Pats savaime politinis kritiškumas, ypač toks, kuris yra beveik visuotinė visuomeninė nuostata,- tai veikiau demokratijos stiprumo, o ne jos silpnumo ženklas. Juk galų gale jis yra valdžios, politikų ir pareigūnų visuomeninės kontrolės reiškinys. Džiaugtis reikėtų ir kritikos radikalumu: esmės iš detalių nesulipinsi. Ir vis dėlto demokratijos kritikos vienos solidumo sąlygos esama: ji neturėtų būti kritika dėl kritikos, nes tada, virtusi grynu negatyvizmu, ji pati save sunaikina. Politika, kaip stora praktinės filosofijos šaka, ieško esamomis sąlygomis tikslingiausio ir efektyviausio veiklos būdo, kuris galbūt viena ar kita linkme galėtų modifikuoti politinę realybę.
Mūsų demokratijos kritikų ratas gana platus. Tai ne tik politikai (kuriuos tuo užsiimti verčia pati profesija), bet ir politologai, kultūrologai, publicistai, žurnalistai ir kiti piliečiai. Kaip tik todėl šita kritika verta dėmesio ir yra įdomi. Ir jeigu kalbėsime apie mūsiškės demokratijos ydų demaskavimus, tai su jais vargu ar įmanoma ginčytis. Kitas klausimas – ar įmanoma ir kaip įmanoma jas įveikti ar bent palengva mažinti. Nepretenduodamas būti kritikų kritiku, ryžčiausi, įsijungdamas į šią diskusiją, išsakyti vieną kitą savo abejonę, mėgindamas kiek kitaip suformuluoti porą demokratijos problemų.
Demokratijos ydų kritika
Metodiniais sumetimais (glaustumo dėlei) mūsų demokratijos negandų aiškinimus galima suskirstyti į dvi grupes, kuriose kritiniai argumentai bent jau šiek tiek prieštarauja vieni kitiems. Jeigu mūsų demokratija vis dėlto yra gana bloga, tai priežastys gali būti dvejopos. Demokratinės valdžios šaltinis – patys valstybės piliečiai, tad jeigu valdymas prastas, tai dėl to kalti patys piliečiai. Kokie piliečiai – tokia demokratija. Kita galima minėtų negandų priežastis – pati demokratija kaip valstybės santvarka, jos valdymo būdas. Iš antikos mus pasiekusi demokratijos sąvoka mūsų laikais jau yra toks abstraktas, kuriame slypi didžiuliai tuo žodžiu įvardijami valdymo organizacijos skirtumai. Taigi jeigu kurioje nors apskritai demokratinėje valstybėje rimtai suabejojama joje esama piliečių politinės valios autentiškos išraiškos galimybe, tai galbūt toje valstybėje nėra jos konkrečios situacijos atitinkančios politinių institucijų struktūros ir tada reikia susimąstyti dėl čia esamos demokratijos reformavimo. Abi šie mūsų demokratijos nebrandumo priežasčių aiškinimai turi savo šalininkų, tad keletas pastabų apie abu juos atskirai.
Tiesa, vienas sugedusių mūsų demokratijos pamatų paaiškinimas vis dėlto yra politinis. Esą mus valdo pasitikėjimo neverti politikai, nes pati mūsų valstybė yra „ne ta“. Tikrasis jos vardas yra „nepriklausoma LTSR“ (vardo autorius žinomas), o valdo ją senoji tarybinė ūkinė ir partinė nomenklatūra. Tačiau jeigu tada ją sudarė neteisėti apsišaukėliai, tai dabar ją jau išsirenka patys piliečiai. Tokia demokratija – baisiau už bet kokią diktatūrą.
Matyt, iš tokios situacijos įmanomos tiktai dvi išeitys: reikia arba skelbti pereinamąjį mūsų piliečių demokratinio brandinimo laikotarpį, kada neriboti valdžios įgaliojimai būtų suteikti sovietmečio nesužalotiems mūsų politiniams grynuoliams, arba tiesiog pripažinti, kad tokia mūsų demokratijos pačių pamatų kritika – tai gal ir yra bene pats ryškiausias iš sovietmečio mus pasiekęs politinio mąstymo recidyvas. Antroji išeitis vis dėlto atrodo ir paprastesnė, ir teisingesnė.
