Klausiu jų nuomonės, su kokiomis problemomis susiduria organizacija, kokią jos viziją mato jos steigėjos – šalys narės ir jų ambasadoriai.
Trumpas visų pokalbių reziumė ir keletas idėjų, kurioms dauguma pokalbių dalyvių (taip pat ir aš) pritarė.
Dauguma ambasadorių nerimauja, kad Europos Taryba yra tam tikros krizinės būsenos. Juokavau, kad aš, kaip „krizių premjeras“, labiausiai tinku tokiam darbui – krizės suvaldymui. Europos Tarybos krizinę savijautą sukelia daugelis faktorių: „Rusijos krizė“, finansų trūkumas, žinomumo stoka, aiškiau apibrėžtos ilgalaikės Europos Tarybos perspektyvos ir misijos stoka. Bandžiau suteikti daugiau optimizmo, kad visas krizes galima įveikti, o organizacijos reikšmė ateityje tik didės, nes daugės iššūkių vienai iš pamatinių vertybių – demokratijos vertybei. Apie tai neseniai rašiau.
Europos Taryboje juntama geros sinergijos tarp jos svarbiausių institucijų – Parlamentinės Asamblėjos, kurioje dirba parlamentarai, savo šalių parlamentų atstovai, ir Ministrų Komiteto, kuriame dirba ambasadoriai, savo Vyriausybių atstovai, stoka. Kartais pokalbiuose jautėsi net ryškus susipriešinimas. Nesiliaudamas aiškinau, kad norint išspręsti bet kokią krizę pirmiausia reikia, kad Parlamentinė Asamblėja ir Ministrų Komitetas kartu „šoktų tango“. O tam būtina tarpusavyje kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis: formaliai tarp institucijų ir neformaliai, sutelkiant prie vieno stalo įvairių pažiūrų, šalių, institucijų atstovus. Iš pokalbių susidarė įspūdis, kad tų pokalbių labai trūksta. Manau, kad generalinis sekretorius turėtų būti pagrindinis mediatorius, kuris tokius pokalbius siūlytų ir inicijuotų, nes nuo jų priklauso visos organizacijos gyvybingumas.
Neretai pokalbiuose atrodė, kad viena iš didesnių Europos Tarybos problemų yra ta, kad organizacija nesulaukia pakankamo dėmesio šalių narių sostinėse. Todėl jaučiama šiokia tokia telkiančios lyderystės stoka visoje Europos Taryboje. Organizacijos steigėjai yra 47-ių šalių vyriausybės. Akivaizdu, kad tokiame dideliame ir įvairių pakraipų bei interesų steigėjų būryje nėra lengva suderinti svarbiausius tiek artimiausio laikotarpio, tiek ilgalaikius sprendimus. Kas pusę metų besikeičiančio atskirų šalių pirmininkavimo neužtenka tam, kad tą juntamą telkiančios lyderystės stoką pavyktų efektyviai užpildyti.
Pabandžiau pasiūlyti paprastą pradinį sprendimą: į Europos Tarybos reikalų svarstymą žymiai plačiau, sistemingiau ir reguliariau įtraukti nacionalinius parlamentus. Pasirodo, ne tik mūsų Seime, bet ir absoliučioje daugumoje kitų šalių parlamentų nėra tradicijos reguliariai svarstyti Europos Tarybos, o taip pat ir žmogaus teisių ar demokratijos reikalus tiek toje šalyje, tiek visoje Europoje.
Sukūrus tokią parlamentinę tradiciją, būtų galima tikėtis efektyvesnio bent kelių problemų sprendimo: Europos Tarybos veiklos žinomumo problema; Europos Tarybos sprendimų efektyvesnio įgyvendinimo problema (opozicija ir NVO turėtų galimybę užduoti kritinius klausimus savo šalies vyriausybei); tikėtina, kad tokiu būdu sugrąžinus Europos Tarybos reikalus (žmogaus teisių, teisinės valstybės, demokratijos reikalus) į nacionalinių politinių diskusijų epicentrą, galų gale ir nacionalinės vyriausybės būtų paskatintos skirti daugiau dėmesio Europos Tarybos reikalams. Daugelyje pokalbių išgirdau pritarimą mano išdėstytai tokiai paprastai koncepcijai, kaip šiuo parlamentiniu būdu spręsti organizacijos matomumo, dėmesio deficito ir telkiančios lyderystės stokos problemas.
Viena iš pagrindinių temų, kurią vis aptarinėdavome įvairiais kampais, taip pat ir svarstydami vadinamosios Rusijos krizės reikalus (apie šią krizę šiek tiek vėliau), – kaip modernizuoti Europos Tarybos veiklą, kad ji išliktų reikšminga ne tik artimiausiu metu, bet ir žvelgiant į tolimesnius dešimtmečius? Tai susiję ir su konceptualiu klausimu – koks yra Europos Tarybos vaidmuo Europos kontinente?
