Po 2001-09-11 susiduriame su naujo pobūdžio karais. Tokius karus matėme Afganistane, Irake, Sirijoje, o dabar jau ir Ukrainoje.
Dainius Kreivys ir Andrius Kubilius
© DELFI / Valdas Kopūstas

Iki pastarojo meto karus supratome kaip gerai technologiškai aprūpintų ir gerai parengtų kariuomenių susidūrimus. Įprastai kariuomenė kovoja su kita kariuomene, kažkuri jų užima teritoriją, joje įsitvirtina laimėjusios kariuomenės palaikoma civilinė valdžia, kuri užtikrina teritorijos valdymą. Tokie karai yra labai brangūs, iš anksto aišku, kad aiškią persvarą turi ekonomiškai ir technologiškai stiprios valstybės. Dėl šių priežasčių įprastinių karų stengiamasi vengti, o kylančius ginčus spręsti diplomatinėmis ar ekonominio spaudimo priemonėmis.

Tačiau po daugiau kaip dešimtmetį užtrukusių JAV karinių veiksmų Afganistane, kai stipriai ir gerai organizuotai kariuomenei nepavyko pasiekti aiškios pergalės prieš sukilėlius, padėtis pasikeitė. Paaiškėjo, kad šiuolaikinė kariuomenė nepajėgi ekonomiškai ir politiškai priimtinais kaštais laimėti net ir prieš ekonomiškai ir technologiškai žymiai silpnesnę priešininkę.

Samdiniai pigesni nei reguliarioji kariuomenė

Naujųjų karų ekonomika yra gerokai kitokia nei įprasta - įprastinį karą su įprastine ginkluote prieš sukilėlius kariaujančiai pusei jis yra šimtais ir tūkstančiais kartų brangesnis. Sparnuota raketa yra tūkstančius kartų brangesnė už padėvėtą visureigį, todėl net ir pataikius į tokį menką taikinį, nuostolį patiria brangesnę priemonę panaudojusi pusė. Šimtai ar tūkstančiai sukilėlių ar samdinių, kurių parengimui nereikia didelių pinigų, kainuoja tiek, kiek vieno šiuolaikinio kareivio parengimas ir išlaikymas. Panašiai kaip ir tūkstantis samdinių kainuojanti prieštankinė raketa „Javelin FGM-148“ žalos priešininkui padarys gerokai mažiau, nei minėti samdiniai.

Samdinių daliniai pigūs, skaitlingi, lankstūs, jie nesukuria taikinių, kuriems būtų galima smogti atsakomąjį smūgį brangiomis įprastinės kariuomenės naudojamomis priemonėmis. Be to, sukilėliai dažnai veikia miestuose ir naudoja civilių gyventojų priedangą. Dažnai juos netgi būna sunku atskirti nuo civilių.

Nėra jokio fronto, frontas yra visa teritorija, kurioje veikia sukilėliai. Įprastinė kariuomenė neturi jokių galimybių vienu metu apginti visų tam tikroje teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių. O sukilėliai gali pulti kelis taikinius ar vietoves bet kuriuo metu - ir tai jie gali daryti vienu metu.


Atsiranda žaibiškai

Sukilėliai ar samdiniai tarsi iš niekur gali atsirasti labai greitai. Įprastai jie naudoja lengvus ginklus, o geriausias apsirūpinimo jais būdas – policijų nuovadų užgrobimai. Policija visiškai neapmokyta gintis nuo panašių grėsmių, tad jų turima ginkluotė tampa lengvai prieinamu sukilėlių grobiu.

Apsirūpinę lengvaisiais ginklais jie jau tampa pajėgūs pulti atokiau esančius karinius sandėlius, kurie įprastai gera gynyba nepasižymi. Tokiu būdu įgyjama sunkesnė ginkluotė.

Taigi net be aprūpinimo iš užsienio naujai iškepti vietiniai sukilėliai ar iš užsienio atsiųsti samdiniai gali apsiginkluoti per kelias dienas. Užgrobę policijos nuovadas ir vietinės valdžios įstaigas tokie samdyti kovotojai sugeba žaibiškai įsitvirtinti kurioje nors teritorijoje. Svarbiausia, kad tai nereikalauja didelių finansinių išteklių, ginklais jie pasirūpina patys, o kovodami šalia tokių karų patirtį turinčių kovotojų sukilėliai įgyja kovinės patirties ir tampa pajėgūs kovoti net ir su įprastinės kariuomenės daliniais.

