Taigi, kai kalbame tiek apie Lenkijos, tiek ir apie Lietuvos Konstitucijoje įrašytą teritorinio vientisumo principą, abejonių dėl abipusės pagarbos šiam principui nekyla. Nekyla abejonių dėl būtinybės gerbti šį konstitucinį kitos šalies principą, kuris šiuolaikiniame pasaulyje jau yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Tačiau ar šis pagarbos reikalavimas galioja tik šiai vienai konstitucinei vertybei, ar ir visiems kitiems pagrindiniams draugiškos šalies Konstitucijos principams? Manyčiau, kad įrodinėti, jog šis klausimas yra tiktai retorinis, nereikėtų. Tačiau susidaro įspūdis, kad tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos politikai dar iki galo neišsiaiškino, kad į šį klausimą tėra tik vienas atsakymas.
Lietuvos Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus viešnagės Lenkijoje išvakarėse šios šalies premjeras D.Tuskas spaudos konferencijoje pareiškė, kad jis Lietuvos Vyriausybės vadovui iškels klausimą dėl lenkų pavardžių rašybos Lietuvoje ir šį kartą tai padarys „šiurkščiai“, nes esą Lietuvos pusė neturi argumentų, kodėl taip ilgai užsitęsė šios „problemos“ sprendimas (cituojama D.Tusko spaudos konferencijos videomedžiaga Lenkijos televizijoje).
Kokiais žodžiais mums draugiškos šalies premjeras kalbėjo su p. A.Kubiliumi mes nežinome, nes šis nepasipasakojo. Tik žinome, kad Lietuvos premjeras jokių viešų pažadų dėl lietuviškos rašybos pakeitimo nedavė. Vis dėlto p. A.Tuskas po susitikimo pareiškė, kad jam esą „susidarė įspūdis“, kad Lietuvos Vyriausybės vadovas nusiteikęs „nuoširdžiai stengtis“ kuo greičiau spręsti „lenkiškų pavardžių“ rašybos problemą (cituojama iš abiejų premjerų spaudos konferencijos medžiagos). Yra pagrindo manyti, kad mūsų Vyriausybės vadovas informavo mums draugiškos šalies premjerą, kad Lenkijos pageidavimai keisti oficialiąją rašybą Lietuvoje yra susiję su konstitucinio pobūdžio sunkumais, kuriuos ne taip paprasta įveikti.
„Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“
O taip pat: “Asmens tautybė /.../ negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas”.
LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras savo interviu “Znad Willii” radijui neseniai pareiškė, kad prieš dešimt metų daug kas pasikeitė, ir gal Konstitucinis teismas šiandien jau kitaip paaiškins kai kurias savo 1999m. spalio 21 nutarimo nuostatas. Pridursime, kad p. S.Šedbaras turi pagrindo taip teigti, nes juk ir jis pats savo nuostatas šiuo klausimu, atrodo, jau linkęs pakeisti, tik per dvigubai trumpesnį laiką. Dar 2004 m. jis ne tik pasirašė, bet ir inicijavo nepriklausomų teisininkų išvadą dėl svetimvardžių rašybos, kuriai pritarė Lietuvos teisininkų draugijos valdyba (2004-05-10) ir Lietuvos advokatų taryba (2004-06-10, žr. „Lietuvos aidas“, 2004-06-18, Nr. 140, p. 9).
Tuomet jis teigė: „Visi svetimos kilmės žodžiai, taip pat tikriniai vardai, ilgam ar trumpam patekę į lietuvišką tekstą, privalo paklusti lietuvių kalbos dėsniams. Lietuvių kalbos tvarkyba, taip pat nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymo lietuviškuose tekstuose principų nustatymas, yra išimtinė lietuvių tautos, Lietuvos valstybės teisė.“ Dar daugiau, tuomet S.Šedbaras drauge su kitais kolegomis teisininkais kritikavo užsienio ministrą už iniciatyvą “nežymiai” keisti LR Konstituciją, kuri leistų piliečių asmenvardžius rašyti ne lietuviškais, bet nelietuvių kalbos rašmenimis: “Tokia pataisa susilpnintų lietuvių kalbos konstitucinę, taigi ir įstatyminę apsaugą. Svetimų kalbų /.../ įtakai grėsmingai plintant, valstybės pareigūnai privalo tvirtai ginti lietuvių kalbos pozicijas, jas stiprinti, o ne silpninti”. Atrodo, kad šiandien S.Šedbaras jau linkęs teigti, kad asmenvardžiai yra “tarsi prekės ženklai” ir dokumentuose galėtų būti rašomi nors ir hieroglifais (šiek tiek perdėjau – tiek S.Šedbaras, tiek I.Smetonienė šiandien apsiribotų tik “lotyniško pagrindo rašmenimis”).
Betgi sugrįžkime prie savosios Konstitucijos. Jos pirmajame skirsnyje yra surašyti svarbiausi konstituciniai principai, kuriuos galima keisti tik Tautos referendumu. Vienas iš jų nustato: valstybinė kalba Lietuvos Respublikoje - lietuvių kalba (14 str.). Taigi, lietuvių kalba – konstitucinė Lietuvos vertybė. Tokio pat rango vertybė, kaip ir valstybės teritorija. Kaip ir savaime suprantamas dalykas, jog kitos valstybės neturėtų būti nepatenkintos, kad Lietuvoje šnekame ir rašome lietuviškai.