Kai kas sako, kad šiais laikais tai yra tik pagrindinė „dialogo“ vieta Europos kontinente, kur visos Europos kontinento šalys (išskyrus Baltarusiją ir Kosovą) gali „pasikalbėti“ apie žmogaus teisių, teisinės valstybės ir demokratijos vertybes. Tačiau tapdama tik „dialogo“ vieta Europos Taryba prarastų tą pagrindinę misiją, dėl kurios ji buvo sukurta 1949 metais – ginti ir skleisti pamatines Europos kontinento vertybes (žmogaus teisių, teisinės valstybės, demokratijos vertybes), vienyti visą Europos kontinentą šių vertybių pagrindu ir taip įtvirtinti ilgalaikę taiką Europos kontinente. Nes demokratijos tarpusavyje nekariauja – tai istorija jau yra įrodžiusi.
Todėl aš, kaip ir daugelis sutiktų ambasadorių, laikausi nuostatos, kad „dialogas vien tik vardan dialogo“, „dialogas be vertybių ir taisyklių“ negali būti vienintele ir pagrindine Europos Tarybos misija. Todėl džiaugiausi, kai vienos šalies ambasadorius (šalies, kurią iki šiol laikiau didžiausia „dialogo be vertybių“ šalininke) nedviprasmiškai pasisakė, kad Europos Tarybos veikla šalims narėms turi būti „unpleasant“ ir „nasty“ („nemaloni ir bjauri“), nes tik taip galima ginti pagrindines vertybes. Kitu atveju Europos Tarybos veikla praras prasmę. Europos Tarybai iškyla konceptualus klausimas, kaip suderinti „dialogo“ ir „vertybių gynybos“ prioritetus savo veikloje, ypač kai tarp Europos Tarybos narių yra tokių šalių, kurių ištikimybė pagrindinėms Europos Tarybos ginamoms vertybėms kelia vis daugiau abejonių, o tuo tarpu Europos Taryba turi tik labai ribotus poveikio instrumentus.
Daugelyje pokalbių dėsčiau savo paprastą istorinį matymą, kaip kūrėsi Europos Taryba bei kokius poveikio instrumentus ji įvairiais etapais naudojo ir kodėl dabar atskirais atvejais tų poveikio instrumentų neužtenka. Mano įsitikinimu, 1949 m. Europos Taryba kūrėsi kaip „džentelmenų klubas“ (anot vieno ambasadoriaus – „cigarų klubas“), kuriame Vakarų Europos šalys, sukrėstos II pasaulinio karo, susitarė, kad reikia ginti pamatines žmogaus teisių ir demokratijos vertybes. Jos buvo įsitikinusios, kad naudodamos tik džentelmenišką ir diskretišką tarpusavio dialogą, viena kitą įtikins taisyti klaidas kiekvienoje valstybėje, rūpinantis pamatinėmis vertybėmis.
Dėl mūsų kaimynų – Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos ar Vakarų Balkanų – Europos Taryba taip pat gali būti pakankamai efektyvi, nes ir šios šalys svajoja apie narystę ES bei NATO. Tačiau šis svertas neveikia Rusijos ir kai kurių kitų Europos Tarybos narių, kurios nesiekia narystės šiose organizacijose. Tuo tarpu pati Europos Taryba turi tik „džentelmenų kalbos“ arba išmetimo iš Europos Tarybos sankcijas. Jokių tarpinių poveikio instrumentų nėra – tik „balta“ ir „juoda“.
Rusija vis dar nėra ta valstybė, kuri efektyviai suprastų vakarietišką džentelmenų kalbą, tuo tarpu jeigu ji nebeliktų Europos Tarybos nare, nukentėtų 140 mln. jos gyventojų, kurių žmogaus teises šiuo metu gina Europos Žmogaus Teisių Teismas, sudėtinė Europos Tarybos institucija. Todėl daugelyje pokalbių užvesdavau kalbą ir išsamiai diskutuodavome apie tai, kokios naujos tarpinės poveikio priemonės galėtų būti sukurtos tam, kad Europos Taryba galėtų efektyviau siekti pagrindinių vertybių gynybos tose šalyse, kurios šiuo metu „džentelmenų kalbos“ vis dar nesupranta, kurių negalima paveikti ES narystės perspektyvos patrauklumu, tačiau kurių narystės Europos Taryboje sustabdymas taip pat būtų neracionalus žingsnis. Bendra išvada – apie tai reikia ir toliau intensyviai kalbėtis.
Be abejo, daug kalbėjomės ir apie vadinamąją Rusijos krizę: po Krymo okupacijos, Rusijos delegacijos balsavimo teisė Parlamentinėje Asamblėjoje buvo sustabdyta; tada Rusija nustojo mokėti savo metinį mokestį Europos Tarybai (32 mln. eurų; bendras Rusijos įsiskolinimas siekia jau beveik 70 mln. eurų); dėl to visa Europos Taryba patiria „finansinę krizę“, nes metinis Europos Tarybos paprastasis biudžetas siekia tik 240 mln. eurų. Rusija gali prarasti narystę organizacijoje, nes birželį sukaks 2 metai, kai ji nemoka savo mokesčių.