Nei policija, nei kariuomenė, nei antiteroristiniai padaliniai ar specialiųjų pajėgų kariai čia nieko padaryti negali. Šiuo atveju reikalingos visiškai kitokios priemonės, kuriomis iki šiol niekur nebuvo rūpinamasi.


Išvaryti sunkiau nei neleisti įsitvirtinti

Kai sukilėliai ar samdiniai užvaldo teritoriją, ją išvalyti yra labai sunku. Tai brangiai kainuoja, užima daug laiko, patiriami dideli ne tik technikos bet ir gyvosios jėgos praradimai. Norint išvalyti teritoriją, kurią valdo sakykim 1000 sukilėlių, kareivių reikia kelias dešimtis kartų daugiau. Reikia vietovę apsupti, užtikrinti, kad sukilėliai kur nors neprasiveržtų, o tai jie gali padaryti bet kuria kryptimi, reikia apginti civilius, sutelkti gerai parengtų kariškių kovai ir objektų perėmimui.

Išvaduoti teroristų ar sukilėlių užimtą miestą reguliariai kariuomenei taip pat yra labai sunku. Kaip rodo karų Balkanuose ar Sirijoje patirtis, tai pasiekiama tik sugriovus miestą.

Garsiojoje Nord Ost išlaisvinimo operacijoje dalyvavo beveik visos geriausios Rusijos antiteroristinės pajėgos, veiksmas vyko tris dienas, buvo civilių aukų, nors kino teatras nėra ypač sudėtinga vieta panašioms operacijoms vykdyti. Ir visa tai surengė viso labo 20 tik lengva šaunamąja ginkluote aprūpintų kovotojų.

Tikslas – sukelti sumaištį ir žlugdyti valstybę

Suradus ir ištobulinus veiksmingo veikimo prieš reguliariąją kariuomenę taktiką, atsirado nemažai tokių teroristinės kovos patirties įgijusių ir pasipriešinimo taktiką išmanančių žmonių. Veikiai ši patirtis pradėta taikyti ne tik kovai prieš šalį puolančią kariuomenę, bet ir siekiant destabilizuoti kurią nors silpnesnę valstybę ar jos teritorijos dalį.

Tad nauja šiandien yra tai, kad karų nustota vengti ir jie apima vis didesnes teritorijas. Karai lengvai įsiplieskia net ten, kur anksčiau jie buvo laikomi neįmanomais. Juose kariauja ne kariuomenė prieš kariuomenę, o bent viena kariaujančių šalių būna lengva ginkluote apsiginklavę, bet gerai organizuoti sukilėliai ar samdiniai. Libija, Sirija, Irakas, Ukraina yra naujausi tokių kovos veiksmų pavyzdžiai.

Įprastai samdiniai yra remiami kaimyninių valstybių, kurios formaliai karo veiksmuose nedalyvauja. Samdiniams užvaldžius pasienio teritorijas ir sugriovus tarpvalstybinių sienų kontrolę, daug lengviau gauti aukštesnio lygio ginkluotę ir logistikos priemones, finansinę paramą bei užsitikrinti naujų sukilėlių srautus iš juos remiančių šalių. Rusija nėra vienintelė valstybė, kuri tokiu būdu sponsoriuoja terorizmą kaimyninėje valstybėje.

Sėkmingam samdinių sutelkimui kurioje nors valstybėje reikalingos tam tikros sąlygos. Pirmiausia tai kurioje nors teritorijoje gyvenančios kurios nors gyventojų dalies religinis ar nacionalinis skirtingumas nuo vyraujančių valstybėje. Geriausiai tam tinka pasienio teritorijos. Stengiamasi sukurti ir palaikyti įtampą nacionaliniu ar religiniu pagrindu. Tam tikslui kryptingai panaudojamos prieinamos žiniasklaidos priemonės, įtakingesni asmenys, šis informacinis vajus palaikomas ir toje valstybėje, kuri suinteresuota neramumų kurstymu.

Kita svarbi prielaida – ekonominis teritorijos atsilikimas, socialinės įtampos, nedarbas. Tai leidžia pigiai sutelkti pradiniam sukilimo židiniui sukurti reikalingą kovotojų kiekį.

