A.Sakalas. Homoseksualų norai ir valstybės politika

 (293)
Homoseksualumas – lytinė orientacija, pasižyminti potraukiu tos pačios lyties asmenims. Šis terminas apibūdina tiek asmens savivoką ir patiriamus jausmus, tiek elgseną.
Aloyzas Sakalas
Aloyzas Sakalas
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Homoseksualų buvo visais amžiais ir tai nėra pavieniai asmenys, o greičiau jų nemaža grupė, kurios dydis įvairių vertintojų nuomone yra 10-20 proc. visos populiacijos. Suprantama, kad demokratinėse valstybėse dabar, kada už homoseksualius santykius jau neuždaroma į kalėjimą, kyla natūralus klausimas ar nėra pažeidžiamos kokios nors jų teisės. Apie jas nenutyla diskusijos eteryje, rašomi straipsniai, kuriuose teisininkai ir ne tik jie dėsto savo požiūrį apie esamas homoseksualų teises.

Reikia pripažinti, kad homoseksualų teisės skiriasi nuo heteroseksualų teisių. Nėra įstatymo, kuris įteisintų homoseksualų partnerystę, todėl nukenčia jų tokios civilinės teisės kaip, pvz., paveldėjimo teisė. Nėra įstatymo, kuris legalizuotų homoseksualų santuokas, leistų jiems įsūnyti (įdukrinti) vaikus. Homoseksualai gerai supranta, kad vargu ar įmanoma visas jų problemas išspręsti vienu kuriuo nors teisės aktu. Todėl jie pasirinko gerai žinomą taktiką, kuri vadinama „žingsnis po žingsnio“. Šiandien jie reikalauja įstatymo, įteisinančio jų partnerystę. Po jo, pasak pačių homoseksualų, bus kalbama apie jų santuokas, dar po to apie galimybę auginti vaikus.

Sprendžiant visas šias problemas reikia, visų pirma, rasti atsakymą į fundamentalų klausimą, kuris skambėtų šitaip: ar homoseksualumas yra norma, ar nukrypimas nuo jos. Jei tai norma, žiūrint tiek iš medicininio taško, tiek ir iš visuomenės raidos taško, tai tada, be abejonės, homoseksualai privalo turėti tokias pat teises kaip ir kita norma - heteroseksualai. Jei laikysime, kad homoseksualumas yra patologinis nukrypimas nuo normos, tada reikia galvoti ar galima tokią patologiją pašalinti. Jei tokios patologijos nėra, tada reikia nustatyti homoseksualizmo įtaką visuomenės stabilumui. Tik suradus atsakymą į šiuos klausimus ir priskyrus homoseksualizmą normai ar nukrypimui nuo jos galima spręsti reikalingi ar ne homoseksualų teisių apribojimai. Bet pradžioje pasidomėkime ką galvojo apie homoseksualus pasaulio mokslininkai.

Dar 1886 metais seksologas Richardas von Krafft -Ebingas paminėjo potraukį tos pačios lyties asmenims darbe „Psychopathia Sexualis“. Pradedant šiuo veikalu, iki XX a. antrosios pusės medikų bendruomenėje vyravo nuomonė, jog homoseksualumas yra sutrikimas, priskiriamas lytiniams nukrypimams. Kitaip sakant homoseksualizmas yra patologija. Tačiau nuo 1973 metų Amerikos psichiatrų asociacija oficialiai atsisakė pripažinti homoseksualumą sutrikimu. 1992 metais iš naujausios ligų klasifikacijos ICD-10 homoseksualumą išbraukė ir Pasaulio Sveikatos Organizacija. Šiuo metu visų didžiausių pasaulio valstybių profesinės psichinės sveikatos organizacijos laikosi nuomonės, jog homoseksualumas nėra patologija, ir bet kokie bandymai teikti gydymo terapiją homoseksualiam asmeniui gali privesti prie psichinių sutrikimų. 2001 metais analogišką poziciją oficialiai paskelbė ir Kinijos psichiatrų asociacija. Lietuvos psichinės sveikatos profesinės organizacijos savo pozicijos viešai nėra paskelbusios. Visa tai leidžia padaryti išvadą, jog homoseksualizmas tikrai nėra patologija ir todėl negali būti gydomas. Taigi, homoseksualizmas, žiūrint iš medicininio taško, laikytinas norma.

