Buvusi vyriausybė, neišvengdama klaidų, reformavo studijų sistemą, daug investavo į profesinį mokymą, įmonių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą, bendrąjį ugdymą, tačiau suaugusiųjų švietimą, t.y. 1, 7 milijono 25-64 metų asmenų tarsi „pamiršo“.
Studijos Lietuvoje tapo vienos brangiausių, kasmet šalies gyventojai už tai sumoka 294 mln. litų, o vidutinės išlaidos mokslui ir mokymo priemonėms įsigyti siekia 545 Lt. Ar pakeliama tokia finansinė našta vidutinei Lietuvos šeimai?
Žmogus turi įgimtą teisę ugdyti savo asmenybę visą gyvenimą ir tai yra labai svarbu – jam pačiam, visuomenei ir valstybei. Iš čia ir žmogaus ekonominis saugumas, jo gyvenimo kokybė ir visuomenės branda, ūkio konkurencingumas, galiausiai – politinis stabilumas, todėl Valstybė turi ne tik deklaruoti, bet ir padėti suaugusiam žmogui įgyvendinti jo prigimtinę teisę į ugdymąsi ir skirti reikiamą dėmesį suaugusiųjų švietimui.
Suaugusiųjų mokymosi mažėjimas kelia rūpestį ir Europos Sąjungos šalyse. Europos suaugusiųjų mokymosi darbotvarkėje atkreipiamas dėmesys, kad reikalinga padidinti suaugusiųjų galimybes bet kuriuo gyvenimo etapu naudotis aukštos kokybės mokymosi galimybėmis, nesvarbu, kur asmuo mokosi – darbe, namuose, vietos bendruomenėje ar švietimo įstaigoje.
Akivaizdu, kad subrendusios problemos suaugusiųjų švietimo politikoje reikalauja naujo požiūrio ir neatidėliotinų veiksmų. Ką turime daryti ir jau darome Lietuvoje?
Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetas neseniai pritarė, kad Seimo pavasario sesijos darbų programoje būtų svarstomas ,,Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (nauja redakcija)“. Senasis įstatymas priimtas 1998 m. jau nebeatitinka pasikeitusio švietimo konteksto, todėl numatoma naujame projekte įtvirtinti, kad:
1. Bus pagerintas suaugusiųjų švietimo sistemos koordinavimas atkuriant Neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybą, kuri plėstų valstybės institucijų, verslo, nevalstybinių organizacijų, profsąjungų, trečiojo amžiaus universitetų, visų suinteresuotų šalių dialogą suaugusiųjų švietimo srityje, taip pat siūlysime numatyti suaugusiųjų švietimo koordinatorius savivaldybių lygmenyje.
2. Nustatysime naujus suaugusiųjų švietimo finansavimo principus, būtų reikalinga įstatyme įtvirtinti „suaugusiojo krepšelį“ neformaliam švietimui, kad tiek biudžetinės lėšos, tiek europinė parama pasiektų kiekvieną besimokantį suaugusįjį bet kurioje šalies vietoje, kuris galėtų pats rinktis mokymosi būdus, formas, akredituotas programas ar įstaigas. Tokia sistema, kuomet besimokantis suaugusysis gauna vadinamuosius „mokymosi čekius“, jam atidaromos „mokymosi sąskaitos“ populiari kitose ES šalyse, vidutinė parama asmeniui siekia 690- 1725 Lt. Šiandien Lietuvoje, akivaizdu, kad skiriamos nemažos lėšos nepasiekia tų tikslinių grupių, kurioms labiausiai reikia.
3. Įstatymu norime įteisinti andragogo (t. y. suaugusiojo mokytojo) profesiją, kuri turėtų būti patraukli tiek šioje srityje dirbantiems pedagogams, tiek ir privatiems įvairių profesijų asmenims, besiverčiantiems konsultacine, mokymų organizavimo, vedimo praktika, bei suteiktų valstybinį šios profesijos pripažinimą ir atvertų naujas profesinio tobulėjimo galimybes.
4. Taip pat siūlome diskutuoti dėl galimybės plačiau naudotis mokymosi atostogomis, aiškiau reglamentuoti jų trukmę, sąlygas, apmokėjimą. Šiandieniniame Darbo kodekse jos yra numatytos, tačiau šia galimybe nėra pakankamai naudojamasi.
Esu įsitikinusi, kad Lietuva – tai ne tik sostinė ir didieji miestai kur mokomasi daugiausiai. Turime surasti kelią ir sudaryti galimybes mokytis visiems, taip pat ir kaimo bei mažesnių miestų, įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms, kad „suaugusiųjų mokymosi krepšeliai“ pasiektų kiekvieną šeimą.
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas balandžio 10 d. rengia klausymus dėl Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo naujos redakcijos, kuriuose galima laisvai dalyvauti ir pareikšti savo nuomonę. Kviečiu visus aktyviai dalyvauti.