Rusija skelbia, kad Parlamentinė Asamblėja neturėjo teisės Rusijos delegacijai taikyti tokių sankcijų, tam pritaria ir kai kurios kitos šalys, tačiau daugelis šalių taip pat pripažįsta, kad būtų buvę blogiau, jei Europos Taryba 2014 metais iš viso nebūtų reagavusi į Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją. Kai tokios reakcijos neparodė Europos Tarybos Ministrų Komitetas, tai galų gale padarė Parlamentinė Asamblėja, remdamasi istoriniais precedentais analogiškose situacijose.
Daugeliui ambasadorių dėsčiau savo požiūrį, kaip reikėtų spręsti šią „Rusijos krizę“: esu už tai, kad Rusija išliktų Europos Tarybos nare, tačiau Europos Taryba šioje situacijoje turi išsaugoti savo autoritetą ginant vertybes ir Europos Tarybos taisykles. Todėl raginau pirmiausia greitai išspręsti karščiausius finansinius iššūkius, parodant, kad Rusija nebeturės finansinio šantažo instrumento. Tam reikia plano, kaip Europos Taryba šiais metais sutaupys arba papildomais įnašais surinks apie 30 mln. eurų (tai tikrai nėra milžiniška suma), tam, kad būtų išspręsta Rusijos vienerių metų įmokos problema, kartu parodant, kad organizacija nepasiduoda šantažui.
Išsprendus finansines problemas ir taip parodant, kad organizacijos vertybės yra „neparduodamos“, būtų galima siekti Parlamentinės Tarybos ir Ministrų Komiteto abipusio sutarimo (kurio šiandien stinga) kaip laikytis dėl Rusijos: kokias konkrečias sąlygas turi įvykdyti Rusija, kad Parlamentinė Asamblėja nebesvarstytų jų balsavimo teisės suspendavimo arba kokias naujai sumodeliuotas tarpines sankcijas Europos Taryba toliau taikys Rusijai.
Mano įsitikinimu, tokie ar panašūs sprendimai padėtų išspręsti vadinamąją Rusijos krizę apginant ir Europos Tarybos autoritetą. Tokių sprendimų efektyviam įgyvendinimui organizacijoje reikia telkiančios lyderystės, kurios ligšioline stoka naudojasi Rusija, bandydama visai organizacijai primesti savo sąlygas. Tačiau pokalbiuose Berlyne, o taip pat ir su Suomijos (dabar pirmininkauja) bei Prancūzijos (pirmininkaus nuo gegužės mėnesio) atstovais jaučiau, kad mūsų požiūriai į „Rusijos krizės“ sprendimą nėra skirtingi. Tai suteikia vilties, kad jau artimiausiu metu sprendžiant šią problemą matysime pakankamus lyderystės ženklus ir dar iki metų vidurio bus surasti bei įgyvendinti reikalingi sprendimai.
Nemažai kalbėjomės apie Europos Tarybos veiklos reformas ir modernizaciją. Tai tampa vis rimtesniu iššūkiu visai organizacijai, kuri vykdo labai įvairiaspalvę veiklą ir kartais pameta orientyrus, kas organizacijos veikloje yra patys svarbiausieji prioritetai, o kita vertus turi labai mažą (sakyčiau, kritiškai mažą 240 mln. eurų biudžetą) ir susiduria su problema, kaip išlaikyti 3000 patyrusių darbuotojų kolektyvą, kuris yra didžiausias organizacijos turtas.
Kaip padidinti organizacijos biudžetą – atskira tema, nes išgirdau visą įvairovę nuomonių, tačiau tai, kad organizacijai reikia geros vadybos – dėl to visi sutaria. Premjero patirtis dėl to ir yra iškelta kaip vienas svarbių kriterijų, atrenkant būsimąjį generalinį sekretorių. Dar labiau mane sudomino vienoje svarbioje ambasadoje iškelta mintis, kad vienu iš generalinio sekretoriaus pavaduotojų turėtų būti tas, kas rūpinsis išimtinai vien tik vidine organizacijos vadyba, nes organizacija yra labai svarbi ir sudėtinga savo funkcijų bei užduočių kompleksiškumu.
Bendra išvada – po visų pokalbių Strasbūre grįžau į Vilnių, padrąsintas nuoširdžių pokalbių. Ir to paprasto supratimo, kad mūsų visai nesena patirtis, įgyta atkuriant demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės vertybes Lietuvoje (su ryškia Europos Tarybos pagalba), įveikiant sudėtingas krizes, tikrai gali būti vertinga šiai svarbiai organizacijai dėl viso kontinento ateities.
Kitą savaitę vėl kelionės: laukia pokalbiai Europos sostinėse.