Žvilgtelėsiu paprasto žmogaus, eilinio rinkėjo akimis. Aišku, neišvengsiu subjektyvumo – juk tai žmogiška. Visgi, atsiribojęs nuo dabartinių pareigų ir viso kito, niekaip neatsiginu nuo atkakliai besiperšančios minties, kad pokyčiai, ko gero, sveikintini ne visur. Kaunui šioje vietoje dėčiau pliusą, užtat Vilniui – minusą. Dėl Kauno džiaugiuosi, o štai dėl Vilniaus man neramu.
Argumentuoju: Kaune, regis, didžiausias galimybes tapti meru turi nepartinių kandidatų koalicijos atstovas Visvaldas Matijošaitis. Politinių oponentų žaismingai pramintas "krabu", dėl ko, būdamas protingu žmogumi, manau, tikrai neįsižeis. Juk oponentai jam dar ir paslaugą padarė: neatmestina, jog dabar V. Matijošaitis, kaip verslininkas, pajus išaugusį susidomėjimą savo vadovaujamų įmonių produkcija. Ačiū, mielieji, už nemokamą reklamą.
Nepažįstu V. Matijošaičio ir nežinau, koks jis žmogus, koks vadovas, koks administratorius, tačiau jo pergalė visų pirma reiškia tai, kad Lietuvoje meru jau gali tapti asmuo nepriklausantis jokiai partijai. Tai – gera žinia visuomenei. Tai reiškia, kad ne partijos valdo šalį. Na, bent jau ne tik jos. Tai signalas visiems, kad susivienijus galima pasiekti daug ką. Kad siekti posto galima savarankiškai, nesusisaisčius partine ar kitokia priklausomybe. O juk visai neseniai tai atrodė neįmanoma.
Būtent todėl šitame fone mažų mažiausiai keisti desperacija dvelkiantys vis dar Kauno mero Andriaus Kupčinsko pasisakymai. Supratus, kad, nors konservatoriai ir iškovojo daugiausiai mandatų Kaune, meru jis gali ir nebebūti. Kaip ten žiniasklaidai sakė A.Kupčinskas, sužinojęs, kad penkios partijos sutarė formuoti koaliciją be konservatorių? „Kaune formuojasi kažkokia keista oligarchinė koalicija“, „Formuojasi kažkokia keista naktinė koalicija“, paskui pradėjo kalbėti apie krabus ir panašiai.
Na, dėl „naktinės“ gal vertėjo ir patylėti – prisimenant garsiąją „naktinę mokesčių reformą“ Seime, kurios pagrindiniai iniciatoriai buvo ne kas kitas, o tie patys konservatoriai. Kita vertus, nelabai garbinga taip postringauti supratus, kad valdžia slysta iš rankų. Juk tai supranta ir rinkėjai.
Kodėl „oligarchinė“, kodėl „keista“, kodėl "naujokas"? Kažkodėl manau, jog V. Matijošaitis, turėdamas ilgametę patirtį versle ir būdamas aktyvus visuomenės narys, turi gerų idėjų kaip sutvarkyti, drįsčiau sakyti, prikelti Kauną. Juolab, jog A. Kupčinskas ne taip jau retai miestelėnų ir kolegų buvo kritikuojamas ir dėl vadovavimo patirties stygiaus, ir dėl priimtų sprendimų, miesto valdymo organizavimo, kitų dalykų.
Todėl, gerbiamas mere, vargu ar derėtų švaistytis tokiais skambiais pareiškimais be įrodymų. Mano giliu įsitikinimu, kad rimtam politikui - nedera. O ir galiausiai tikrai „neskanu“. Ir vaikiška: netekau kibirėlio, todėl dabar jau rėksiu, kad kiti, kurie juos turi, yra nedorėliai ir blogiečiai?
Pajuokausiu: tebūnie „naktinė koalicija“ ar „krabai“, tačiau gal kai kam verta pasimokyti iš jos narių? Pastarieji naktį po rinkimų, skirtingai nuo konservatorių, matyt, ne šventė, o atsiraitoję rankoves ėmėsi darbo.
Ir apskritai: A. Kupčinskas ir jo žmonės savo šansą jau turėjo. Geriau ar blogiau, bet juo jau pasinaudojo. Gal leiskime bent jau pamėginti padirbėti kitiems, o ne skelbkime pavojų ir aiškinkime, kad be konservatorių Kaunui jau tikrai „amen“?
Palikime Kauną ir žvilgtelkime į Vilnių. Triumfuoja Artūras Zuokas ir Valdemaras Tomaševskis. Gerai tai ar blogai – gal nelįskime į tokias diskusijas. Čia tai tikrai labai daug subjektyvumo, be to, tokia rinkėjų valia.
Tiesiog objektyvių keletas pamąstymų ir pastebėjimų. Visų pirma – tie, kas balsavo už Lietuvos lenkų rinkimų akciją, yra išties gerai organizuoti ir aktyvūs. Jų nėra daug, tačiau, regis, prie balsadėžių atėjo visi iki vieno. Todėl ir iškovojo įspūdingus 11 mandatų.
Ko gero, tai pamoka tiems vilniečiams, kurie išvis nebalsavo. Ir kurie dabar galimai nėra patenkinti tokiu šios politinės jėgos pasiekimu. Tai pamoka nemažai daliai Lietuvos gyventojų, kurie ignoruoja rinkimus. Štai, puikus Jums pavyzdys, kas tuomet nutinka ir kas tuomet laimi. Laimi tie, kuriems ne nusispjauti, laimi aktyvūs.
Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, kai kada žiniasklaidos ir politinių oponentų vadinamas tiesiog „abonentu“ – atskira kalba. Taip taip, žinau, daug kas sako, kad jis turi šarmo, geba įtikti, paveikti, patikti ir visa kita. Nediskutuoju – tikriausiai taip ir yra. Ir rezultatai tai sako – na, patinka jis daliai vilniečių, tikrai patinka.
Tačiau man, kaip teisininkui, niekada nebus suprantama, kodėl žmonės balsuoja už tą, kuris yra teistas. Na, jis pats sako, kad „už gerus darbus“, tačiau iš tikrųjų juk už kyšininkavimo organizavimą. Kas tai – smulkmena, neverta dėmesio? Svarbu, kad šiaip geras žmogus, nesvarbu, už ką ten jį nuteisė? O ką, jei jis taps meru ir taip elgsis toliau?
Arba štai vėl: žiniasklaida skelbia, kad Gedimino prospektas išklotas trinkelėmis, netinkančiomis lietuviškai žiemai. Tiktų nebent Madridui. Dabar jos skilinėja, trupa ir pan. Tokia nedidelė klaidelė už 100 mln. litų. Užmiršusiems galima priminti, jog prospekto rekonstrukcija prasidėjo tuomet, kai Vilniaus meru buvo tas pats A. Zuokas.
Nieko tokio? Ir garsusis Vilniaus – kultūros sostinės projektas, kuris ne tik aplipo įvairiais korupcijos skandalais, tačiau ir patyrė visišką fiasko? Vėl informacija užmaršuoliams: A. Zuokas buvo šios idėjos entuziastas, VEKS vadovas ir t.t.
Čia tik pamąstymai. Galbūt A. Zuokas iš tikrųjų geras, tik vieną kartą suklydęs žmogus. Reikia jam duoti antrąjį šansą. Daugiau jis nieko blogo nebedarys, tik gera. Ką gi – galbūt turėsime progą tuo įsitikinti.