Pasirašydami Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutartį (1994) išsiderėjome, kad lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių pavardes rašysime tikriausiai lietuviškai (t.y. lietuviškomis raidėmis “pagal skambesį”, o ne pagal lenkų ar kitų kalbų taisykles). Žinoma, keista, kad savo kalbą (jos tarties, gramatikos ir rašybos sistemą) tuomet padarėme derybų su užsienio valstybe objektu. Tai galima paaiškinti nepakankamu politiniu patyrimu tarptautiniuose santykiuose. Buvome tik ką ištrūkę iš sovietinės nelaisvės. Sirgome vaikiškai begaliniu noru draugauti su nauju vyresniuoju broliu (Lenkija), kuris dėl šio, mūsų pačių jam skirto vaidmens, nebuvo kaltas. Gaila, kad ši Lietuvos paauglystė santykiuose su Lenkija jau ima užsitęsti.
Tuoj bus penkiolika metų, kai Lietuva derasi su Lenkija ne tik dėl abiems šalims svarbių ekonominės infrastruktūros plėtojimo projektų, bet ir dėl lietuvių kalbos rašybos. Niekaip negalime įsiminti, kas iš tikro parašyta sutartyje ir vis iš naujo kartu su lenkų diplomatais ir Lenkijos valstybės veikėjais studijuojame problemą: kaip gi užrašyti lenkų tautybės Lietuvos piliečių asmenvardžius pagal lenkų kalbos taisykles ir kartu nepažeisti savo pačių Konstitucijos.
Kadangi Lietuvos politikai patys sutinka derėtis dėl savo kalbos, Lenkijos tuo labai kaltinti nereikėtų. Be to, Lenkijos pusė elgiasi gana kukliai – ji nepageidauja keisti visos mūsų tarties, gramatikos ir rašybos, bet tik kai kurių daiktavardžių (asmenvardžių, vietovardžių). Juo labiau, kad mes ir patys svetimvardžius lietuviškuose tekstuose šiuo metu rašome bet kaip. Nesugebame jų nei įsiminti, nei ištarti, nei kaityti. Tuo pasirūpino mūsų pačių šalies Valstybinė komisija, kuri šitaip įgyvendina Valstybinės kalbos įstatymą. Taip ji „stiprina“ lietuvių kalbos vartoseną. Iš visko sprendžiant, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovybė, jei būtų jos valia, atitinkamai pasirūpintų ir svetimvardžių rašyba Lietuvos piliečių pasuose. “Lenkiškų pavardžių” rašybos problema pagaliau būtų išspręsta. Tačiau tokiai I.Smetonienės iniciatyvai trukdo pernelyg konkretus LR Konstitucinio teismo nutarimas.
Ar nebūtų paprasčiau, jeigu iš tikrųjų pagerbtume mums draugiškos šalies atstovus ir jiems patartume, kad jie nei patys taip labai negaištų, nei mūsų taip nevargintų dėl to, ką aiškiai nustato mūsų valstybės Konstitucija. Praneštumėme jiems, kad mūsų kalba – tai konstituciniu požiūriu yra tas pats, kas ir mūsų teritorija. Primintume, kad net ir pačios draugiškiausios šalies pareigūnams nemandagu būtų kištis į mūsų kalbos tvarkybą, nes tokius veiksmus galima pagrįstai interpretuoti, kaip kėsinimąsi į vieną svarbiausių mūsų konstitucinių vertybių – į mūsų kalbą, į jos vientisumą. Kai kurie Lietuvos politikai ir pareigūnai tuomet gal nustotų be reikalo verstis per galvą ir spausti Konstitucinį teismą, kad jis keistų savo nutarimų nuostatas.
Žinoma, kad atskirą problemą sudaro užsieniečių, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, asmenvardžių rašyba. Teisinio pobūdžio sunkumų gali kilti dėl asmens tapatybės nustatymo, jei lietuviška jo asmenvardžio forma ganėtinai skiriasi nuo kitų šalių dokumentuose funkcionavusios formos. Tačiau šią problemą jau išsprendė latviai, šalia latviškos asmenvardžio formos pase įrašydami ir užsienio šalies, iš kurios kilęs pilietis, asmenvardžio formą.
Latvija tokį savo sprendimą jau apgynė Europos Žmogaus teisių teisme, kai ieškovai bandė įrodyti, jog jų asmenvardis, tai tarsi asmeninis prekės ženklas, kurio Latvijos valstybė neva negali keisti pagal savo kalbos taisykles. Lietuvai nereikėtų išradinėti dviračio. Negaišdami laiko turėtume tik pritaikyti jau pasiteisinusį latvišką modelį. Juo labiau – kad mūsų brolių kalba ir mūsų tautų egzistencinės problemos šiame pasaulyje yra daug kuo panašios. Neturėtume nusigręžti nuo latvių.
Pasigirsta keistų samprotavimų, kad dabartiniame globalizmo pasaulyje esą turėtume keistis –pritaikyti savo kalbą globaliai aplinkai, globaliai tautų sąveikai. Tuomet esą būtume modernesni ir netgi „konkurencingesni“. Išties viskas yra atvirkščiai – kaip tik dėl to, kad gyvename globalių sąveikų pasaulyje, turime ypač pasirūpinti savo unikalios, baltiškosios kalbos atsparumu, o tuo pačiu - ir savo tautos tapatybe bei sugebėjimu puoselėti vidinį bendruomeninį pasaulį.
Tai teigia ne tik TS-LKD, bet ir kitų politinių partijų rinkiminės programos! Šiuolaikiniame pasaulyje konstitucinė valstybinės kalbos apsauga gali būti netgi svarbesnė už valstybės teritorijos gynybą. O konkurencingumui nacionalinė kalba visiškai netrukdo. Pakankamai konkurentabilūs yra, pavyzdžiui, suomiai nors suomiškai rašo ne tik Suomijos piliečių, bet ir ten atvykusių lietuvių ir lenkų asmenvardžius...