Kai savivaldybė gauna 1 mln. Lt keliui asfaltuoti, preliminariai nustatoma, jog už šias lėšas galima pakloti kilometrą asfalto. Paskelbus konkursą asfaltavimo darbams, konkurencija lemia, jog numatytas kilometras bus asfaltuojamas už 600 tūkst., o ne už 1 mln. litų. Tai reiškia, kad sutaupome 400 tūkst. litų, už kuriuos galima išasfaltuoti dar gerą kelio atkarpą. Pritaikius viešųjų pirkimų procedūrą pasiekiama aiški nauda visuomenei. Užtikrinus konkurenciją, sumažinus perkamų paslaugų kainas žmonės gaus daugiau paslaugų, bus sutvarkyta ar pastatyta daugiau kokių nors objektų. Tuo tarpu partijų atveju realybė yra kitokia: jei politinė partija, juolab parlamentinė, būtų verčiama konkurso būdu pirkti informacijos paslaugas, ji iš politinės komunikacijos darinio virstų ūkio subjektu.
Kaip visuomenė „išloš“, jei partija nupirks kuo daugiau politinės reklamos?
Pažvelkime, ką perka partijos ir ar visuomenė išties suinteresuota, kad jos kuo daugiau tos „produkcijos“ įsigytų. Dažniausiai partijų perkama produkcija – tai politinė reklama, įvairūs vaizdo klipų gamybos, transliavimo, straipsnių spaudoje užsakymai. Ar tikrai visuomenei rūpi, kad partija įsigytų kuo daugiau politinės reklamos? Ar bus tenkinamas visuomenės interesas, jei partija kokią nors vaizdo informaciją pateiks ne 10, o 20 kartų? Priešingai – tai tik pačios partijos interesas.
Įsivaizduokime: pagal pastarųjų rinkimų rezultatus ir remiantis objektyviais kriterijais, suskaičiavus partijoms iš biudžeto priklausančias lėšas, skiriama, tarkim, po šimtą tūkstančių litų. Viena partija sugebės brangiai, už 50 tūkst. litų, pagaminti vaizdo kūrinį, bet jį parodys 5 kartus – jei kiekviena transliacija atsieis po 10 tūkst. Lt. Kita politinė jėga, sugebėjusi vaizdo klipą sukurti už 10 tūkst. litų, jį galės parodyti daugiau kartų. Ar prasminga šiuos procesus reguliuoti Viešųjų pirkimų įstatymu?
Partijos suinteresuotos, kad tokios produkcijos būtų įsigyta kuo daugiau ir kuo pigiau. Iš visuomenės pozicijų žvelgiant, nėra jokio pagrindo siekti, kad partijos pirktų kuo daugiau ir pigiau politinės reklamos, taikydamos viešųjų pirkimų procedūras. Priešingai – jei kuri nors partija dirba nekokybiškai, nesugeba efektyviai panaudoti lėšų, netikslingai užsako politinę reklamą, ji rinkėjų valia bus nubausta per rinkimus. Jei partija nesugebės efektyviausiai nusipirkti reikiamų savo veiklai paslaugų, yra pagrindo manyti, kad prie valstybės vairo atsistoję jos atstovai neefektyviai tvarkytų valstybės reikalus ir netinkamai valdytų viešuosius finansus. Tad palikime galimybę kiekvienai partijai, papildomai nereglamentuodami, spręsti, kaip efektyviausiai panaudoti gautą biudžetinę paramą kuo reikšmingesniam politiniam rezultatui pasiekti.
Jei būtų sukurta sistema, kad per viešuosius pirkimus sutaupytas lėšas partijos privalo grąžinti į biudžetą, tuomet prasminga kuo griežčiau taikyti minėto įstatymo reikalavimus. Tačiau dabar yra kitaip: praktika rodo, kad visos partijos stengiasi išleisti visą biudžeto dotaciją ir pasiekti kuo platesnės sklaidos apie savo veiklą. Politinės veiklos negalima paversti ūkine veikla, kurioje būtų svarbiausia pirkti pigiai informacijos paslaugą norint pasiekti tiek savo partijos narius, tiek apskritai Lietuvos visuomenę.
