Sukrečianti politikų ir valdininkų kompetencijos, motyvacijos, atsakomybės, skaidrumo stoka socialinėje bei sveikatos apsaugos politikoje, pasiektas toks aplaidumoml lygis, kad mes tikrai esame stebuklinga Marijos žemė vien dėl to, kad dar yra gyvų, darbščių, rūpestingų ir pilietiškų žmonių, o valstybė dar nepasikabino lentelės "Uždaryta".
Jei kas turi ūpo - gali pasigooglinti mano apžvalginius straipsnius Delfi ar tekstus periodinėse Žmogaus teisių apžvalgose. Bet liūdniausia, kad šiandien parašytas dvejetas ne tik esamai Vyriausybei, bet ir praėjusiai. Iš esmės, ritimasis link dvejeto pastaruosius dešimt metų - nes vos tik gavome išsvajotus bilietus į esmines tarptautines politines, ekonomines, saugumo struktūras, išsyk praradome stimulą stengtis.
Įvyko skilimas tarp Tautos ir Tautos atstovų, kuris visuomenei kainavo augantį bėgimą iš savo gimtinės, bejėgystę ir suicidus, o valstybės, valdžios institucijoms veikimą abipusės izoliacijos, priešiškumo, nebendradarbiavimo sąlygomis. Smurto antplūdis buvo tik labai logiška pasekmė - kaip nemylimas ir prastai prižiūrimas, alkanas ir apleistas vaikas ima nuoskaudas lieti per agresiją, šaukiasi dėmesio probleminiu elgesiu, taip mūsų visuomenė šaukiasi pagalbos.
Ir tie, kurie sumesti į šulinius, sudeginti krosnyse, paskandinti lauko tualetuose ir išprievartauti slepiami išpuvusiose lovytėse. Ir tie, kurie meta į šulinius, žudo savo kūdikius, smurtauja ir kenčia prievartą prieš save ir savo vaikus. Kai manęs klausia kodėl aš pasiryžau eiti į rinkimus - tai štai Jums atsakymas.
Tai, ką kalbėjau 2005-aisiais, patvirtino Valstybės kontrolė 2014-2015, ir išrėžė Jos Ekscelencija 2016-ais, bet iki šiol KALBOS NEVIRSTA DARBAIS. Nevirsta realiais, apčiuopiamais, pamatuojamais rezultatais įvairiausios strategijos, programos, priemonių planai, kuriems pati neatlygintinai skyriau daugybę valandų su Dievais kalbančiose ir realiai mėginančiose pakeisti padėtį darbo grupėse.
Bet ar gali būti kitaip, jei sprendimus priima žmonės, kurie neturi žalio supratimo kas yra paslaugos šeimoms ir kokių įrankių darbui reikia socialiniam darbuotojui ar kodėl psichologinių paslaugų neprieinamumas koreliuoja su depresijų ir suicidų skaičium? Ar gali būti kitaip, kai aptakiai užsimenama ar tiesiai rėžiama: "Revoliucijų nebus. Rašykite kosmetinius pakeitimus, nes pinigų tikrai neskirsime." Ar gali būti kitaip, jei metai iš metų Jungtinių Tautų komitetuose, kur Lietuva atsiskaito už Vaiko teisių, Neįgaliųjų teisių ir kitų konvencijų įgyvendinimą, valstybinės delegacijos kelia sau tikslą "apsiginti", ir pabrėžia komitetų nariams, kad "tie mūsų nevyriausybininkai nežino ką kalba", vietoje to, kad suvoktų, jog Jungtinių Tautų formatas savo esme skirtas tam, kad užtikrintų sąmoningą, proaktyvų, atsakingą valstybių-narių rūpinimąsi savo piliečiais, tad ataskaitos ir jas sekančios išvados bei rekomendacijos yra pagalba valstybei, nemokama konsultacija ir patarimai kaip užtikrinti, kad piliečiai būtų saugūs, sveiki, laimingi ir orūs.