Bet tokia išvada dar nereiškia, kad homoseksualizmas yra norma žiūrint į jį iš visuomenės stabilumo taško. Todėl verta paanalizuoti homoseksualizmo priežastis, kad galėtume nustatyti, ar jis yra tik Viešpaties Dievo dovana žmonijai, ar ir mūsų pačių elgesio rezultatas.

Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl to, kas lemia konkretaus asmens homoseksualumą – egzistuoja genetinės, hormoninės kilmės, taip pat socialinės teorijos. Visuotinai sutariama tik dėl to, kad konkreti lytinė orientacija nusistovi ankstyvame asmens vystymosi etape ir negali būti valingai keičiama. Kai kurių heteroseksualių ir homoseksualių žmonių smegenų tyrimų duomenimis[1], homoseksualumas yra ne įgyjamas, o įgimtas[2], tačiau kol kas neaišku, ar tai lemia genai, ar priklauso nuo hormonų poveikio vaisiui gimdoje. Sigmundo Freudo nuomone, seksualinio potraukio nukrypimas į vieną arba į kitą pusę, t. y. į homoseksualumą ar heteroseksualumą pasireiškia kaip įvairių vaiko auklėjimo apribojimų pasekmė. Lemiamas momentas pasirenkant galutinį seksualinį objektą, anot S. Freudo, ateina tik po seksualinės brandos ir galutinę orientaciją nulemia gausybė nepastebėtų ir neištirtų veiksnių, kurie yra iš dalies konstituciniai (vidiniai, kylantys iš savo psichosomatinės konstitucijos), iš dalies išoriniai.[3]

Reikėtų neatmesti aukščiau minėto teiginio apie galimą hormonų poveikį vaikui dar esant gimdoje ir pastarosios S. Freudo minties tol, kol mokslininkai pateiks savo galutinę ir vieningą nuomonę dėl išorinių veiksnių galimo poveikio homoseksualizmo atsiradimui. Todėl tvirtinti, kad homoseksualizmas yra vien Viešpaties Dievo žmonėms duota norma, dar per anksti. Sutikime, kad tik heteroseksualinių santykių dėka gimsta vaikai ir egzistuoja žmonija. Žiūrint iš šio taško homoseksualizmas be abejonės laikytinas nukrypimu nuo normos, net jei mokslininkai ir pripažintų homoseksualumą prigimtiniu.

Jeigu laikysimės šios pozicijos, tai Valstybės požiūris į homoseksualų ir heteroseksualų teises gali būti skirtingas. Todėl Valstybė negali toleruoti tokių priemonių, kaip homoseksualizmo propagavimas darželiuose, mokyklose ir gatvėse, nes tokie renginiai priskirtini išoriniams veiksniams, kurie gali turėti įtakos vaiko seksualinei orientacijai. O homoseksualizmo plitimas taip pat blogina demografinę situaciją Valstybėje ir taip pakerta pačios Valstybės egzistavimo pamatus. Todėl Valstybė negali suteikti tokių teisių homoseksualams, kurios naikina pačią Valstybę. 

