Girdėti pasakymų, esą 65 metų Irena Degutienė nusileidžia 33 metų Gabrieliui Landsbergiui jau vien dėl to, kad šis yra gerokai jaunesnis. Tačiau tai – ne argumentas, nes jis neatlaiko kritikos vien todėl, kad tokio amžiaus politinių lyderių pavyzdžių yra gausybė.
Vienas iš jų – buvęs JAV prezidentas, charizmatiškasis Ronaldas Reaganas. 1984 metais būdamas 73 metų, jis gerokai jaunesnio Walterio Mondale‘o nuolat kartotas pastabas apie savo amžių debatuose atrėmė juoko pliūpsnį sukėlusiu komentaru: „nesiruošiu šioje rinkiminėje kampanijoje naudotis tuo, kad mano oponentas yra jaunas bei nepatyręs politikas“. Vėliau atsiminimuose W. Mondale‘as pripažino supratęs, kad po šios frazės prarado galimybes laimėti rinkimus, o R. Reagano pasiekimai, griaunant „geležinę uždangą“, paklojo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.
Vargu, ar kad užčiauptų daugiau jokių kitų argumentų neturinčius kalbėtojus, šiuos R. Reagano žodžius turėtų pakartoti I. Degutienė, patyrusi ir didelį visuomenės pasitikėjimą pelniusi politikė. I. Degutienė – būtent ta asmenybė, kuri partijai gali suteikti taip reikalingą vienybę ir telkiančią lyderystę. Nereikia pamiršti, kad ją supanti jaunų ir profesionalių žmonių komanda neabejotinai skatintų partijos atsinaujinimą, išlaikant partijos tapatybę atitinkantį vertybinį stuburą.
Patirtis ir įdirbis ne mažiau svarbūs nei jaunatviška energija. Lietuvos ir užsienio patirtis aiškiai rodo, kad jaunystė nėra savaiminis politiko pranašumas prieš patirtį.
Eidamas aštuntą dešimtį Prezidentu išrinktas Valdas Adamkus buvo neabejotinai geresnis Prezidentas už tuo metu 46-erių Rolandą Paksą, itin akcentavusį savo jauną amžių ir jaunatvišką energiją, tačiau tapusį pirmuoju Europoje apkaltos būdu pareigų netekusiu valstybės vadovu. Ir šiandien patyrę politikai, kaip 68-erių JAV Prezidento rinkimų favoritė Hilary Clinton, nė kiek nenusileidžia jaunesniems kolegoms.
Viešojoje erdvėje pasigirstantis skirtingų kartų supriešinimas neveda nei į pažangą, nei į atsinaujinimą. Priešingai – tai atima dalį partijos potencialo. Apeliacijos į amžių ir kitas nepasirenkamas savybes laviruoja ant plonos jas nuo patyčių skiriančios ribos. Apmaudu, bet Lietuvoje patyčios yra tapusios „elito“ diktuojamu gero skonio ženklu.
Patyčios mus lydi kiekvieną dieną – naršant socialiniuose tinkluose, skaitant naujienų portalus, atvirai tyčiojamasi jau net politinėse diskusijose. Nevengiama tyčiotis ne vien iš kvailų ir gėdingų politinių sprendimų, bet ir iš asmenų pajamų, išvaizdos, amžiaus, asmeninio gyvenimo tragedijų.
Partijos kone konkuruoja gebėjimais tyčiotis iš politinių oponentų ar tiesiog iš Lietuvos gyventojų. Tai nerodo gero tono visuomenei, o ypač jaunajai kartai. Neabejoju, jog būsimas partijos lyderis turėtų būti žmogus, iš kurio galima tikėtis valingo sprendimo užkertant tam kelią ir grąžinant pagarbą vienas kitam į deramą vietą vertybių hierarchijoje
TS-LKD pirmininko rinkimai lems, kokia linkme partija pasuks po dvylikos Andriaus Kubiliaus vadovavimo metų. Pastarieji metai buvo įvairūs.
Kai kas tai vadina TS-LKD vertybinių paklydimu laikotarpiu. Mūsų rinkėjus vilioja liberalios jėgos, todėl partija savo pozicijas bei retoriką dažnai taiko liberalesniam elektoratui ir taip po truputį praranda savo patriotizmu ir tradicine morale grįstą tapatumą. Taip mėginama liberalumu konkuruoti su pačiais liberalais. Tokia moraliai ir politiškai abejotina strategija ne tik negali patraukti liberalios visuomenės dalies, tačiau ir palaipsniui vis labiau nuvilia tikruosius konservatorių rinkėjus.
Svarbu tai, jog A. Kubiliaus siūlomo kandidato išrinkimas reikštų būtent tokios vertybiškai nenuoseklios politikos tąsą. Tolesnis judėjimas šia kryptimi reiškia, jog tolsime nuo tautiškumo, tradicijos ir socialinio teisingumo – kultūriškai visuomenę vienijančių ir piliečių solidarumą stiprinančių veiksnių.
Pasiūlytasis atsinaujinimas jauno lyderio asmenyje iš tiesų tebūtų atsijauninimas, atnešantis į partijos viršūnę jaunystę, tačiau ne naują požiūrį į vertybes, politinę kultūrą ir svarbiausius partijos uždavinius. Atsinaujinimas ir atsijauninimas, deja, yra visiškai skirtingi ir TS-LKD lyderystės atveju vargiai suderinami dalykai. Garsiai kalbėdami apie atsinaujinimą, turėtume rinktis partijos tapatybę atitinkančius vertybių ir elgesio pokyčius, o ne abejingumą Sąjūdžio idealų, konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos principams.
Tą suprantant, tenka pripažinti, kad šiuos tikslus iš esamų kandidatų geriausiai išpildyti gali būtent I. Degutienė. Jos išrinkimas TS-LKD pirmininke kartu būtų aiški partijos deklaracija, jog atsigręžiama į patriotizmą, valstybingumo stiprinimą, socialinio teisingumo ir piliečių vienybės idealus. Priešingu atveju, TS-LKD laive pasikeistų tik kapitonas, tačiau ne įgula ir ne laivo kursas.