O medijose ne kartą praslydo kai kurių apžvalgininkų nuomonė apie neva nieko neveikiančius ir nieko nekritikuojančius socialdemokratus, kurių reitingai kone fenomenaliai aukšti.
Tai paskatino susimąstyti, kodėl nesiseka mano mėgstamiems ir gerbiamiems konservatoriams. Juk tai - gilias tradicijas ir daug iškilių asmenybių turinti partija, kuriai negali prilygti „artistų“, „vieno vaiko istorijos“, „vieno lyderio“ ir panašaus lygio poliniai dariniai.
Dėmesio centro sindromas
Visai neseniai konservatorių lyderis Andrius Kubilius portale DELFI n-ąjį kartą priminė jo vadovautos vyriausybės nuopelnus, traukiant šalį iš krizės. „Gerų žinių ekonomikoje, Lietuvai dinamiškai išėjus iš krizės, užtenka, kad žmonės būtų patenkinti šia valdžia, nors ta valdžia ir nėra tų gerų žinių priežastis“, - sakė buvęs premjeras, aiškiai leisdamas suprasti, kad gerųjų žinių šaltinis buvo jis ir jo partija. Maža to, šis iškilus dešiniojo politikos sparno veikėjas išpranašavo Lietuvai gresiantį sąstingį: „Mūsų su tokia valdžia laukia ateityje – garantuota stagnacija“.
Anot ekspremjero, fizikai situacijai apibūdinti pasitelktų pirmąjį Niutono (inercijos) dėsnį. Neva, kas judėjo iki dabartinės valdžios išrinkimo – judės toliau. Kas stovi, tas ir stovės. Suprask, iki pat kitų rinkimų.
Dėmesio centro efektas būdingas visiems žmonėms, ne išimtis politikai, netgi – tokie išmintingi kaip A. Kubilius. Tačiau vieni žmonės labiau santūrūs ir linkę susilaikyti nuo „Aš“ akcentavimo, kiti pasiduoda psichologų seniai aprašytai iliuzijai, kad visatos centras yra būtent jie.
Informacija, kuri aktuali savojo „Aš“ įtvirtinimui ir sampratai, yra geriau įsimenama nei kita, tą kitą tiesiog atsijojant ir laikant menkai reikšminga. „Kadangi esame linkę save matyti scenos centre, dažnai pervertiname kitų žmonių dėmesį mums ir manome, kad esame atsakingi net už tuos įvykius, kuriuose atlikome tik nežymų vaidmenį“, - teigė JAV psichologijos profesorius, akademikas David G.Myers.
Ką tai turi bendro su nagrinėjama situacija? Dešiniųjų lyderis įsitikinęs, kad jis ir jo partija ištraukė šalį iš krizės ir sąstingio, o dabartinė valdžia tik skina jų pasodintų medžių vaisius. Tačiau lieka už kadro faktas, kad, be dešiniųjų politikų, aplink buvo ir kitų anaiptol ne pasyvių stebėtojų, kitų veiksnių.
Kai iš sąstingio vadavosi ir kitos Europos šalys, nereikėtų įsivaizduoti Lietuvos kaip laivelio, kuris, patyrusio kapitono valdomas, sėkmingai įveikė aukštas bangas ir pasiekė krantą, o kiti aplink nugrimzdo ar sudužo į pakrantės uolas. Eksportas – vienas pagrindinių mūsų šalies ekonomikos variklių. Natūralu, kad atsigaunant kitų šalių ekonomikoms bei rinkoms, Lietuvos ekonomikos atsigavimas buvo dėsningas.
„Nepaisant visų gydytojų pastangų, ligonis pasveiko“, - šis neprofesionalius medikus pašiepiantis anekdotas tiktų ir norint apibūdinti buvusios vyriausybės antikrizinių priemonių adekvatumą.
Kaip iš tiesų dešinieji tempė šalį iš krizės
Pasaulyje žinomi filosofai Thomas Cathcartas ir Danielis Kleinas viename iš savo bestselerių taip pašiepė politikus, kurie net ir akivaizdų pralaimėjimą sugeba pateikti kaip pergalę. Filosofai tokius politikus palygino su vaikais, kurie išvakarėse sušaudo daržinės duris, aplink skylutes nupiešia taikinius, o rytą savo draugams išdidžiai pareiškia, kad kiekvienas šūvis pataikė į dešimtuką. Politikai dažnai elgiasi panašiai, sakydami, kad gautas rezultatas yra kaip tik tai, ko jie ir siekė.
