Kalbant apie prezidentus, tikriems Lietuvos socialdemokratams neabejotinos pagarbos verta asmenybė, kuri turėtų tapti ir kelrode žvaigžde, tai prieškario Lietuvos Prezidentas dr. Kazys Grinius.
Neginčytina, kad tautos savimonei mitai yra būtini. Politinėms sistemoms taip pat. Mitai atspindi – nurodo moralines ir etines visuomenės ar individo elgesio normas. Mūsų mitai, kaip ir judėjo-krikščioniškoji religija, vienareikšmiškai pabrėžia takoskyrą tarp blogio ir gėrio, moralumo ir amoralumo. Nesu girdėjęs, kad Biblija siūlytų mums gerbti prisitaikėlius, sekti paskui abejotinos moralės asmenis ar tuo labiau juos garbinti statant jiems paminklus. Nesvarbu, akmens ar mito pavidalu.
Taigi, turime dvi asmenybes, du prezidentus su skirtingais moralės kriterijais. A. Brazauskas pagarsėjo savo pareiškimu, kad jis, esą, 50 metų dirbo Lietuvai, iš kurios laisvai – 15 metų. Tai reiškia, kad jis 35 metus išsijuosęs dirbo okupantui, naudojosi okupanto suteiktomis privilegijomis, taip prisidėdamas prie savo bendrapiliečių priespaudos okupanto naudai. Taip išsijuosęs dirbo, kad per Velykas stukačiai konkrečių žmonių šiukšlėse ieškodavo velykinių kiaušinių lukštų. Manau, kaip tik ir dėl šios neviešintos priežasties Lietuvos Bažnyčia atsisakė pagerbti A. Brazausko karstą Katedroje. O tai, kad neva lietuviškoji komunistinė nomenklatūra išgelbėjo Lietuvą nuo rusifikacijos, yra post okupacinis pasiteisinimo konstruktas. Reikėtų atidžiai pastudijuoti, kokią įtaką šiai nomenklatūrai ir jos sprendimams padarė tą nomenklatūrą bauginęs antisovietinis partizaninis pasipriešinimas.
Nereikia pamiršti, kad tarp 1940–1991 metų okupacinei prievartos organizacijai NKVD-KGB dirbo apie 118 000 sovietinės Lietuvos piliečių. Vis dar 1990 metais – 6000 KGB darbuotojų, iš kurių tik 1560 prisipažino. Kiek jų buvo sovietinėje nomenklatūroje? O bandyti atskirti valdžiusią sovietinę nomenklatūrą nuo sovietinių priespaudos institucijų yra apgailėtina spekuliacija. Akivaizdu, kad jeigu ne Sovietų imperijos žlugimas, A. Brazauskas ir Co toliau būtų „dirbęs“ Lietuvai. Įskaitant ir vyresniuosius konservatorių vadovus, beje.
Taigi taip, būtina pripažinti faktą, kad buvę komunistai ir komunistinė nomenklatūra, spaudžiama tautos valios, atvedė Lietuvą į visas svarbiausias Vakarų institucijas, o A. Brazauskas, prieš daugumos lietuvių valią, net atsiprašė žydų už lietuviškąjį Holokaustą. Tai buvo drąsus ir išmintingas žingsnis. Tačiau prisitaikėlio filosofija „Ir valstybei, ir mano kišenei“ veikė A. Brazausko mentalitetą. Tos filosofijos amoralūs rezultatai, tik keli pavyzdžiai: viešbutis kaip dovana savo meilužei; vos ne socialinio maro metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių bėgo iš Lietuvos, šimtai milijonų buvo paskirti ne mokykloms, ne ligoninėms, bet Valdovų rūmams; „Lietuvos dujų“ akcijų pardavimas Gazpromui; ciniška tolerancija švogerizmui, nustekenusiam pasitikėjimą socialdemokratų partija, kai ne viena savivaldybė virto atskirų veikėjų kunigaikštijomis. Ir dar toks šalutinis pastebėjimas asmens moralumo tema: antraip nei Prezidentas Kazys Grinius, nacių okupacijos metais, rizikuodamas savo ir savo šeimos gyvybėmis, gelbėjęs žydus, A. Brazauskas sovietinės okupacijos metais neišgelbėjo nei vieno disidento, net nestojo disidentų pusėn.