Tačiau grįžkime prie minėtų nepolitinių valdžios žmonių atrankos kriterijų. Jų iš esmės yra trys. Valdžios žmones mes linkę vertinti pagal jų dalykinę kvalifikaciją (paprasčiau kalbant, pagal protingumą), pagal jų dorą ar sąžinę (atsparumą korupcijai) ir pagal jų turtingumą. Iš šių kriterijų tiktai trečiasis yra daugmaž objektyvus, nes turtinė į valdžią pretenduojančių žmonių padėtis per rinkimus piliečiams yra bent šiek tiek žinoma. Tad galima klausti: didina ar mažina kandidato turtingumas jo šansus rinkimuose?
Pats šis klausimas nėra populiarus, nes jame slypi tam tikras drovus dvilypumas. Viešojoje erdvėje didelis turtas tarsi ir nėra didelis valdžios kandidato privalumas. O gal net atvirkščiai. Juk kas nėra girdėjęs teisingų deklaracijų, kad pinigai neturėtų mūsų valdyti, kad mes pagaliau turime pasipriešinti „oligarchams“ (kas jie? kur jie?) ir t. t. Tačiau neoficialus, intymesnis rinkėjo vertinimas yra vis dėlto kitoks: kandidato turtingumas apskritai yra jo vertės žymė. Kad taip yra, nesunku įsitikinti lyginant mūsų visuomenės turtingumo skalę su valdžios žmonių turtingumo skale. Bet neturėtų mūsų apgauti tas paplitęs argumentas, kad turtingas žmogus, naudodamasis savo pinigais, į valdžią patenka neteisėtai. Be abejo, pinigai rinkimuose nepakenkia, bet ne jie galiausiai lemia rinkimų rezultatus. Svarbesnį vaidmenį šiuo atveju suvaidina mumyse giliai slypintis įsitikinimas, kad žmogaus turtingumas yra vienas iš jo vertingumo matų.
Vertingas čia yra pats turto turėjimas, ir to paprastai nepaneigia kad ir nelabai skaidri to turto kilmė. Pilietis linkęs tokius žmones paremti rinkimuose, matyt, turėdamas slaptą viltį, kad į valdžią atėję turtingi žmonės kažkokiu būdu ir jį patį padarys turtingesnį. Ar ne šitokioje dalykų padėtyje mes galėtume pamėginti ieškoti atsakymo į mįslingą klausimą, kodėl mūsų šalyje, kitaip negu daugumoje ES valstybių, pati mokesčių progresinio tarifo idėja yra neliestinas tabu.
Žinoma, politiko santykis su pinigais turi ir savo nepatraukliąją pusę, nes pinigai varžo veikimo laisvę. Kai žmogus jų turi labai daug, darosi neaišku, kas kuo naudojasi: žmogus pinigais, ar pinigai žmogumi. Šiuo požiūriu ir politikų vertinime svarbesnės yra grynai žmogiškosios jų savybės, iš kurių, kaip minėjome, reikšmingiausios yra dvi – protas ir sąžinė. Stipri demokratija yra tada, kai valdžia yra protingų ir padorių žmonių rankose. Ir, žinoma, atvirkščiai. Ne taip dažnai pasitaiko valstybių, kurių piliečiai didžiuojasi tokiomis savo politikų dorybėmis. O tarp tų valstybių, kurių piliečiai savo politikus vertina visai kitaip, Lietuva, ko gero, yra rekordininkė. Ne tiktai atskirų politikų kritika, bet ir beveik visuotinis jų tretiravimas Lietuvoje yra įprastas dalykas.
