Savų pinigų netekome prieš 20 metų, kai tuometinė valdžia Afrikos valstybėlių pavyzdžiu įvedė spekuliacinę Valiutų valdybą.
Pagal kažkieno užgaidą ilgus metus šalies ekonomiką alinus “pusdoleriu”, vėliau “puseuriu”, dabar netikėtomis įstatymo pataisomis iš valstybės iždo ketinama atimti lito padengimui sunkiai sukauptus 15 milijardų litų auksu ir užsienio konvertuojama valiuta.
Nuo 2002 metų Litas tapo dukterine euro valiuta, kurios palūkanas ir kursus atsietai nuo Lietuvos ekonomikos automatiškai reguliuoja Europos centrinis bankas. Lietuviškumo šiems pinigams priduoda nebent popierinio lito paveikslėliai - euro ženklų pakaitalai ir litais vadinamos bankų sąskaitos. Realiai Lietuva nebeturi savos pinigų sistemos, tačiau pilnai čia neveikia ir euras.
Dabartiniam “puseuriui” virtus pilnaverčiu euru, tapsime stipresne valstybe su patikima pasauline valiuta. Kaip liudija kitų patirtis, šalyje pagyvės investicijos ir eksportas, šiek tiek atpigs kreditai – visa tai atneš ekonomikai kelėtos procentų prieaugį (beje, Estijoje pirmaisiais metais BVP prieaugis šoktelėjo iki 8 procentų!).
Tačiau ne menkesnė nauda iš euro bus tai, kad nebereikės kaupti milijardinių konvertuojamos valiutos atsargų lito stabilumui ir patikimumui užtikrinti. Iš turimų tarptautinių atsargų, kurios dabar siekia 21 mlrd. Lt, nuo lito padengimo atsilaisvina apie 15 mlrd. Lt arba 4,3 mlrd. eurų.
Pagal prigimtį šios lėšas yra litų emisijos pajamos, kurios yra priskiriamos valstybės iždui. Dėl vadinamojo valiutos valdybos modelio, pajamos iš pinigų “spausdinimo” buvo konvertuojamos į užsienio valiutą ir skiriamos lito padengimui. Nebelikus lito, jo padengimui sukauptas auksas (įskaitant Blokados fondą) ir konvertuojamos valiutos atsargos, pervedus privalomąjį 250 mln. eurų įnašą į Europos centrinio banko (ECB) užsienio atsargas, privalo grįžti į valstybės iždą.
Tačiau pagal Seimo sausio 23 d neeilinėje sesijoje skubotai priimtas Lietuvos banko įstatymo pataisas šį milžinišką valstybės turtą (auksą ir valiutos atsargas) nuosavybės teise ketinama perleisti Europos centrinio banko “skyriumi” tampančiam Lietuvos bankui.
Jei nebus pakeistas su Konstitucija prasilenkiantis 33 straipsnis, jis galės pagal savo pasirinktus “principus ir tvarką“ „valdyti, naudoti ir disponuoti“ visomis dabar Lietuvos turimomis atsargomis! Dar keisčiau skamba naujas įstatymo įrašas, kad disponuojant iš valstybės perimtomis atsargomis privalu bus laikytis ne Lietuvos įstatymų, bet pačių nusistatytos „tvarkos, atitinkančius Europos Sąjungos teisės reikalavimus“, kurių, beje, nėra ir negali būti.
Į šį valstybės turtą Europos Sąjungos institucijos nepretenduoja ir dėl jo panaudojimo, žinoma, negali reikšti Lietuvai jokių pretenzijų. Abejotinos paskirties įstatymo pataisų autoriai tikriausiai neketina nedidelės Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais gelbėti eurą nuo“devalvacijos” arba spręsti kitų ES šalių ar bankų problemas.
Beje, dėl to, kad A. Kubiliaus Vyriausybė, kitaip nei Latvija ir kitos ES šalys, atsisakė turimos teisės į tarptautinių finansinių institucijų lengvatinius kreditus, šalies mokesčių mokėtojai už keleriopai brangesnes palūkanas privalės bankams permokėti apie 10 mlrd.litų. Negi dabar, niekieno neprašomi, kam nors dar padovanosime 15 mlrd. litų vertės valstybės atsargas!
Nemanau, kad neatsakingai galėtų pasielgti dabartinė Vyriausybė. Tikiuosi, jog įvyko klaida ir ji patikslins kitų institucijų neatsakingai paruoštus Lietuvos Banko įstatymo pakeitimus.
Kaip ir kitos į Eurozoną stojančios valstybės, Lietuva privalės susimokėti už jai tenkančią Europos centrinio banko kapitalo dalį - 42,6 mln. eurų, įnešti 250 mln. eurų į ECB užsienio atsargas ir padengti kitas stojimo į Eurozoną išlaidas. Tačiau likusius 4 mlrd. eurų (apie 14 mlrd. Lt) derėtų perduoti Vyriausybės žinion ir pagal Lietuvos įstatymus naudoti šalies iždo įsipareigojimams dengti bei kitoms būtiniausioms valstybės reikmėms.
Teisinga būtų nuo lito padengimo atsilaisvinusiomis atsargomis apmokėti numatytą įnašą į Europos stabilizavimo mechanizmo fondą, užbaigti grąžinti ankstesnės valdžios nusavintas pensijas, susimokėti skolas policininkams ir padengti kitus likusius iždo įsipareigojimus piliečiams, taip pat laipsniškai mažinti valstybės skolą. Pasinaudojus šiais valstybės ištekliais, prasminga būtų pereiti prie nedeficitinio Nacionalinio biudžeto, įstatymiškai uždraudžiant naujai skolintis.
Valstybės atsargų klausimo nederėtų panaudoti, kaip argumentą prieš Eurozoną ar ECB įtakon pereinantį Lietuvos banką, kuriam teks pareiga leisti į apyvartą eurus.
Nebepuoselėkime netikrų iliuzijų - dabar turimi pseudopinigai jokios naudos Lietuvai neduoda ir neduos. Priešingai nei tikras Lenkijos zlotas, kuris per 2008-2009 metų finansų krizę apsaugojo Lenkijos ekonomiką, prie euro “pririštas” litas negalėjo ir negalės veikti kaip antikrizinis piniginis svertas. Netekusi savo pinigų sistemos, Lietuva prarado ir jos privalumą palankiai įtakoti šalies ekonomiką. Tačiau neįstojusi į Eurozoną, nesulaukė ir euro privalumų. Patekome į blogiausią padėtį – negalime naudotis nei savų pinigų, nei patikimo euro privalumais. Perėmėme tik abiejų pinigų sistemų trūkumus.
Tačiau būtų neprotinga po 20 metų, išgyvenus sunkiausią laikotarpį, vėl bandyti grįžti prie nacionalinių pinigų, juolab, kad kaimynams sustojus į Eurozoną, konkurencijos spaudžiami ankščiau ar vėliau ir mes pasiprašytume Euro.