A. Kubilius (ir ne tik jis) socialdemokratų vadovaujamą Vyriausybę kaltina nieko neveikimu. O pastaruoju metu prisidėjo ir tokie apibūdinimai kaip „gražulėjimas“ ir radikalizacija.
„Intelektinį nepajėgumą bandoma propagandiškai pridengti trankiomis akcijomis Seimo salėje, taip pat tebesitęsiančiomis paieškomis, kuo apkaltinti konservatorius ar Prezidentės patarėjas. Kaip sako rusai vienoje iš savo nemirtingų patarlių: „proto nereikia, kai pakanka jėgos“ („sila jest, – uma nenado“)“, - citata iš buvusio premjero straipsnio portale DELFI.
Tačiau... “Kas apie kitą sako, apie save pasisako“, - ar prisimenate šį vaikišką kalambūrą? Pasak D.G. Myers, jame slypi didžiulė išmintis.
Nors visuomenei kalti į galvą mintį apie dabartinės Vyriausybės neveiklumą madinga, anot visuomenės apklausų duomenų, dauguma rinkėjų vis tiek palankūs neva neveikliems socialdemokratams. Ir kažkodėl konservatoriams atkakliai nepriskiria nuopelnų dėl pasiaukojančio darbo, vaduojant šalį iš krizės. Kas mano, jog pavadinęs kitą bukagalviu, priklijuos jam etiketę, klysta. Pašnekovai tą savybę labiau susies su asmeniu, kuris minėtą žodį ištarė. Anot psichologų, šis reiškinys vadinamas spontanišku bruožų priskyrimu.
Nenuostabu, kad daugelis žmonių mano, jog kaip tik dešinieji, būdami valdžioje, pasinaudojo principu, kad „kai yra jėgos, proto nereikia“. O ko verta „gražulizacija“, palyginti su tautos „fekalizacija“, kai vienas dešiniųjų pažiūrų menininkas beveik nevaržomai klijuoja etiketes kiekvienam nepatikusiam ir dalija organinėmis trąšomis kvepiančias nominacijas?
Taigi kaip dešinieji kovojo prieš krizę? Ekonomistai tvirtina, kad buvo nueita lengviausiu keliu – pakelti mokesčiai, kai kam sumažinti atlyginimai bei pensijos. Jau visai nusibodo kartoti, kad matydama iš Vakarų atūžiančios krizės požymius, buvusi vyriausybė staiga padidino mokesčius.
Ekonomistai teigia, kad toks A. Kubiliaus Vyriausybės sprendimas pateks į istoriją kaip prieštaraujantis vadovėlinei logikai. Ekonomikos vadovėliuose rašoma, ir tai žino net studentai, kad tokiais atvejais mokesčius reikia mažinti ar bent nedidinti. Juk verslas ir taip turėjo kovoti su sunkmečio padariniais – dėl Vakarų Europą apėmusios krizės mažėjo eksporto rinkos, Lietuvoje lėtėjo ir stojo statybų verslas, sunkumų patyrė logistikos bendrovės. Ir lygiai taip pat pabodo kartoti, kad krizei suvaldyti Lietuva skolinosi ne iš Tarptautinio valiutos fondo už 2-3 proc. metinių palūkanų, o iš komercinių bankų – keliskart brangiau.
Kai dešinieji džiūgauja sparčiai (bene sparčiausiai) ES kylančia šalies ekonomika, tame esama jų nuopelno.
Jų valdymo, sutapusio su krize, metais šalies ūkis smuko net 15 proc. (vienas blogiausių rodiklių ES). Ekonomistai tvirtina, kad dėl tokio staigaus ir gilaus kritimo labiausiai kalta tuometinės valdžios politika. Jei ne tas šaltas vienos nakties mokestinis dušas, daugybė mūsų šalies verslininkų būtų spėję persiorientuoti dirbti naujomis sąlygomis, išsaugoję verslą, o tūkstančiai gyventojų nebūtų praradę darbo.
