Ši teisinė spraga jau artimiausiu metu turėtų būti užlopyta, kadangi Seimo salėje jau netrukus gali būti galutinai pritarta mano pateiktam įstatymo projektui, atimančiam teisę laikyti gyvūnus asmenims, kurie žiauriai elgėsi, kankino, suluošino ar net nužudė gyvūnus.
Gegužės mėnesį Seime pateikimo stadiją įveikęs teisės akto projektas iki spalio pabaigos buvo svarstomas Vyriausybės kabinetuose, ir ji pateikė išvadą, palaikančią siekį uždrausti laikyti gyvūnus prieš juos smurtavusiems asmenims, jei dėl to gyvūnai iš jų buvo paimti.
Šis teisinis reguliavimas Lietuvai yra būtinas ir ypač aktualus dviejose srityse. Pirma, kovoje su nelegaliais daugintojais ir jų pakartotiniais nusižengimais. Net jei ir būna nustatytas žiaurus elgesys, tai niekaip netrukdo daugintojui vėl įsigyti gyvūnų, juos dauginti ir kankinti. Antra, reguliavimas svarbus ir siekiant užkirsti kelią fiziniams asmenims pakartotinai žiauriai elgtis, kankinti, luošinti ir žudyti gyvūnus.
Kaip teigia nevyriausybininkai, nesant draudimo laikyti gyvūną, atsakingų institucijų ir nevyriausybinių organizacijų darbas nueina perniek, nėra apsaugos nuo pakartotinių nusižengimų, o konfiskuotų gyvūnų išlaikymas yra didžiulė finansinė našta valstybei: laikinas gyvūno išlaikymas, gydymo išlaidos, teisminiai procesai apskundus procesus, nuolatinė gyvūnų kaita pas tuos pačius asmenis. Pamažu pradeda sekti ir motyvacija – gelbėjant vieną gyvūną, greitai jo vietoje atsiras kitas, susidoroti su tokiais krūviais organizacijoms kartais gali būti itin sudėtinga.
Nors šios pataisos poreikis gali pasirodyti savaime suprantamas, tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Panašios iniciatyvos ir anksčiau skynėsi kelią Seime, tačiau kūnu taip ir nevirto. Tikiu, kad šis kartas bus kitoks – komitetuose vykusios diskusijos rodo platų palaikymą šio klausimo sprendimui tiek tarp Seimo narių, tiek Vyriausybėje, tiek tarp atsakingų institucijų. Šią savaitę projektui Seimas pritarė svarstymo stadijoje.
Kitokį toną šiuose pokalbiuose, visų pirma, nulėmė per pastaruosius metus pasikeitusios piliečių nuostatos gyvūnų gerovės klausimais. Visuomenė tampa atsakingesnė, mūsų sąmonėje vis stiprėja suvokimas, kad privalome pasirūpinti tais, kurie patys savimi pasirūpinti negali.
Didelį darbą dėl visuomenės požiūrio kaitos šia tema atliko gyvūnų teises ginančios nevyriausybinės organizacijos. Galima tik pasidžiaugti, jog turime daug šioje srityje aktyviai veikiančių grupių, kurios yra kupinos ne tik energijos, bet ir kompetencijos. Jų vykdoma visuomenės švietimo funkcija ir nepertraukiamas bendravimas su valstybės institucijomis bei politikais yra svarbi priežastis, kad svarbūs sprendimai gyvūnų gerovės srityje yra ir bus priimami.
O svarbių sprendimų gyvūnų gerovės srityje, kuriuos reikėtų įtvirtinti teisės aktuose, dar yra ne vienas ir ne du. Tai, kas daugelyje Europos šalių yra nehumaniškos ir seniai nunykusios praktikos, Lietuvoje vis dar yra labai plačiai paplitęs elgesys. Pavyzdžiui, šunų rišimas prie grandinės, arklių pančiojimas ar, tariamo grožio sumetimais, karpomos gyvūnų kūno dalys. Tenka konstatuoti, kad daliai visuomenės dar ir dabar šie, gyvai būtybei skausmą sukeliantys ir ją žalojantys gyvūnų auginimo metodai atrodo įprasti ir priimtini.
Viliuosi, kad Seimas 2022-uosius metus, kurie yra paskelbti gyvūnų gerovės metais, užbaigs priimdamas draudimą laikyti gyvūnus su jais žiauriai besielgusiems asmenims. Tai būtų puiki kalėdinė dovana gyvūnams ir jų mylėtojams bei didelė pergalė gyvūnų gerovės srityje.
Visgi, jeigu legenda apie šv. Kūčių naktį prabylančius gyvūnus būtų tiesa, tikiu, kad išgirstume ne tik padėkos žodžių, bet ir raginimą priimti tolesnius sprendimus dėl didesnės gyvūnų teisių apsaugos. Todėl net ir pasibaigus gyvūnų gerovės metams privalome ir toliau ja rūpintis Lietuvoje, ginti ir saugoti tuos, kurie patys apsiginti negali.