Tad būkite malonūs, pasakykite mums, kovojusiems prieš sovietinę sistemą gūdžiais 1970 -taisiais metais, daužytiems Kauno KGB rūsyje arba uždarytiems į psichinę, kodėl turėtume kažkaip ypatingai garbinti A. Brazauską ir juo labiau manyti jį esant tinkamu socialdemokratiniam mitui, kai jis nebuvo joks socialdemokratas? Tačiau aš visa siela gerbiu tikrąjį Lietuvos didvyrį, vieną iš Lietuvos socialdemokratų partijos pradininkų Prezidentą Kazį Grinių. Nieko amoralaus prie jo asmens nelimpa.
Suprantamas dalies lietuvių susižavėjimas A. Brazausku. Bet tas susižavėjimas liaudyje yra sovietinio vergo susižavėjimas, kuriam svetima moralumo/amoralumo samprata kaip asmens elgesio vertinimo kriterijus. Taip amoralus prisitaikėliškumas – šrioderizmas – tampa sektinu pavyzdžiu. Iliustracijai – sovietmetį išpažįstantys vyrai traktuoja A. Brazauską, liaudiškai šnekant, „sava chebra“, o sovietinės moterys – gražus vyras, už kurį buvo verta balsuoti. Tokia štai politiko ir politikos samprata šiuolaikinėje Lietuvoje vis dar gaji.
Todėl nestebina, kai remiamasi panašiais argumentais dedant ir Kaziui Škirpai, ir Jonui Noreikai šventųjų aureoles. Koks skirtumas tarp juos ir A. Brazauską pateisinančių? Juk visi trys „dirbo“ Lietuvai. Tik vienas vienam okupantui, kiti du kitam. Nenoriu jokio nesusipratimo: A. Brazauskas žydų nepersekiojo ir lietuvių netrėmė, laiku persidažė ir atliko pareigą atsikūrusiai valstybei, – dėkui už tai. Kalbu tik apie patį faktą – vadovaujamą darbą okupantui. Kitaip tariant, žmogus vertas pagarbos (juk persitvarkė), bet tikrai ne įamžinimo socialdemokratiniame mite.
Tuo metu Prezidentas Kazys Grinius nesutiko bendradarbiauti su naciais, o su sovietais pakako metų. Jis, po karo, pasitraukė iš Lietuvos. Kairiųjų pažiūrų demokratas iki panagių skelbė privalomojo ir sveikatos draudimo bei progresinių mokesčių ir nemokamo mokslo idėjas. Anot istoriko ir ambasadoriaus Alfonso Eidinto, „K. Grinius priklausė radikaliam varpininkų sparnui, kurio pagrindu 1895–1896 m. įsikūrė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). 1896 m. paruošė pirmojo socialdemokratų laikraščio „Lietuvos darbininkas“ Nr. 1 lietuvišką vertimą, išvertė LSDP programą iš lenkų į lietuvių kalbą. (A. Eidintas: „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“. 1993.). Tuo tarpu mūsų „socialdemokratai“, su A. Brazausku priešakyje ir po jo, taip ir nesugebėjo per 27 metus įprasminti K. Griniaus idėjų. Ar todėl senoji komunistinė nomenklatūra, šiandien LVŽS „centro kairioji“ koalicijos partnerė, etikmat, pasirinko garbinti savo atspindį A. Brazausko asmenyje? Įdomu, ką mano a. a. prezidento šeima apie tokį nepagarbų mirusio žmogaus voliojimą politinėse intrigose. Geriau jau būtų palikę žmogų ramybėje, o ne darytų iš jo nepadorų šou numerį.
Manau, kad LSDP, siekiančiai susigrąžinti socialdemokratiją partijai jos vardu, laikas remtis tikrais istoriniais ir istorija patvirtintais Lietuvos socialdemokratijos korifėjais. Kodėl ne Lietuvos socialdemokratijos tėvu Stepono Kairiu kuris, kaip ir K. Grinius, nacių laikais su žmona išgelbėjo žydų mergaitę nuo sunaikinimo? Todėl, klausdamas „Kam „priklauso“ A. Brazauskas?“, atsakau: ne Lietuvos socialdemokratų partijai.