Europos liaudies partijos vadovybės posėdyje praeitą šeštadienį Briuselyje, kuriame teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenka kalbėjo nuoširdžiai ir įkvėptai: Ukraina yra didžiulių pavojų akivaizdoje, Ukrainos žemėje vyksta karas dėl Europos ateities, Ukrainai reikia pagalbos.
Former PM Andrius Kubilius and Minister of Economy Dainius Kreivys
© DELFI / Kiril Čachovskij

Europiečių, tiek iš „senosios“ Europos, tiek iš „naujosios“ Europos atsakas buvo gana miglotas ir tartum susigėdęs – akivaizdu, kad niekas neturi aiškaus vaizdo, kaip būtų galima padėti Ukrainai, kaip būtų galima sustabdyti Vladimirą Putiną ir kaip būtų galima išvengti III Pasaulinio karo.

Iki šiol Europa, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, daugiau dėmesio skyrė „situacinei reakcijai“, tai yra atskirais veiksmais (taip pat ir daugybe „susirūpinusių“ skambučių V. Putinui) ar sankcijomis reaguodavo į V. Putino tuo momentu sukurtą naują situaciją.

Kaip parodė prabėgęs pusmetis, tokia Vakarų „situacinė reakcija“ yra naudinga V. Putinui, kuris palaipsniui vis didina įtampą, o Vakarų „situacinė reakcija“ nepriverčia jo sustoti ir atsisakyti savo ilgalaikės strategijos. Nes šiuo momentu sankcijų ilgalaikis skausmingas poveikis, dėl kurio V. Putinas galėtų sunerimti, Rusijoje dar nėra jaučiamas, o begaliniai Vakarų lyderių skambučiai, raginimai derybomis spręsti nesutarimus su Ukraina, įvairūs Minsko ar Normandijos pokalbių su P. Poroshenka formatai V. Putinui yra naudingi, nes jie leidžia tempti laiką nieko nekeičiant savo elgesyje, o laikas yra svarbiausias V. Putino ilgalaikės strategijos Ukrainoje sėkmės faktorius.

Čia ir slypi esminis skirtumas – V. Putinas turi ilgalaikę savo veiklos Ukrainoje strategiją, o Vakarai turi tik momentinės „situacinės reakcijos“ praktiką. Todėl iki šiol V. Putinas ir atrodo kaip stipresnė pusė, o Vakarai – kaip pasimetę ir amžinai nespėjantys vytis iš racionalios kontrolės ir racionalaus suvokimo ištrunkančią situaciją, kurios raidą diktuoja V. Putinas. Vakarai tik pavėluotai reaguoja, bet nieko nediktuoja.

Kokia yra ilgalaikė V. Putino strategija Ukrainoje? Iki šiol tam skirta daug spėlionių, pavyzdžiui, kad Putinas nori atimti iš Ukrainos Rytų Ukrainą, taip kaip atėmė Krymą, kad jis nori sukurti teritorinį koridorių į Krymą, kad jis nori dar vieno „įšaldyto konflikto“, ar kad jis nori priversti Ukrainą atsisakyti siekio tapti NATO nare, nes tai yra jam didžiausias strateginis pavojus. Visi šie atskiri spėjimai turbūt yra teisingi ir turi savyje daug racionalios tiesos grūdo, bet, atrodo, kad jie neatskleidžia esmės.

Galėčiau lažintis, kad emociškai V. Putinas pirmiausia siekia, kad ilgalaike prasme Ukraina būtų „žlugusi“ valstybė, – pirmiausia karine prasme negebanti apginti savo teritorijos, dėl to žlugusi ekonomiškai, finansiškai ir socialiai (įsivaizduokime šią žiemą Donecke ir Luhanske) ir visa tai galų gale, pagal Putiną, turėtų atvesti į politiškai žlugusią Ukrainos valstybę. Tada jau Kremlius ras būdų, kaip vėl įtvirtinti savo dominavimą.

