas, yra vienintelis ir geriausias būdas būti Lietuvos patriotu. Kaip rašė Andrius Užkalnis, „Reikia pastebėti, kad ir pats renginys – eitynės – daugiau patrauklus tiems, kam artimesnis paprastas pasaulio suvokimas. Jei tau reikia vaikščioti gatve su šūkiais apie savo idėjas, greičiausiai tos idėjos nėra nei labai protingos, nei labai naujos. Kuo kultūra arčiau gyvulių pasaulio ir akmens įrankių, tuo labiau norisi viešai žygiuoti.“ Impulsas supaprastinti patriotizmą iki pirmykščio veiksmų proveržio, tyliai nurašant kitokias jo apraiškas kaip neautentiškas, „netikras“, neatsitiktinai siejasi su „Lietuva – lietuviams“ šūkalojančio nacionalizmo apraiškomis.

Civilizacijos brandos neliudija – ir nepuoselėja – vis labiau rinkimų norma tampantis populizmas, metai iš metų šimtus tūkstančių balsų renkantys vis absurdiškesni, vis labiau neįvykdomi Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ pažadai. Jie liudija pasibaisėtino masto racionalumo bei kritiško mąstymo krizę. Tokio masto, kad pagrįstai galima kelti klausimą, ar šita visuomenė yra pakankamos civilizacinės brandos, kad pajėgtų demokratiškai valdytis.

Pamatinis klausimas, kurį politinės partijos ir politikai, piliečiai ir visuomenės veikėjai turėtų sau iškelti, yra tas: „Mes už – ar prieš civilizaciją?“ Nuoširdžiai atsakius į šį klausimą, gali atsiskleisti netikėtas ir kiek šiurpokas Lietuvos politikos bei viešojo gyvenimo vaizdas.

Nepaisant to, išlieka politinis imperatyvas ar netgi pašaukimas – kurti civilizaciją. Tai pats didysis iššūkis Lietuvos politikai: kurti politinę bendruomenę, kur debatai ir vertybės nebūtų nuolat redukuojami iki bendro žemiausio lygmens. Ugdyti visuomenę, kurios palankumą laimėtų ne skardžiausi obalsiai ir primityviausios aistros. Skiepyti patriotizmą, kuris galėtų būti savimi, jaustis užtikrintas ir neatsisakydamas civilizacijos įžvalgų bei iškovojimų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pirmasis? G. Nausėda neneigia dalyvausiąs prezidento rinkimuose (45)

SEB banko prezidento patarėjas, ekonomistas Gitanas Nausėda neneigia dalyvausiąs 2019 metų...

Didžiausi atlyginimai: dešimtuke – netikėti naujokai (50)

Birželio mėnesį buvo tik viena įmonė, kurios darbuotojų atlyginimų vidurkis buvo...

N. Vasiliauskaitė. Terorizmas pasaulį jau pakeitė (46)

„Net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai...

Barselonos išpuolio mikroautobuso vairuotojas nustatytas, jo ieškoma visoje Europoje (9)

Ispanijos policija pirmadienį paskelbė nustačius asmens, praeitą ketvirtadienį nukreipusio...

G. Žiemelis investuoja į tūkstančio vietų bendrabutį (82)

Gediminas Žiemelis investuoja į daugiau kaip tūkstančio vietų bendrabutį darbininkams.

Artėja visiškas Saulės užtemimas: milijonai plūsta jo stebėti (8)

Į Jungtinių Valstijų miestus, įskaitant Čarlstoną Pietų Karolinoje, suplūdo milijonai...

Draugo gedėjusi kalytė pagaliau laiminga: įveikti sielvartą padėjo kačiukai

Kai kalytės Floros šeima priglaudė 20-metį katiną Dexter'į, energinga malamutė kaipmat...

Holivudas gedi vieno garsiausių visų laikų komikų J. Lewiso (2)

Sulaukęs 91-erių mirė vienas žinomiausių visų laikų komikų ir šou pasaulio atstovų Jerry...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (148)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...