Įsivedus eurą, neliko ir menamų kliūčių dešimtmečiais kauptas valstybės valiutines atsargas, kuriomis ankščiau buvo „dengiami“ litai, „įdarbinti“ Lietuvoje. Tačiau neseniai atnaujintoje Lietuvos banko finansinio turto valdymo politikoje planuojami nauji nuostoliai, o ne pajamos! Lietuvoje sutaupytais milijardais užsimota stiprinti euro zonos finansinį stabilumą ir net daugiau investuoti į Kiniją (!), lyg mūsų šalies nustekenta rinka būtų pertekusi pinigais.
Stebina, jog šalies politikai vengia domėtis turimomis valiutinėmis atsargomis, bijomasi aiškintis, kaip šie milijardai panaudojami, lyg išgyventume reguliuojamą demokratiją.
Kaip dauguma bendrapiliečių, nuoširdžiai džiaugiuosi euro įvedimo. Nerasčiau priekaištų nei Europos Centriniam Bankui, nei kompetentingam Lietuvos bankui, išskyrus jo „užsieninio“ bankeliui su nevalstybiškais interesais.
Neginčiju Lietuvai tenkančio proporcingo prisidėjimo prie ECB užsienio atsargų - privalomojo
250 mln. eurų įnašo ar numatytų 327 mln.eurų investavimo į Europos stabilizavimo mechanizmo fondą. Tačiau nereikalinga ir neatsakinga visas buvusias šalies tarptautines atsargas, kurios praeitų metų pabaigoje siekė 25 mlrd. litų (7,2 mlrd. eurų), nuostolingai naudoti užsienyje. Na jau tikrai keliais mažytės varganos Lietuvos milijardais „nepakelsime“ didžiulės euro zonos stabilumo, tačiau taip keistai elgdamiesi darome didžiulę žalą saviems piliečiams.
Beje, labai nemalonu prisiminti, kaip sunkiais sovietų blokados 1991 metais tuometiniai LB vadovai, prisidengę savarankiškumu, bandė stiprinti rublio zonos stabilumą, priešindamiesi savų pinigų įvedimui ar didesnių kreditinių išteklių Lietuvoje panaudojimui. Žinoma, euras – tai ne rublis, o dabartiniai LB vadovai yra provakarietiškų pažiūrų, bet pareiga ginti savo valstybės interesus išlieka ir įstojus į euro zoną.
Praėjusių metų sausį neeilinėje Seimo sesijoje be diskusijų prastumtos LB įstatymo pataisos leidžia LB valstybės atsargas valdyti savo nuožiūra, nesilaikant šalies įstatymų.
Nei Valstybės kontrolei, nei Seimui ar kitoms institucijoms nebeleidžiama kontroliuoti šio milžiniško piniginio turto panaudojimą. Žmogiškai suprantama, kaip patogu neatsiskaitytinai milijardus „vartyti“ pasaulio bankuose ir vertybinių popierių rinkose, būti reikšmingais svetimais pinigais, bet toks Lietuvos naudai nenukreiptas veikimas atneša didžiulę žalą - dauguma šių investicijų neduoda jokio pelno, nemenka jų dalis žinoma iš anksto, kaip visiškai nuostolinga. Tad ar verta stebėtis, kad virš 20 mlrd. litų valdančio LB, metinis pelnas siekdavo vos 0,1 %. Nepaisant leksikos apie konsolidavimą ir kitus kur reikia ar nereikia naudojamus madingus terminus, toks požiūris į visų piliečių turtą „nekvepia“ nei modernumu, nei valstybės interesais.
Keistoka, kai LB savarankiškumą bandoma sieti su galimybe nekontroliuojamai valdyti keletą dešimčių milijardų litų.
Pagal tokią logiką išeitų, jog šalies Vyriausybė, kuri, žinia, nevaldo milijardinių atsargų, o biudžeto lėšas naudoja griežtai kontroliuojant, yra visiškai nesavarankiška.