Savarankiškai veikiantys samdiniai, jei jie neturi plačios pakankamai didelėje teritorijoje gyvenančių gyventojų paramos, didelių laimėjimų pasiekti negali. Jie toje teritorijoje gali tik sukelti visišką suirutę, sukurti pabėgėlių srautus, bet jie gali ir silpninti valstybę, griauti jos ekonomiką. Teroristai nesiekia greitų karinių pergalių visoje teritorijoje, jie nesiekia klasikine prasme „okupuoti“ šalies, jie siekia sukelti ilgalaikę suirutę ir taip žlugdyti valstybę. Jų tikslas griauti, naikinti bet kokį valstybės veiksmingumą, įžiebti nesutarimus valdžioje.

Didesni ir tvarūs laimėjimai gali būti pasiekti tik esant veiksmingai kurios nors kaimyninės valstybės finansinei, karinei ir politinei paramai. Būtent tai matėme Krymo atveju, kai pirmiausi pasirodė iš išorės atsiųsti „žalieji žmogeliukai“ sukūrė nevaldomą sumaištį, o paskui teritorijoje įsitvirtino reguliarioji kariuomenė ir kraštas buvo aneksuotas.

Teritorinė savigyna – vienintelė reali apsauga

Kaip jau buvo minėta, jokios valstybėje esančios karinės ar sukarintos pajėgos nėra pajėgios užkirsti kelią sukilėlių atsiradimui ir plėtrai, jei tam yra palankios sąlygos. Jokia kariuomenė nėra pajėgi apsaugoti vietos gyventojų nuo puikiai teritoriją ir ten gyvenančius žmones pažįstančių sukilėlių.

Iki šiol tokia naujųjų karų taktika didesnio dėmesio nebuvo sulaukusi, nes jie vykdavo tik trečiojo pasaulio ar musulmoniškose valstybėse. Tačiau pastarąjį pavasarį Rusijos įvykdyta Krymo aneksija bei šiuo metu vykstančios kovos Rytų Ukrainoje rodo, kad kiek pakeista ši naujųjų karų taktika puikiai veikia ir Europoje. 

Sirijos pavyzdys parodė, kad vienintelis veiksmingas būdas, leidžiantis apsaugoti kurią nors vietovę ar gyvenvietę nuo sukilėlių ar samdinių atsiradimo, yra organizuotų savigynos pajėgų buvimas toje vietovėje. Tai yra civiliai asmenys, kurių dauguma turėtų turėti karinės tarnybos patirties, žinantys kaip ginti savo vietovę ir kaip susisiekti su savo vadu. Jie pažįsta vietovę ir vietos gyventojus. Vietos savigynos vadas – tai kariškis, dažniausiai esantis atsargoje.

Savigynos nariai (rezervistai) gyvena įprastą gyvenimą, tačiau periodiškai renkasi į susirinkimus, aptaria padėtį, kaupia duomenis apie nelegalios antivalstybinės veiklos organizacines užuomazgas. Jie žino, ką daryti vienu ar kitu atveju, turi sutartą susižinojimo sistemą. Vadas žino, kur gauti ginklų, jis palaiko nuolatinį ryšį su kariškiais.

Jei samdinių įsiveržimo sulaikyti nepavyksta, savigynos uždavinys yra priešintis jiems partizaninėmis priemonėmis, trukdyti jiems pasklisti ir įsitvirtinti, pasikviesti kariškius ir suteikti jiems visą reikalingą pagalbą kovoje su sukilėliais.

Būtinas savigynos ryšys su kariškiais

Ryšys su kariškiais yra būtinas, nes net ir geriausiai pasirengęs savigynos būrys nebus pajėgus atremti organizuoto sukilėlių puolimo, jie to ir neturi daryti. Pagrindinis savigynos uždavinys – laiku surinkti duomenis apie galimas grėsmes ir užkirsti joms kelią dar užuomazgoje bendradarbiaujant su tam tikslui reikalingus valstybės įgaliojimus turinčiomis karinėmis ar sukarintomis pajėgomis.

Patys vietos gyventojai nėra pajėgūs savo jėgomis susiorganizuoti į pajėgiantį kovoti darinį. Net jei jie ir būtų ginkluoti, jie tebūtų panašūs į šautuvais ginkluotą minią, kurią kovinės patirties turintys teroristai bemat iššaudytų. Savigynos būrys nuo minios skiriasi tuo, kad jie nuolat renkasi, derina savo veiksmus, skirstosi užduotis, klauso vado nurodymų, mokosi ginklų valdymo pagrindų.