Čia ir yra esminio skirtumo, kai biudžetinės įstaigos perka produktus, kurie teikia visuomeninę naudą, o partijos perkami produktai teikia ne visuomet pinigais pamatuojamą naudą ir pirmiausia - partijai.
Prezidentės pataisos – ne visa apimančios
Prezidentė savo siūloma pataisa būtų išsprendusi svarbiausio partijų produkto – politinės reklamos pirkimo rinkimų kampanijos laikotarpiu klausimą. Tačiau rinkimų kampanija pagal įstatymus trunka tik pusmetį iki rinkimų, tuo tarpu partijos vieniems rinkimams pasibaigus pradeda ruoštis kitiems, kadangi politinės informacijos sklaida – nenutrūkstamas procesas, pagrįstas politinės santvarkos logika. Taigi Prezidentės siūlyta pataisa nebuvo visa apimanti, nes tokios pačios taisyklės turėtų būti taikomos visam laikui, o ne tik keliems mėnesiams.
Kategoriškai nesutinku, kai į šį Seimo sprendimą stengiamasi žiūrėti kaip į kokį nors santykių su Prezidente aiškinimąsi. Sprendimą lėmė logiški mano jau anksčiau paminėti argumentai. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad, partijoms pritaikius Viešųjų pirkimų įstatymą, politiniai konkurentai, pasitelkę teisininkus, ieškotų juridinių galimybių sutrikdyti oponentų rinkimų kampaniją, galbūt net siektų juos eliminuoti iš rinkimų, bandydami įrodyti, jog kokie nors viešųjų pirkimų pažeidimai gali būti vertinami kaip šiurkštūs. Tai būtų labai pavojingi reiškiniai, galintys suteikti neskaidrumo politinės konkurencijos kovoje, užgožiantys politikos idėjų esmę ir jų sklaidą. Juk tik praėjusių metų pabaigoje buvo uždrausta juridiniams ir fiziniams asmenims remti politines partijas ir nuo šių metų ima dominuoti biudžetinis partijų finansavimas, todėl pirmąkart partijoms ėmus taikyti Viešųjų pirkimų įstatymą, jos galėtų padaryti klaidų ir netikslumų. Žinome, kad jų visai netyčia, tiesiog neįvertinusios kokios nors aplinkybės, padaro ir labai rimtos biudžetinės institucijos. Tokios klaidos galėtų lemti ne tik administracines baudas, bet ir tų partijų veiklos sutrikdymą ar net eliminavimą iš rinkimų proceso. Todėl neįvertinus skaudžių pasekmių negalima tuo lengvabūdiškai rizikuoti.
Manau, kad Prezidentės patarėjams nederėtų Seimo sprendimų, teisėtai ir nepažeidžiant jokių procedūrų priimtų, vadinti „gėdingais“, kadangi jie yra aiškiai ir logiškai pagrįsti. Parlamentinėje valstybėje pirmiausia turime žiūrėti jos pamatinių principų, kuriuos partijoms lemta užtikrinti.
Tiems, kurie mūsų priimtame įstatyme įžvelgia kokias nors privilegijas ar neskaidrumus, nuoširdžiai linkiu pažvelgti į politinių partijų biudžetinių lėšų naudojimo išskirtinumą ir suprasti, jog kiekvienoje partijoje yra vidinis interesas sukurti kuo skaidresnius kontrolės mechanizmus pinigų panaudojimo efektyvumui prižiūrėti. Kiekvienas kandidatas Seimo rinkimuose ar kiekvienas partijos skyrius suinteresuotas, kad centrinės partijų valdymo struktūros lėšas leistų efektyviai. Skaidrumas užtikrinamas partijoms viešai deklaruojant visas pajamas ir išlaidas, skelbiant tai visuomenei visiškai prieinamu būdu - internete. Partijų finansus tikrins ir Valstybės kontrolė.
Šiandien visuomenei sudarytos visos sąlygos prižiūrėti partijų lėšų panaudojimo skaidrumą ir efektyvumą. Kviečiu visus ramiai ir objektyviai pažvelgti į partijoms skirtų biudžeto lėšų panaudojimo tikslingumą, o partijų atstovams Seime – nuosekliai, pasitelkiant svarius teisinius argumentus, pasistengti dar tiksliau reglamentuoti partijų pirkimus, kad niekam nekiltų teisinių priekaištų dėl galimo jų neatitikimo ES teisei.