Įsivedus eurus, buvusių tarptautinių atsargų nebegalima vadinti ir užsienio atsargomis, bent pagrindinės jos dalies, kuri laikoma eurais. Tai Valstybės atsargos, kurių didesnė dalis turi būti „įdarbinta“ Lietuvos rinkoje. Efektyviai jas investuojant į Lietuvos vyriausybės ir stambių energetinių objektų obligacijas, bankus bei kitas likvidžias ir pelningas sritis, be investicinės naudos kasmet sulauktume bent 200 mln. eurų pajamų, kurių dabar taip trūksta šalies gynybai. Krašto apsauga, o ne abejotinos finansinės intervencijos į tariamą „euro zonos stabilumą“ yra gyvybinės svarbos prioritetas. Pagaliau metas nuo žodžių pereiti prie esminių gynybos priemonių.
Taip pat sąžininga būtų bent keletą procentų valstybės atsargų, ypač kurios „susitaupė“ iš negrįžusių keitimui į eurus litų, panaudoti neleistinai nusavintų pensijų grąžinimui, taip stiprinant žmonių pasitikėjimą eurais ir pačia valstybe.
Pensijoms ar vaikų maitinimui taupomas kiekvienas centas, bet finansų ir energetikos sektoriuose be realios naudos buvo švaistomi milijardai.
Lietuva kasmet ne tik praranda šimtus milijonų eurų dėl nuostolingai užsienyje naudojamų valstybės atsargų, bet ir patiria bereikalingas milijardines iždo išlaidas.
Per kelis metus 30 mlrd. litų praskolinusi valstybę A. Kubiliaus vyriausybė, nesinaudojo turima teise į lengvatines tarptautines paskolas, bet ėmė brangiausius komercinius kreditus, dėl to vien už didesnių palūkanų permoką kasmet iš iždo tenka pakloti apie milijardą litų (300 mln. eurų) arba 2 kartus daugiau, nei begėdiškai buvo pasisavinta iš pensininkų. Ir tokias keleriopai padidintas palūkanas mokėsime dar penketą metų.
Verta prisiminti ir kitus stambaus švaistymo atvejus. Finansiniu badmečiu šimtais milijonų litų buvo pamalonintos lobistines saulės energijos, taip pat vyriausybės ir energetikų viešinimo (tikriau, savireklamos) ir konsultavimo programos, dešimtis milijonų skirta garsių kompanijų iškaboms Lietuvoje.
Po „naktinės“ mokesčių reformos, kai atsirado nekonkurenciniai (didesni nei kaimyninėse šalyse) mokesčiai, netekome ne tik potencialių investuotojų, bet ir didesniųjų mokesčių mokėtojų, kurie legaliai persiregistruoja palankesnėse mokestinėse zonose. Kasmetinės iždo įplaukos iš negauto pelno sumenko 1,4 mlrd. litų (400 mln. eurų) - tiek pastaraisiais metais gaunama mažiau, nei 2008 metais, nors nominalus BVP jau 2012 metais buvo aukštesnis.
Vien dėl šių A. Kubiliaus Vyriausybės šiurkščių ekonominių klaidų šalies iždas kasmet netenka apie 900 mln. eurų (3,1 mlrd. lt), kurie reikšmingai pasitarnautų šalies piliečių poreikiams.
Ankstesnei Vyriausybei pataikaujant, iš Lietuvos didieji bankai išvežė keletą dešimčių milijardų litų kreditinių išteklių, be kurių šalies ekonomika dūsta. Bankų paskolų portfelis, ypač tenkantis verslui, yra juokingai mažas. Jei bent pusė turimų valstybės atsargų būtų protingai investuota Lietuvoje, tai ženkliai sustiprintų ir šalies finansų stabilumą
Planuojant iždą, skaičiuojamas kiekvienas pensininkams ir vaikams skiriamas centas. Pasimokius iš klaidų, metas pagaliau skaičiuoti ir neatsakingai švaistomus milijardus.