Ir nors aukso karštinė po kelerių metų baigėsi, kaip, beje, ir pats auksas, daugelis atvykėlių pasiliko. Šalia Kolomos įsikūręs San Francisko miestas mielai juos priėmė ir suklestėjo.
Londonas. Mūsų laikai. Gyventojų skaičius nuo 1991 iki 2015 metų padidėjo beveik 2 milijonais. Imigrantai sudaro didžiąją šio prieaugio dalį. Net 37 procentai miesto gyventojų yra gimę svetur. Miestas taip pat klesti.
Pateiktų pavyzdžių laikotarpis ir geografiniai skirtumai, aišku, gali turėti rimtos reikšmės, tačiau vienas dalykas yra akivaizdus – miestai ir valstybės kyla ir krenta dėl gyventojų skaičiaus pokyčių. Kam jau kam, bet mums, per pastaruosius dvidešimt metų netekusiems beveik trečdalio gyventojų, dėl to neturėtų net klausimų kilti. Ar ne?
Ilgą laiką svaiginom save mintimi, kad mes (tiksliau, mūsų moterys) prigimdys reikiamą kūdikių skaičių. Net tokia speciali programa tam reikalui buvo sugalvota. Pavadinimu – 2V (2V – du vaikai, ir ne mažiau, kiekvienoje (būtinai tradicinėje) šeimoje). Kai kurie politikai ją net revoliucine vadino. Tačiau revoliucija neįvyko, nes revoliucijos planuotai apskritai nevyksta. Negimdo lietuvės tiek, kiek Tėvynei reikia, nors tu ką.
Tiesą sakant, negimdo ir vokietės, ir austrės, ir olandės, net estės negimdo. Ir tam yra priežasčių, kurios dažnai yra virš politikos – jis vadinamas laisvu pasirinkimu. Vieni teisę apsispręsti vadina šiuolaikinės Europos pasiekimu, kiti – nuopuoliu.
Tačiau, kai kurių šalių, kurių gimstamumo rodikliai net mažesni už Lietuvos, gyventojų skaičius nemažėja ar mažėja nedaug. Juos gelbėja imigracija.
Imigrantai, lygiai kaip tie karštinės ištikti aukso ieškotojai Kalifornijoje, pirmiausia ieško gerų ekonominių sąlygų sau ir savo šeimai (esamai arba būsimai). Todėl Vokietija, Didžioji Britanija, Skandinavijos šalys yra jų pirminis tikslas.
Ir nors tos šalys radikalių politikų lūpomis kartais pašūkauja dėl imigrantų „integravimo naštos“, tačiau realiai džiaugiasi jų kuriama ekonomine nauda.
Mums taip pat reikia imigrantų. Ir ne šiaip reikia, bet labai reikia. Ir dėl jų verta pakovoti. Ne, nejuokauju. Tikrai verta.
Ir aplinkybės palankios. Daug jaunų ir protingų rusų yra režimo stumiami iš savo šalies. Karas Ukrainoje ir suirutė griauna daugelio žmonių svajones kurti verslus ar susirasti norimą darbą. Baltarusijos vado geležinis kumštis, reguliuojantis visus ir viską, naująją baltarusių kartą erzina ir verčia dairytis galimybių už sienos. Lietuvos „expat‘ai“ (ar lietuviškų šaknų turintys tų šalių piliečiai) iš JAV, UK, Pietų Afrikos išgirdę apie sparčiai mūsų šalyje besivystančią technologinių įmonių (startup‘ų) ekosistemą, taip pat žvelgia į Lietuvą su susidomėjimu. Reikėtų tuo pasinaudoti.
Uždarom 2V ir skelbiam IMAM programą (IMAM – IMigrantai, Atvažiuokit, Mylėsime). Naikinam perteklines biurokratizuotas imigracijos procedūras. Sudarom žmonėms galimybes atvykti, atsivežti savo šeimas, kurti verslus ir dirbti. Čia tai būtų revoliucija! Gyventojų skaičių padidintume, ekonomiką paskatintume, ir mūsų moterų versti gimdyti nebereikėtų.