Dešinieji politikai, komentuodami tragediją, dar kartą pakartojo jau girdėtas frazes, pabrėžė psichinę skerdiko negalią, tačiau rimtesnių apibendrinimų ar išvadų visuomenė neišgirdo. Agresija bei dešiniojo ekstremizmo nuotaikos jau seniai sklando Lietuvos padangėje bei yra toleruojamos kai kurių partijų.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų elgesys dažnai rodo, jog vardan reitingų ar postų galima užsimerkti ir nematyti, kas vyksta net partijos viduje. Ne kartą radikaliais pasisakymais visuomenę šiurpino esami ir buvę šios partijos nariai, kuriuos net nuosaikesni kolegos juokais ar visai rimtai vadina „radikaliuoju sparnu“ bei „Talibanu“. Tačiau juokas neima, kai iš dešiniųjų kolegų Seime girdi kandžius pasisakymus tautinių mažumų atžvilgiu. Todėl klausimas, ar panaši tragedija gali pasikartoti Lietuvoje, yra pagrįstas.
Nepriklausomybės diena, arba kitataučiai lauk!
Jau kuris laikas matome, jog pseudonacionalizmo ir ksenofobijos banga Lietuvoje vis auga. Skaudu, jog šios neapykantos idėjos gajos tarp jaunimo. Juk nuo eitynių gatvėse šaukiant „Lietuva – lietuviams”, pykčio proveržių interneto komentaruose iki realios agresijos tik vienas žingsnis. Ne kartą girdėjome apie radikalių dešiniųjų – neonacių išpuolius prieš kitataučius ir net savos valstybės piliečius. Protu nesuvokiamas nuolaidžiavimas visada gaunantiems leidimą žygiuoti Vilniaus gatvėmis neonaciams, kuriuos lydi kraštutinio dešiniojo TS-LKD sparno išpažinėjai.
Ar ko nors pasimokėme iš kelių metų senumo įvykių, kai jaunuoliai, prisidengę eitynėmis Kovo 11- osios proga, skandavo rasistinius bei antisemitinius šūkius, skatindami išvyti mūsų valstybės piliečius. Juk Lietuvos Respublikos konstitucija aiškiai nurodo, jog kurstyti tautinę nesantaiką yra nusikaltimas. Susidaro įspūdis, jog dešinieji politikai mano, kad tie „neva patriotai – nusikaltėliai“ yra tik lašas jūroje, kad keli šimtai žmonių negali kelti realios grėsmės, tačiau istorija ir pastarieji įvykiai mums primena, kad užsimerkti ir toleruoti agresyvių idėjų ne valia.
Teisėsauga neįgali?
Minėtos, jau tradicija tapusios eitynės, atskleidžia ne tik politikų, bet ir teisėsaugos neįgalumą. Juk tokias eitynes nuolat stebėdavo Lietuvos „angelai sargai“, įstatymo gynėjai – policijos pareigūnai. Tačiau jie neskubėdavo sulaikyti fašistuojančia simbolika apsiginklavusių jaunuolių. Abejingi policininkai lydėjo žygeivius ir sudrausmindavo juos tik tada, kai jie atsidurdavo važiuojamojoje dalyje. Gal eiliniai pareigūnai nėra susipažinę su Lietuvos įstatymais? Bet kur buvo jų vadovai?
Policininkų abejingumą į nusikaltimą vaizdžiai iliustravo vienas politikos apžvalgininkas teigdamas, jog jeigu būtų prievartaujama moteris, pareigūnai rūpintųsi tik, kad nusikaltėliai nesikeiktų ir nešiukšlintų viešoje vietoje. Žiauru? Sutinku, bet juk abu atvejai yra nusikalstama veikla. Todėl nesuprantama, kodėl toleruojamas abejingumas į tautinės nesantaikos ir agresijos kurstymą.
Po įvykių Norvegijoje įsitikinome, jog ekstremizmas ir panašūs išpuoliai būdingi ne tik islamui, bet ir krikščioniškai visuomenei. Turime iš to pasimokyti ir mes. Privalome didelį dėmesį skirti visuomenės pakantumui, tolerancijai didinti. Tikiuosi, ši baisi tragedija taps permainų impulsu ne tik visuomenės, bet ir politikų sąmonėje, nes beatodairiškas valdžios siekimas gali brangiai kainuoti.