Kur veržėsi diržus?
Per patį sunkmečio įkarštį teko daryti interviu su vieno didžiausių šalies mažmeninės prekybos tinklų generaliniu direktoriumi – žurnalui „Prognozės“. Baigiantis 2010-iesiems vartojimas vis dar smuko ir buvo pasiekęs 2002-2003 metų lygį. Pašnekovas tvirtino, kad daugelis nepopuliarių sprendimų, pavyzdžiui, PVM tarifo didinimas nuo 18 proc. iki 21 proc., buvo neišvengiamas, tačiau reformos buvusios pernelyg skubotos. „Kai priimami drastiški sprendimai, neįvertinus galimų pasekmių, tenka susidurti su labai skaudžiai žeidžiančiomis problemomis“, - vertino G. Jasinskas, primindamas smarkiai išaugusią šešėlinę ekonomiką bei kontrabandos mastus.
„Dar viena esminė klaida – perdėtas krizės temos eskalavimas, kuris išgąsdino vartotojus ir tai padarė didelę žalą šalies ekonomikai. Įbauginti vartotojai liovėsi pirkę, nes laukė dar blogesnių laikų, o kritęs vartojimas paralyžavo verslą“, - citata iš to paties interviu.
Tuo metu dirbau žurnaliste, ir daugybė verslininkų tvirtino, kad labiausiai trukdė dirbti keliama įtampa ir nestabilumo jausmas. Buvusį premjerą žmonės kritikavo net už veido išraišką, nežadinusią optimizmo. Šmaikštuoliai įtarinėjo, kad tarp jaunimo populiari daina apie „liūdniausią veidą, kur pažįstu“ sukurta būtent A. Kubiliui.
Žurnalistų ausis pirmiausia pasiekia paprastų žmonių godos, ir tautiečių nuotaikas krizės laikotarpiu galiu vertinti maždaug taip: skurdas, neviltis, nuolatiniai gąsdinimai, kad bus sunku ir dar sunkiau, daugeliui įjungė savotišką susinaikinimo mechanizmą (ar grimzdimą į svaigalų liūną, ar kt. jau nebe taip svarbu). Dar truputis, ir negalėdami ištverti vis naujų raginimų susiveržti diržus, ne vienas juos ketino perkelti nuo juosmens ant kaklo.
O dabar nuopelnai dėl ekonomikos kilimo dešiniųjų prisiimami vien sau, tarsi aplink nieko nebuvo. Tarsi nei verslas stengėsi iš paskutiniųjų, nei masiškai emigravo žmonės, mažindami nedarbo rodiklius ir neprašydami socialinių išmokų. Ir tarsi mūsų emigrantai, iš užsienio siųsdami čia lėšas ir taip didindami vartojimą bei bendrąjį vidaus produktą, neprisidėjo. Galima pamanyti, kad pasaulis ir Europa nebandė išlipti iš krizės.
O Lietuva tikriausiai veikė izoliuotai, pedantiškai viduje susitvarkė, o aplink tebetvyro chaosas? Net ir greitą ekonomikos kilimą galima paaiškinti tuo, kad prieš tai ji kur kas labiau nei kitose ES šalyse nukrito. Palyginkime dešiniųjų nuopelnus suvaldant krizę kad ir su kaimynų latvių nuopelnais. Neseniai juos jau manėme bankrutuojant, o šiandien tie patys latviai draugiškai siūlo mums pagalbą įsivedant eurą. Gal ir latvius nuo krizės išgelbėjo Lietuvos dešinieji? Tačiau jei pastarieji pripažins, kad jiems valdant atsilikome net nuo kaimynų latvių, argi galės sakyti, jog valdydami krizę, pataikė į dešimtuką?
Juk iš tiesų buvo kiek kitaip: kažkur šie snaiperiai iš tiesų pataikė, tačiau tik vėliau aplink nusibrėžė taikinį ir išdidžiai pareiškė, kad tai ir buvo jų siektas rezultatas.
