Architektūra, tarnaujanti sovietinei ideologijai
Kaip ir visas viešasis gyvenimas, taip ir architektūra Sovietų Sąjungoje buvo kuriama, kad atitiktų komunistinį ideologinį kultą. Mokyklose turėjo būti ruošiami paklusnūs sovietiniai piliečiai, jiems suformuojamas teisingas pasaulio suvokimas, drausmė, neabejojimas autoritetais ir vienos teisingos nuomonės pripažinimas. Mokyklos buvo panašios viena į kitą, kaip ir panašūs vienas į kitą turėjo būti absolventai. Mokyklų architektūra turėjo paremti sovietinį muštrą. Klasės buvo kuriamos su viena paskirtimi, suolai išdėstyti atgręžti į mokytoją, ilgi tamsūs koridoriai, kur mokiniai turi marširuoti tarp skirtingų kabinetų, bendrų erdvių trūkumas, o kiemas ir Aktų salė išnaudojami ilgoms iškilmingoms, tačiau beprasmėms funkcionierių bei direktorių kalboms. Kabinetuose privalėjo kabėti Lenino atvaizdai, turėjo netrūkti partinių ir komunistinių atributų, vėliavų, o sienlaikraščiai turėjo pranešti, kas ir kurie yra geri, o kurie blogi. Apie jokį pritaikymą žmonėms su negalia ar specialiaisiais poreikiais net negalima kalbėti. Juk mokyklos buvo statomos „normaliems“ piliečiams.
Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad tokių antihumaniškų mokyklų su antihumaniška muštro sistema buvo kuriama ir kitose šalyse, tačiau Vakaruose greit buvo suprasta, kad tai yra didžiulė klaida. „Pink Floyd“ su savo 1979 m. hitu „The Wall“ viską aiškiai pasakė. Reagavo net tuometė Jungtinės Karalystės Ministrė Pirmininkė Margaret Thatcher.
Vakaruose mokyklos imtos humanizuoti, o statytos seniau – perkuriamos iš esmės. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga toliau štampavo savo pilkus „vaikų fabrikus“ iki 1991 m., o dabartinė Rusija, deja, tai vis dar tęsia. Kokie to rezultatai, matome su dideliu liūdesiu karo kontekste.
„Mes formuojame pastatus, vėliau jie formuoja mus“, sakė Winstonas Churchillis. Mokyklos, kuriose vaikas muštruojamas, skatinamas jokiu būdu neišsišokti, būti tokiu, kaip visi, ilgainiui stipriai paveikia jo savivertę ir kūrybiškumą. Jauno žmogaus sąmonėje užkoduojama baimė ir nevisavertiškumas. Šiandien tokia yra Rusijos visuomenė. Žiauri, kerštinga, pavydi ir negerbianti gyvybės.
Apšiltinimo neužtenka
Lietuvoje milijonai eurų investuojami į mokyklų renovaciją, kuri tėra langų pakeitimas ir sienų apšiltinimas. Pasiekiami geri šilumos išlaikymo rodikliai, gal net įrengiama rekuperacinė sistema, kuri yra tiesiog būtina. Tačiau neįvyksta esminis pokytis – neperplanuojamos vidaus erdvės.
Lietuvos statyba yra stipriai patobulėjusi. Vilniaus ar Kauno biurų pastatai niekuo nenusileidžia kitų pasaulio didmiesčių projektams. Individualūs namai ir nauji daugiabučiai nedaug skiriasi nuo Skandinavijos. Didmiesčiuose jau turime humaniškai suformuotus miesto kvartalus, kaip Paupyje Vilniuje, tačiau viešieji pastatai yra klaikuma. Šiuolaikinio biuro reikalavimų ir funkcionalumo neatitinka ministerijos, agentūros, savivaldybių pastatai, bet lygiai taip pat pasenę yra ir valstybės paslaugas teikiančių įstaigų pastatai. Poliklinikos, ligoninės, policijos komisariatai ir būtent mokyklos. Dauguma Lietuvos vaikų vis dar mokosi 1960 m. plano statiniuose, kurie neišlaiko jokių šiuolaikinės architektūros reikalavimų.
Kiek dar jaunų žmonių turės slampinėti ilgais tamsiais sovietinio plano koridoriais, kol suaugusieji pamatys, kad tai nėra gerai?
Galima pasidžiaugti architektų bendruomene, kurie mato problemą ir iš profesinės pusės supranta, kad pokyčiai yra būtini, tačiau mokykla nėra tik architektų rūpestis, o tai yra visos bendruomenės dėmesio centre. Lietuvoje būtina nacionalinė programa, kad būtų perstatytos visos sovietinio tipo mokyklos. Tai turėtų būti ne tik atskirų politikų matymas, bet ir mokytojų profsąjungų, tėvų organizacijų ir nevyriausybininkų reikalavimas.