Kur yra riba, kai Tėvynės meilė, patriotizmas, tautos vertybių ar tikėjimo gynimas ir puoselėjimas perauga į neapykantą kitoms tautoms ar religijoms, agresiją prieš kitaip galvojančius ar kitaip atrodančius?
Ar gali kažkas panašaus įvykti Lietuvoje? Manau, kad gali, o galbūt ir vyko, tik mes to nesuvokėme, nes aukų skaičius buvo nepalyginamai mažesnis arba jų visai nebuvo. Tik dėl neapykantos kitaip manančiam buvo susprogdintas Juras Abromavičius, radikaliu ekstremizmu ir kova už šventus idealus buvo pagrįstas Bražuolės tilto sprogdinimas. Šiandien mes matome granatų mėtymą (tiesa, kol kas tik dūminių) į kino sales, kuriuose rodomi kažkam nepatinkantys kino filmai.
Paprastai radikalūs ekstremistai, vykdydami savo veiklą ar nusikaltimus, stengiasi prisidengti kilniais tikslais ir siekiais. Tai gali būti tikslas išsaugoti tautą, žmoniją ar tikėjimą. Labai dažnai radikalūs ekstremistai deklaruoja, kad jie gina patriotines ar tautines vertybes. Būtent todėl kovodami su radikaliais ekstremistais mes vis dėlto turime būti atidūs. Negalima kartu su nešvariu vandeniu išpilti ir kūdikio. Jeigu kovodami su radikalais ir tramdydami juos, mes imsime persekioti ir kovoti su tautiškumu ar patriotizmu, tai turėsime kitą problemą.
Tautinis pasididžiavimas, patriotizmas, Tėvynės meilė, mūsų istorija, kultūra tai yra tos vertybės, kurias valstybė privalo skatinti, globoti ir ginti. Jeigu užmiršime tai, jeigu naikinsime šių vertybių suvokimą, kaip tai daroma šiandien mūsų švietimo sistemoje, mūsų Tautai gresia išnykimas.
Sutikdamas su tuo, jog smurtas ar fašistinių idėjų propagavimas turi būti smerkiamas ir draudžiamas, aš nesuprantu, kodėl jaunuoliai kaltinami vien už tai, kad neša tautinę trispalvę, Jono Basanavičiaus ar Vinco Kudirkos portretą , dainuoja patriotines dainas.
Jeigu nesuprasime, kad negalime tapatinti patriotinių vertybių su radikalių ekstremistų veikla ir imsime beatodairiškai persekioti vienodai viską, tai nukrypsime į kitą kraštutinumą, eisime keliu, kurio pabaigoje galime prarasti mūsų Tėvynę Lietuvą. Neatskirdami pelų nuo grūdų, tapsime savęs nesuvokiančia beforme mase geopolitiniame vandenyne.
Lietuvybės, mūsų istorijos, mūsų kultūros puoselėtojai J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis ir kiti buvo ir yra mūsų tautinės savimonės pagrindas ir viltis, kad mūsų Tauta ir mūsų daugiatautė valstybė gyvuos ir stiprės dar daugelį šimtmečių.
Diskutuokime kartu ir bendrai ieškokime takoskyros tarp kilnių jausmų ir siekių, tokių kaip Tėvynės meilė, didžiavimasis savo Tauta ir brutalaus nacionalizmo ar tautinės bei religinės nesantaikos kurstymo. Manau, kad šiandien esame šiek tiek pasimetę ir gana dažnai viską verčiame į vieną krūvą. Mes arba toleruojame reiškinius, kuriuos reikia akivaizdžiai smerkti ar drausti arba kylame į kryžiaus žygį prieš bet kokį tautiškumo ar tautinio pasididžiavimo pasireiškimą.
Kažin ar tai teisinga?
Norvegijos tragediją, kuri yra išties labai skaudi visiems, gali ir turi būti stimulas ieškoti išmintingų sprendimų ir mums. Išmintingų ir gerai apgalvotų sprendimų.