Lygiai taip abejotina, ar gali vaikai ramiai augti homoseksualų šeimose, kuriose yra arba du tėčiai, arba dvi mamos. Nesunku įsivaizduoti, kaip jausis toks vaikas darželyje ar mokykloje, kai kiti vaikai, kurie turi ir mamas ir tėčius, paklaus kur jo mama (tėtis). Nesunku nuspėti ir kokia bus tų vaikų reakcija išgirdus atsakymą apie du tėčius (mamas). O vaikai gailestingumu dažniausiai „neserga“. Ir jiems visiškai nesvarbu, ar homoseksualizmas yra prigimtinis ar atsiradęs dėl išorinio poveikio.
Ir pabaigai S. Freudas: „Niekais virsta visos homoseksualistų pretenzijos į išskirtinumą, kai sužinome, kad kiekvienas neurotikas pasirodo turįs homoseksualinių polinkių, ir kad gana daug simptomų išreiškia šią latentinę inversiją.“

Ir dar viena homoseksualams nepalanki citata: „Visų lyties iškrypimų bruožas yra tas, kad atsisakoma giminės pratęsimo tikslo, ir viskas suvedama į malonumą. Taigi suprantate, kad seksualinio gyvenimo lūžis, kai giminės pratęsimo tikslas naikinamas, tarnauja vien malonumo tikslui, todėl ir vadinama negarbingu „iškrypimu", nes nebeatitinka Gamtos dėsnių. Kad ir kaip gražintų homoseksualų būdą „mokslininkai", dauguma žmonių intuityviai jaučia, kur natūralu, o kur – ne“ [4].

Matant tokią nuomonių įvairovę galima tik konstatuoti, jog problema yra ir ji laukia vienareikšmiško atsakymo į klausimą: ar homoseksualizmas laikytinas visuomenine norma, nors ir apgailėtina, ar tai tik nukrypimas nuo jos. Tik turint tokį atsakymą ir įvertinus kokiu laipsniu homoseksualizmas griauna Valstybės pamatus galimi nekeliantys abejonių teisiniai sprendimai.

1. http://www.pnas.org/cgi/content/abstract/0801566105v1
2. http://www.newscientist.com/channel/being-human/mg19826613.900-gay-brains-are-hardwired-at-birth.html
3. Sigmund Freud, Drei Abhandlungen zur Sexualtheorie, 1905, http://en.wikipedia.org/wiki/Three_Essays_on_the_Theory_of_Sexuality
4. Testosterone, Estrogen, Related Hormones and Heterochronic Patterns: Part 1

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

A. Vyšniauskas. Ko išsigando Seimo narys A. Mitrulevičius? (16)

Gegužės 19 d. Seimo posėdyje opozicijos lyderis Andrius Kubilius pristatė naujas Vietos savivaldos įstatymo pataisas. Šių pataisų vienu iš autorių esu ir aš. Šiomis pataisomis, remdamiesi Seimo veiklos ir Švedijos patirtimi, siūlome sustiprinti savivaldybių tarybų opozicijas.

B. Ropė. Nejaugi Baltarusija turi savo eurokomisarą? (68)

Pono Andriukaičio pasisakymai jau ima kelti rimtą nerimą.

D. Šakalienė. Alisa Negalios šalyje, arba kaip oficialiai pasityčioti iš neįgaliųjų (121)

Pamenate, žadėjau parašyti daugiau apie sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų absurdus? Kaip norėčiau, kad nebūtų ko rašyti, bet kai ne tik toliau tęsiamos ydingos praktikos, bet ir sėkmingai štampuojamos naujos #absurdusalyje serijos, tai belieka tikėtis, kad žiniasklaidos balsas ir visuomenės netylėjimas suveiks kaip pažadinimo skambutis.

D. Udrys. Ką Lietuva skolinga savo žydams? (101)

Nuo pat jos atsiradimo, prie Lietuvos valstybės kūrimo ir klestėjimo prisidėjo jos žydai.

P. Auštrevičius. N. Savčenko sugrįžimas yra viltis Ukrainai (109)

Dvejus metus trukęs mūšis su Kremliumi laimėtas. Ukrainos pilotė Nadija Savčenko pagaliau grįžo namo. Grįžo kaip nugalėtoja, nepalaužta po kelerių metų nelaisvės, daugelio mėnesių badavimo ir nuolatinio spaudimo, kokio mes, gyvenantys laisvėje, net negalime įsivaizduoti.