Todėl šiandien Kremliui Ukrainoje svarbu ne tiek kokios nors teritorinės pergalės, o pergalės išlaikant įtampą Ukrainoje kiek galima ilgiau, pergalės siekiant ilgalaikio Ukrainos ekonominio ir socialinio nuosmukio, pergalės siekiant žmonių ilgalaikio nusivylimo dabartiniu politiniu maidaniniu elitu ir t.t. Jam reikia ne totalinės karinės pergalės Donecke ir Luhanske, kurią Vakarai įvertintų kaip Kremliaus neslepiamos agresijos rezultatą, bet kad tokios pergalės Donecke nepasiektų Poroshenka. Todėl turime susitaikyti su mintimi, kad Kremliaus agresija Ukrainoje gali būti ilgalaikė, nutaikyta ne į kokios nors naujos teritorijos užėmimą, bet pirmiausia į ukrainiečių sąmonės užėmimą.

Ką turi daryti Vakarai? Kokios Vakarų reakcijos mes, būdami Vakarų dalimi, turime siekti?

Sankcijos svarbu, bet vien jų neužtenka. Sankcijos turi būti griežtos, gilios, visa apimančios, įgyvendinamos dabar, šiuo momentu, o ne kada nors. Turi būti tokios, kad priverstų V. Putiną rytoj stabtelėti ir galbūt atsitokėti.

Be to, Vakarai nedelsdami turi imtis tokių veiksmų Ukrainoje, kurie V. Putinui jau šiandien parodytų, kad net jeigu jis ir toliau nesustos, jis nieko Ukrainoje iš savo ilgalaikių tikslų nepasieks. Nepasieks nei karinėje srityje, nei ekonominėje srityje, nei puoselėjant bendrą Ukrainos žlugdymo ambiciją.

Todėl Vakarai nedelsdami turi pradėti įgyvendinti dvi aiškias ilgalaikes strategijas: tai karinės paramos Ukrainai strategiją ir ekonominės paramos - „Marshalo plano“ strategiją.

Tai nėra nauja – taip Vakarai elgėsi po II Pasaulinio karo, siekdami „sulaikyti“ Stalino Rusiją, lygiai taip pat turi elgtis dabar, siekdami „sulaikyti“ Putino Rusiją. Tada Stalinas svajojo net apie tolimą Graikiją, dabar Putinui rūpi artimesnė Ukraina. Tada Vakarai sutelkė karinę ir ekonominę pagalbą ir taip atlaikė Stalino „minkštąsias“ ir „kietąsias“ galias, dabar tas pats turi būti daroma su Putino galiomis.

Artimiausiu metu, be abejo, svarbiausia yra karinės paramos Ukrainai strategija. Nesu karinių reikalų specialistas, todėl nesiruošiu siūlyti, kokia parama turi būti suteikiama, bet svarbiausia, kad V. Putinas nejaustų, jog nusiuntęs kelis tūkstančius savo profesionalių karių ir moderniausios karinės technikos, jis gali dominuoti karo lauke.

Lygiai taip pat ukrainiečiai, kariaudami ne tik už taiką savo žemėje, bet ir už taiką visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, neturi jaustis, kad jie yra palikti „vienui vieni“. Baimės, kad Vakarams apginkluojant Ukrainą, Putinas į tai atsakys siųsdamas dar daugiau karių ir karinės technikos į Ukrainą, yra nesąžiningos baimės, nes jeigu mes nepadėsime kariniuose reikaluose Ukrainai, tuo pačiu netiesiogiai mes padėsime V. Putinui.

Bet be karinės paramos ne mažiau svarbi yra ekonominė ir finansinė parama. Nes V. Putinas karinę galią Ukrainoje naudoja pirmiausia tam, kad ją sužlugdytų ekonomiškai, socialiai, galų gale – moraliai ir politiškai. Todėl labai svarbu artimiausiu metu parodyti, kad galime padėti Ukrainai ne tik šiuo momentu labai svarbia humanitarine pagalba, bet ir rimta sistemine bei ilgalaike finansine ir ekonomine parama.