Pučiant visuomenei į akis miglą, politikai neretai pasitelkia ir dar vieną tik iš pažiūros protingai skambantį argumentavimo būdą, vadinamąjį „post hoc ergo propter hoc“ (visa, kas įvyko po to, yra pasekmė to). Jei ekonomika kyla vadovaujant socialdemokratams, vadinasi, tai yra prieš tai dirbusių konservatorių nuopelnas. Kai nesinori pagirti socialdemokratų, tai bent verta nepamiršti, kad globaliame pasaulyje nei dešinieji, nei jų politiniai oponentai neveikia vakuume, ir aplink verdantys geopolitiniai procesai negali neturėti įtakos Lietuvos ekonomikai.
Ištisus metus socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė revizuoja savo drąsiųjų, veikliųjų pirmtakų skubotus sprendimus. Ir skuba, kas dar įmanoma, taisyti. A.Kubilius energetinę politiką ir energetinę nepriklausomybę skelbė strateginiu prioritetu, tačiau dar visai neseniai, vadovaujant dešiniesiems, Lietuva buvo viena labiausiai energetiškai nuo trečiųjų šalių priklausoma šalimi. Dujų iš Rusijos suvartojome daugiau, negu bet kada anksčiau, ir už jas mokėjome vieną didžiausių kainų Europoje. Kalbant dar tiksliau, už energetinius resursus mokėjome 30 proc. daugiau nei kitos Europos šalys ar mūsų kaimynė Latvija.
Būtent socialdemokrato vadovaujamai Vyriausybei pavyko pasiekti energetikos kainų lūžį – ilgo ir skausmingo energetikos kainų augimo kreivė šiemet pagaliau kryps žemyn. Priimti sprendimai, dėl kurių mažės ne tik elektros, bet ir dujų kaina, pastaroji mažės 22 cnt. už kubinį metrą. Toks dujų pigimas pasiektas pirmą kartą po 7 metų.
Kairieji „be draivo“
Tai buvusio dešiniųjų vyriausybės vadovo žodžiai. Kas paskatino santūraus ir net rūstoko buvusio premjero sąmojingumą ir jaunatvišką žaismingumą? „Draivas“, reiškiantis veikimą su užsidegimu, ugnele, geru ūpu, neva apskritai nebūdingas kairiųjų veiklai.
Su ugnele, tai yra „draivu“, privatizuoti „Mažeikių naftą“ ir kitus strateginius šalies objektus, parengti Baltijos šalių perdavimo sistemos operatorių susitarimą, kuriuo nustatyti elektros pralaidumo tarp Baltijos šalių ir trečiųjų šalių principai, apribojo pigesnės elektros importo galimybes iš rytinių energetikos sistemų – čia jau tikrai ne kairiųjų nuopelnai. Užtat kairieji nuosekliai ir sunkiai dirba ne tik taisydami pirmtakų klaidas, bet ir įgyvendindami naujus projektus, kad žmonės tėvynėje jaustųsi socialiai saugesni, galėtų pasitikėti savo galimybėmis, ateitimi.
Nesakysiu, kad dabar sparčiai kylantis BVP yra tik socialdemokratų Vyriausybės nuopelnas. Tai – visos Lietuvos žmonių susitelkimo ir darbo vaisius. Ir pridursiu, kad A. Kubilius savo straipsnyje buvo teisus, sakydamas, kad lietuvio savigarba ir amžinas siekis pralenkti estus veikia: 2013 m. pagal BVP vienam gyventojui estus pralenkėme.
Taigi kodėl mūsų šalies visuomenė tokia palanki socialdemokratams, ir mažiau palanki konservatoriams, nepaisant jų akivaizdžių pastangų nestabdyti arklių ir toliau be paliovos menkinti valdančiuosius viešojoje erdvėje? Gal paslaptis yra socialdemokratų valdžios paprastas, ramus, be jokios arogancijos kalbėjimasis su žmonėmis, ne gąsdinant, o kviečiant susitelkti ir dialogui?
Demagogijos meną, kurį du aukščiau minėti filosofai vaizdingai lygina su organinės kilmės trąšų malimu, socialdemokratai paliko kitiems. Ir ramiai dirba. Visuomenė atsirinks, kur vualiu pridengtas melas, o kur tiesa.