Tikrųjų politikų paieška
Tad ir reikia ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl mūsų valdžioje taip stinga žmogiškomis savybėmis aukštos kondicijos politikų. Atsakymų yra įvairių. Neseniai susižavėjęs perskaičiau Valdemaro Kukulo šio dalyko paaiškinimą. Jis, remdamasis vienu prancūzų autoriumi, kaip visada šmaikščiai, tą dalyką susieja su pačia demokratijos prigimtimi. Kiekvienoje valdymo formoje slypinti jos esmė, kitaip sakant, jos principas. Demokratinį valdymą apibūdinantis principas – nekompetentingumas. Demokratija ir suponuojanti nekompetencijos (neišmanymo) kultą. Kalbėdamas jau apie savitą mūsų demokratiją, šį aiškinimą, tik jau kirsdamas iš peties, savaip pratęsia Vladimiras Laučius, teigdamas, kad ši demokratija – tai „idiotų kalvė“.
Tokiame aiškinime yra daug tiesos ir gana sunku nepasiduoti jos gundymui. Tačiau, priėmus ją, mūsų politinės realijos atrodytų pernelyg niūriai. Tad jau vien dėl to verta tokiu aiškinimu suabejoti. O abejoti čia iš tikrųjų yra kuo.
Pirmiausia, ar už gryną pinigą galima priimti teiginį, kad demokratija nepakenčia jokių iš minios išsiskiriančių žmonių, kad ji netoleruoja už ją protingesnių, talentingesnių, geresnių, turtingesnių? Apie pilietinį turtingesniųjų vertinimą mes jau esame kalbėję, ten tokia taisyklė beveik visai negalioja. O kaip yra su kitais išsiskiriančiaisiais, su tais protingaisiais ir doraisiais? Demokratija tikrai yra daugumos pozicijos išraiška, bet ar iš to darytina išvada, kad čia visoks daugumos požiūrį prašokantis aukštesnis žmonių vertingumas negali prasimušti.
Nors politiškai kvalifikuoti žmonės visuomenėje yra mažuma, kuri daugumai gal ir yra sunkiau suprantama ir kažkiek svetima, bet tai anaiptol nereiškia, kad nuo tokios mažumos piliečiai savo politiniuose sprendimuose jau iš anksto siekia atsiriboti. Tas pats pasakytina ir apie aukštesnį negu daugumos, negu vidutinis dorovinio elgesio lygmenį. Irgi netiesa, kad toks išskirtinumas žmonių nėra gerbiamas. Veikiau priešingai, šiuolaikiškose demokratijose galioja gana paprasta taisyklė: savo politiniam atstovavimui piliečiai siekia išsirinkti išskirtinius asmenis, t.y. protingiausius ir geriausius. Ir jau visiškai kitas klausimas: kokios yra jų realios tokios atrankos galimybės ir kaip po to jie vertina savo buvusio pasirinkimo rezultatus.
Protingumas, dorumas ir savigyra
Taigi čia būtina neišleisti iš akių piliečių renkamų savo atstovų vertinimo savitumo. Politiniam vertinimui kasdieniuose santykiuose įprastiniai žmonių vertinimo kriterijai sunkiai pritaikomi, o dažnai jie net apsiverčia aukštyn kojomis. Kasdienybėje jau vien iš elementarios savigarbos žmogus linkęs laikyti save protingu ir doru, o kitus šiuo atžvilgiu paprastai vertina daug priekabiau.
Bet viešas ir įkyrus žmogaus savo protingumo ar dorumo deklaravimas čia anaiptol nėra tokių jo privalumų įrodymas. Greičiau priešingai: žmogus, kuris ant kiekvieno kampo skelbia savo protingumą kitus laikydamas kvailiais, veikiai tampa pajuokos objektu.
Bet juk politikoje tokia savigyra yra vos be svarbiausias kandidatų į valdžią savęs tvirtinimo būdas, nes objektyvesni kriterijai čia sunkiau pritaikomi. Todėl kaip tik savigyra yra pagrįsta beveik visa viešoji politinė agitacija. Štai vienas iš ryškesnių jos pavyzdžių. Kas nematė ant Vilniaus miesto sienų kabančio stendo su gražiu Liberalų sąjūdžio vado veidu ir užrašu: „Liberalai – sveiko proto dešinieji“. Trumpas, bet koks informatyvus sakinys! Pirmiausia čia galima suabejoti, ar politikai, akcentuojantys savo dešinumą, laikytini liberalais, bent jau klasikine žodžio reikšme, bet, matyt, šie politikai mano, kad vadintis dešiniuoju populiariau negu kairiuoju, ir tai jau jų pačių reikalas.