Ir čia į galvą neateina jokia kita mintis, kaip tik tai, kad racionaliausia mums būtų pasiūlyti solidariai pasidalinti su Ukraina ta parama, kurią mes šiuo metu gauname iš Europos Sąjungos. Tai galėtų būti tikro „Marshalo plano“ padedant Ukrainai vienas iš elementų – dalį lėšų, kurias ES yra numačiusi savo 2014–2020 metų biudžete, skirti paramai Ukrainos ekonomikai.

Reikia prisiminti, kad ES šiuo laikotarpiu disponuos didžiuliais pinigais (1000 milijardų, tai yra 1 trilijonu, eurų), kuriuos šalys donorės jau yra sutikusios mokėti į ES biudžetą. Didelė dalis šių lėšų atiteks struktūrinei paramai, tai yra atiteks tokioms ekonomiškai atsiliekančioms šalims kaip Lietuva.

Šiuo metu, kai pavojus kyla visam Europos saugumui, jeigu V. Putinui ir toliau bus leista galvoti, kad jis gali ekonomiškai sugriauti Ukrainą, turbūt nebūtų per daug įžūlu siūlyti Europos Sąjungai bent 3 procentus nuo savo biudžeto skirti savo saugumui, tai yra paramos Ukrainai „Marshalo planui“.

Tai reikštų, kad Ukrainos ekonomika 2014–2020 metais gautų maždaug 30 mlrd. eurų paramą.

Lietuva prie to prisidėtų 300 mln. eurų sumažėjusia parama Lietuvos ūkiui. Bet vis tiek mūsų šalis per šį laikotarpį gautų beveik 10 mlrd. eurų europinę paramą.

O investuoti į Ukrainos saugumą ir stabilumą šiuo metu yra labiau apsimokantis dalykas nei išleisti tuos kelis šimtus milijonų eurų kokiuose nors europietiškuose kvalifikacijos kursuose, kuriuos Lietuvos biurokratai įsigudrino labai pamėgti.

Šiandien Ukrainoje sprendžiasi ne tik Ukrainos likimas. Ten sprendžiasi ir mūsų, ir visos Europos likimas. Šiandien yra tikro europietiško solidarumo išbandymo metas. Kažkada amerikietiškas „Marshalo plano“ solidarumas išgelbėjo Europą. Šiandien tam, kad būtų apsaugota Europa, reikia naujo europietiško „Marshalo plano“ Ukrainai ir mūsų atsakomybė – pasiūlyti Europai, kaip jį efektyviai realizuoti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (44)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (16)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Po sproginėjančių baterijų skandalo grįžta „Samsung Note“ gyvai nuo 18 val.

Trečiadienio vakarą JAV, Niujorke, bus pristatytas naujausias „Samsung“ telefonas, tai...

Lietuviai vėl atakuoja Kremliaus propagandos ruporus: priminė Rusijai nemalonius faktus (479)

Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena , prisimenant 1939 m. rugpjūčio...

ES piliečiai Jungtinėje Karalystėje priblokšti: gavo įspėjimą apie deportaciją (22)

Aukštas pareigas užimanti Londono Queen Mary universiteto istorikė Dr. Eva Johanna Holmberg...

Prezidento rinkimai: centro dešinėje prognozuojama tikra mėsmalė (33)

Centro dešinėje, kuriai sąlyginai galima priskirti liberalių ir konservatyvių politinių jėgų...

A. Užkalnis. Baikime beprotybę dėl mokyklų (159)

Jūs tik pažiūrėkite, kas darosi kiekvienais metais šalyje, artėjant rugsėjo pirmajai. Ant...

Kelionių planuotojai įspėja apie esminius „Wizzair“ pasikeitimus (21)

Pigių skrydžių bendrovei „ Wizzair “ nuo rugpjūčio 15 d. pakeitus savo taisykles, vien tik...

Kirpėjos verdiktas: po atostogų neprižiūrėtus plaukus teks nurėžti

Maloniai šildanti saulė , plaukus kedenantis lengvas vėjas, maudynės atviruose vandens...

Gydytojas rezidentas atvirai: kas paverčia gydytojus cinikais, ligoniais ir emigrantais (79)

Tai yra atviras laiškas, skirtas Lietuvos visuomenei, Kauno gyventojams, LR Vyriausybei ir Sveikatos...