Ir grindžia šį teiginį neatremiamais argumentais: esą internetinė žiniasklaida taip rašo. Be to, kraupius vaizdus iš regionų transliuoja televizijos laidos „24 valandos“ ir „TV pagalba“. Sakyčiau, kaip teisininkui – ne itin solidu. Jei jau tokiais „argumentais“ vadovaujamės, galėčiau pratęsti analogiškai: štai anądien per „KK2“ sakė kažką labai blogo apie konservatorius. Dabar neprisiminsiu, bet tikrai kažką blogo ir baisaus.
Grįžkime prie racionalios diskusijos. V. Šalaševičius porina, esą „didelė dalis provincijoje rinktų politikų net nežino, kad šiandien Lietuva regioninės politikos ir valstybės strategijos tiesiog nebeturi“. Dar jis sako, kad regioninė politika merdi, dabartinei valdžiai kaimo problemos nerūpi, per trejus šios Vyriausybės valdymo metus šiuo klausimu nieko nepadaryta – neva tik dar labiau išryškėjo socialiniai ir ekonominiai skirtumai.
Tokias griežtas savo nuostatas apie tariamai dingusią regioninę politiką teisininkas grindžia dviem teisės aktais – 2005 m. A. Brazausko Vyriausybės priimta „Lietuvos regioninės plėtros iki 2013 metų strategija“ ir 2011 m. A. Kubiliaus Vyriausybės patvirtinta „Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo 2011–2013 metų programa“. V. Šalaševičius teigia, kad „ši programa buvo numatyta iki 2013 metų“, ir daro išvadą, kad „valdžią perėmus socdemams regionų politika sustingo“.
Tačiau tyčia ar netyčia teisininkas nepastebi mažo akmenėlio – ir jo sukonstruotas vežimas, kupinas teiginių apie neva neveiklią dabartinę Vyriausybę, virsta ant šono.
Nejau politinei partijai dirbantis teisininkas nežino, kad dar A. Kubiliaus Vyriausybės patvirtinta „Strateginio planavimo metodika“ nustato, kad ilgos trukmės (10 ir daugiau metų) planavimo dokumentus, kuriuose būtų žodis „strategija“, pavyzdžiui, Valstybės pažangos strategija, Nacionalinio saugumo strategija, kitos strategijos, tvirtina ne Vyriausybė, o Lietuvos Respublikos Seimas?
Nejau jam nežinoma, jog minėta metodika nurodo, kad Vyriausybė tvirtina tik vidutinės ir trumpos trukmės planavimo dokumentus, pavyzdžiui, Nacionalinės pažangos programą (7–9 metų) ar tarpinstitucinius veiklos planus (3 m.).
Nejau V. Šalaševičius nėra nieko girdėjęs apie 2012 m. A. Kubiliaus Vyriausybės patvirtintą „2014–2020 metų nacionalinės pažangos programą“, kuri apima svarbiausias nacionalinės politikos, įskaitant regioninę, nuostatas? Būtent ši programa ir nustato regioninės plėtros tikslus, uždavinius, jų įgyvendinimo kryptis – ir yra svarbiausias strateginis Lietuvos regioninės politikos dokumentas iki pat 2020 m.
Manyčiau, kad susipažinti su minėtais teisės aktais, taip pat su dabartinės Vyriausybės 2014 m. patvirtintu „2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos horizontaliojo prioriteto „Regioninė plėtra“ tarpinstituciniu veiklos planu“, kuriame nurodomos regioninės politikos iki 2020 m. strateginiai tikslai, uždaviniai, priemonės, konkretus finansavimas ir atsakingos institucijos, būtų labai pravartu. Bent įdomumo dėlei.
Nepakenktų ir žinojimas, kad į regioninę politiką įgyvendinančias priemones 2007–2013 m. buvo nukreipta 10,5 proc. (bemaž 720 mln. eurų) Europos Sąjungos fondų investicijų, o 2014–2020 m. bus nukreipta 16,8 proc., arba 1,15 mlrd. eurų. Tai atsakymas į V. Šalaševičiaus klausimą „ką valstybės politikai padarėm, kad visiems žinomi skirtumai tarp didžiųjų miestų ir provincijos bent kiek sumažėtų“.
Plius priminimas, jog regioninės politikos įgyvendinimas – ilgalaikis procesas. Ir kad tuo užsiima ne tik dabartinė Vyriausybė – tuo turėjo užsiimti ir ankstesnioji. Taigi ką padarė ta ankstesnioji, kad „visiems žinomi skirtumai“ sumažėtų?
Regioninės politikos įgyvendinime 2014–2020 m. dalyvauja 9 ministerijos, kurios realizuos 25 regioninio planavimo priemones. Viena jų – bendruomenės inicijuota vietos plėtra – Lietuvoje įgyvendinama pirmą kartą. Visa tai padėtų suvokti, kad Lietuvos regioninė politika yra gyva, ir nuteiktų konstruktyvesnei diskusijai.
Atidesnė „Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo 2011–2013 metų programos“ įgyvendinimo rezultatų analizė, susipažinimas su Vyriausybės 2015 m. patvirtintomis priemonėmis socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimui gausiai tautinių mažumų atstovų gyvenamoje Rytų Lietuvoje bei pažintis su visų 10-ties šalies regionų integruotomis teritorijų vystymo 2014–2020 m. programomis, kurias neseniai patvirtino regioninę politiką koordinuojanti Vidaus reikalų ministerija, padėtų padaryti išvadą, kad gandai apie dingusią Lietuvos regioninę politiką yra gerokai perdėti.
Ir pabaigai: jei V. Šalaševičiui pačiam nepavyko rasti informacijos apie atskirties mažinimą regionuose – Vidaus reikalų ministerijos specialistai visuomet pagelbės, maloniai prašome kreiptis.