Bet kažkodėl dešiniuosius (dabartinius savo koalicinius partnerius), kuriais jie nori būti, jie nelaiko protingais, nes skelbia, kad visų kitų dešiniųjų protas, jeigu jo ir pasitaiko, nėra sveikas. Pagaliau čia esama ir požiūrio į rinkėją: pastarasis, apskritai imant, esąs neišmanėlis, todėl jam reikia ne tik įvardyti, bet ir pirštu prikišamai parodyti pasitikėjimo vertus protinguosius ir doruosius, t.y. save.
Kad ir kokia įtartina atrodytų tokia priešrinkiminė savigyra politikoje ji neįveikiama, nes ten piliečių sąmoningų ir racionalių sprendimų apie savo būsimus atstovus galimybė yra labai komplikuota. Šiame kontekste ir iškyla partijų kaip piliečių politinių sprendimų tarpininkų vaidmens problema. Mūsų valstybėje, kaip žinia, partijos dar nėra išsikovojusios didesnio autoriteto, todėl rinkėjas dažnai linkęs apsieiti be jų patarimo. Kai, pavyzdžiui, V. Kukulas sako, kad jam tiesioginiai rinkimai yra besąlygiškas prioritetas palyginti su partijų sąrašais, tai jo motyvai visai aiškūs. Paremti sąrašinius kandidatus apskritai reiškia pirkti katę maiše.
Bet ar geresnė ta kita galimybė. Kas nežino, kad geriausia rinktis asmeniškai pažįstamus ir gerai vertinamus kandidatus, bet juk rinkimuose tokio pasirinkimo galimybė – tai rečiausiai pasitaikanti išimtis, nes juk beveik visada tie personalūs vertinimai pagrįsti atsitiktinėmis nuogirdomis, kitų paliudijimais, o galiausiai atsiranda iš politinės ir visokios kitokios reklamos. Pirkdamas katę maiše dar gali kažkiek pasikliauti maišo pardavėju. Juk jeigu bent truputį pasitiki kuria nors partija ir jos vadais, tai gali turėti vilties, kad visiškai su protu ir sąžine susipykę kandidatai į jos sąrašus nepateks ar bent nebus juose aukštai.
O anuo atveju rinkėjas neturi net ir šio orientyro. Jis sprendžia tik pats ir pasikliauti nelabai turi kuo. Tai jau ne maiše paslėpta katė, o gerai matoma skruzdė skruzdėlyne. Pagaliau tada tenka skaitytis dar ir su kita bėda: asmeninio pripažinimo susilaukęs politikas tarsi skatinamas tikėti išskirtine savo gebėjimų verte ir todėl kompromisus pradeda laikyti politikui nederama silpnybe, o tai jau tiesus kelias į tokius politinio atstovavimo įpročius, kuriuos mes savo istorijoje gerai žinome iš šlėktiškųjų seimelių.
Šiaip ar taip, politikoje žirklės tarp priešrinkiminių ir porinkiminių vertinimų neišvengiamos. Ir galbūt kaip tik jos suteikia tam tikrą galimybę spręsti apie tos ar kitos demokratijos brandumo laipsnį. Daugmaž tvirtoje demokratijoje po rinkimų pamažu randasi kažkoks nusivylimas jų rezultatais, rinkėjai aiškinasi sau padarytas klaidas ir svarsto, kaip jas taisyti būsimuose rinkimuose. O nebrandžiose demokratijose paprastai galioja taisyklė, kuri įsitvirtina kaip dėsnis: renkame geriausius – išsirenkame blogiausius. Tad pirmas klausimas: kodėl taip atsitinka? Antras klausimas: ką daryti? Radikalūs mūsų politikai ir politologai čia žvilgsnį atgręžia i pačią demokratijos prigimtį ieškodami ten principinio jos reformavimo galimybių. Bet apie tai – jau antroje šio straipsnelio dalyje.