Taigi savigyną turi organizuoti kariuomenės paskirti kariškiai. Tokie būriai gali būti suorganizuoti tik iki prasidedant koviniams veiksmams. Kai kovos prasideda, ką nors organizuoti jau yra vėlu. Pirmiausia, nėra laiko apmokyti svarbiausių reikiamų pagrindų. Kita vertus, jei sukilėliai atsiranda, jie ima kontroliuoti padėtį ir žiauriai slopina menkiausią pasipriešinimo užuomazgą.

Ar kursime nacionalinę savigynos gvardiją?

Tai yra visiškai nauji uždaviniai valstybės gynybai, kariuomenė turi skubiai išmokti juos spręsti, nes naujoviško karo apimamos teritorijos plečiasi žaibo greičiu ir niekas nėra tikras, kad jos artimiausiu metu neperžengs Europos Sąjungos sienų. Vienos iš pažeidžiamiausių yra Baltijos valstybės su nemaža rusakalbių gyventojų dalimi. Todėl būtų visai prasminga naujai įvertinti galimas grėsmes ir agresijos būdus, nauju žvilgsniu peržiūrėti Lietuvos gynybos sistemą reglamentuojančius teisės aktus bei galimas apsigynimo ir pasipriešinimo priemones.

Šiuo metu galiojančios Lietuvos karinė strategija bei karinė doktrina nenumato, kad teritorijos gynybos organizavimas būtų užtikrinamas vietos gyventojų, rezervistų bei savanorių pajėgomis. Tiek kariuomenės sistemoje veikiančios savanorių pajėgos, tiek aktyviojo mobilizacinio rezervo kariais laikomi šauliai agresijos atveju būtų kviečiami atlikti centralizuotas karinės vadovybės nurodytas užduotis.

Šioms teritoriniam pasipriešinimui organizuoti geriausiai tinkamoms struktūroms nėra priskirta užduotis ruošti atskirų gyvenviečių ar miestelių savigyną nuo naujo karo teroristinės agresijos. Niekur nėra aptartas ir rezervo kariškių vaidmuo, nors naujųjų karų akivaizdoje būtent jie kartu su savanoriais ir šauliais savo gyvenamosiose vietovėse galėtų tapti realiai veikiančiais pasipriešinimo branduoliais.

Lietuva turi neatidėliodama ne tik didinti krašto apsaugos ir gynybos finansavimą. Lygiai taip pat neatidėliojant reikia realistiškai įvertinti „naujųjų karų“ keliamas grėsmes ir privalome turėti aiškią strategiją, kaip nuo jų gintis. Tai reikalauja radikaliai didesnio dėmesio ne tik profesionaliai kariuomenei, bet ir visiškai apleistam kariuomenės rezervo reikalui. Kariuomenės rezervas turi tapti Nacionalinės Savigynos Gvardijos pagrindu, prisiimančiu esminį uždavinį garantuoti efektyvią teritorinę krašto savigyną.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (29)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką (24)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti uz centus (103)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

O. Pikul-Jasaitienė – apie susišaudymu įtariamą ir paieškomą brolį: tikiuosi, kad čia nesusipratimas (25)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Antradienio popietę...

Ministerija nenori tylėti apie 404 eurų algą mokytojams: uždirba kur kas daugiau (352)

Po to, kai DELFI paviešino skaičius, kiek mokytojų Lietuvoje trūksta iki mokslo metų pradžios...

„WikiLeaks“ atsisakė publikuoti slaptą informaciją apie Rusijos valdžią (61)

Pačiame pernykštės JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje nutekintą medžiagą...

Billas Gatesas papasakojo, kaip atrodo jo diena: retas norėtų tokio turtuolio gyvenimo

Billas Gatesas ilgą laiką buvo turtingiausias pasaulio žmogus. Dabar šį titulą jis tai...

Išnarpliojo, ką slepia politikų apranga (8)

Statistinis šiuolaikinio politiko portretas – vidutinio amžiaus vyras, vilkintis kuklų,...

„Oze“ vietoj „Prismos“ įsikurs „Maxima“ (34)

Lietuviškas prekybos tinklas „ Maxima “ laimėjo derybas dėl iš Lietuvos pasitraukusio prekybos...

Niekada nesiskolinusią moterį užgriuvo solidi skola (6)

Viena Raguvėlės miestelio gyventoja gyvena kaip ant adatų. Dar liepos pabaigoje ji gavo...