Kai spaudos konferencijoje sakiau, kad negalėjau pasakyti "Ne", kai mane pakvietė išdrįsti lipti į šiuo metu pasibjaurėjimą keliančią politikos pelkę, turėjau omenyje, kad man būtų gėda neiti, man neleido sąžinė pasakyti, kad man labai sunku, kad šalia ilgamečio darbo ir žinių turiu negalią bei politikai netinkamą ploną odą. Bet kartu turiu plačiai atmerktas akis, kuriomis matau smurtą, skurdą, alkoholizmą, depresijas, savižudybes, žeminančią bedarbystę regionuose ir bejėgystę šeimų, ypatingai tų, kurios augina vaikus su negalia, kurios išgyvena bedarbystę, skurdą, gėrimą, skyrybas....
Moteris Frankfurto Hahn oro uoste (ten pigių skrydžių centras), kuriai padėjau susigaudyti kelionės metu, man guodėsi, kad jai labai liūdna emigruoti, bet ji laiminga, kad gali padėti savo dukrai ir savo anūkėliui. Mat šie išvyko į Vokietiją todėl, kad vaikui, turinčiam autizmo spektro sutrikimą, pagalbos Lietuvoje gavo "ant popieriaus", o pasiūlytos mėnesių ilgumo eilės konsultacijoms, kurių reikia čia ir dabar, nuo kurių suteikimo priklauso vaiko ir šeimos gyvenimo kokybė, sukėlė rūpestingiems tėvams šoką.
Šeima išvyko ne todėl, kad nemyli Lietuvos, ne todėl, kad nenori kurti savo gyvenimo savo šalyje, jie pasielgė kaip ir turi pasielgti atsakinga šeima. Nes mūsų valstybė dar nėra atsakinga prieš savo piliečius. Ypatingai tuos, kurie patys negali apsiginti ir netgi - fe! - nebalsuoja.
Tai todėl einu į rinkimus. Todėl aš prisiimu atsakomybę savo žodžius paversti darbais. Todėl einu su valstiečiais-žaliaisiais. Su žmonėmis, kuriems nereikia įrodinėti, kad kompetencija svarbiau nei ideologija, kad reali pagalba reikalinga nedelsiant, kad pasitikėjimo krizę tegalima išspręsti prisiimant asmeninę atsakomybę ir įsipareigojant viešai kasmet atsiskaityti už konkrečius nuveiktus darbus, įtraukiant į pokalbį pilietinę visuomenę, viešuosius intelektualus, žiniasklaidą ir vietos bendruomenes.
Nes mums reikia pagalbos. Nes nežinome visko. Mes negalime visko. Bet mes tikrai galime geriau nei dvejetas, mes tikrai galime savo pavyzdžiu parodyti, kad kaip ateina dešimt tūkstančių žmonių pabūti #užlaisvę, kaip pusantro šimto iniciatyvų prisijungia prie kampanijos #užsaugiąLietuvą, taip gali du milijonai žmonių ateiti balsuoti, o ketvirtis milijono negalią turinčių rinkėjų gali sulaukti realios pagalbos atiduodant savo balsą, kad pirmąsyk nuo 90-ųjų patys priimtume sprendimą kaip norime gyventi, kaip galime gyventi.
Nes šiandien sužinojome, kad pasiekėme dugną, šiandien mūsų išrinkta Prezidentė konstatavo, kad mūsų išrinkta Vyriausybė ir Seimas padarė savo darbą blogai - padarėme pirmą žingsnį link pasveikimo. Anoniminių Alkoholikų susibūrimuose pripažinimas, kad geri, yra lūžis - nes žmogus atsimerkia ir pažįsta dugną.
Po to prasideda sveikimas.
Ilgas. Pareikalausiantis chirurgiškai tikslių operacijų. Sukelsiantis kai kurių įsipatoginusių pūlinių ir lėšasiurbių dėlių įniršį. Bet pacientas pasveiks. Tą žinau tiksliai.