Viena diena: tiek laiko prireikė Europos Komisijai, kad ši, gavusi uždelstą prašymą, pareikalautų Rusiją nutraukti lietuviškos produkcijos blokadą. Įvertinant reagavimo skirtumus, kyla klausimas: kam labiau rūpi lietuvių problemos pasienyje su kaimynais – valdantiesiems ar mūsų partneriams Europoje?
Paspaudę „reset“, ištrynė visą atmintį
Turbūt tai tik sutapimas, kad laiškai aukščiausiems Europos Sąjungos pareigūnams dėl Lietuvos vežėjų diskriminavimo Karaliaučiaus pasienyje išsiųsti tik tą rytą, kai Užsienio reikalų ministerijos galva buvo iškviestas į TS-LKD frakciją paaiškinti, kodėl krizės akivaizdoje Vyriausybė nesiima jokių veiksmų.
Susitikime užsienio reikalų ministras Rusijos pasienio politiką įvardijo kaip labai netradicinę, o paklaustas, į kokius aukščiausius kaimynų pareigūnus buvo kreiptasi situacijai taisyti, negalėjo įvardyti nė vienos konkrečios pavardės ir apsiribojo užuominomis apie kažkokius „kontaktus“.
Iš šių frazių galima spręsti, kad valdantieji, skubėdami vienašališkai spausti santykių su Rusija „reset“ mygtuką, ignoruoja visą ligšiolinę Lietuvos santykių su didžiuoju kaimynu institucinę atmintį, todėl daro nedovanotinas politines klaidas, kainuojančias milijonus litų Lietuvos žmonėms, verslui.
Rusijos „politika“ Karaliaučiaus pasienyje yra kaip tik labai tradicinė: identiškų spaudimo Lietuvai atvejų būta ir 2006, ir 2009, ir 2011 metais.
Skyrėsi tik reakcija: visais trimis atvejais nieko nelaukdami viešai kreipėmės į aukščiausius Rusijos ir ES pareigūnus, ieškodami kuo operatyvesnio problemos sprendimo. Pavyzdžiui, 2011 m. incidento metu asmeniškai kalbėjau su tuometiniu Transporto ministru I. Levitinu, o problemoms spręsti operatyviai organizavome Susisiekimo ministerijos ir muitinės atstovų misiją į Maskvą. Ir tai davė rezultatų.
Šįkart valdančiųjų taktika priešinga: iš pradžių – užsimerkti ir apsimesti, kad nieko neįvyko, vėliau – paprašyti pačių lietuvių nevykti į Karaliaučių, dar vėliau – įteikti popierinę notą Lietuvą paliekančiam Rusijos ambasadoriui tikintis, kad viskas susitvarkys savaime. Deja, nesusitvarkė. Situacija tik blogėja.
Ypač keista, kad Lietuvos vežėjų teisėms ginti nesugebama pasinaudoti tarptautiniais susitarimais. Akivaizdu, kad, diskriminuodama Lietuvos vežėjus, Rusija pažeidžia stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją sąlygą „netaikyti specifinių, su PPO susitarimu nesuderinamų muitinės procedūrų atskiroms valstybėms“. Tačiau šiam punktui mūsų Vyriausybė buvo akla, o Lietuvos užsienio reikalų ministras viešai paskelbė, kad „Rusijos veiksmuose įžvelgti tarptautinius pažeidimus yra sunku“.
Panašu, kad vietoje viešo, atviro ir skaidraus problemų kėlimo aukščiausiu lygiu bei daugiašalės diplomatijos priemonių Vyriausybė nutarė išmėginti diplomatiją su Rusija „po kilimu“. Kam pykdyti kaimynus, su kuriais statome santykius ant bėgių? Geriau tegul papyksta Lietuvos vežėjai...
Atsisakykite iliuzijų, neklaidinkite visuomenės
Tikroji valdančiųjų nuodėmė – ne krizė Karaliaučiaus pasienyje, o nesugebėjimas jos numatyti bei jai pasiruošti. Juk puikiai žinome, koks svarbus geopolitine prasme yra šis pusmetis, kuomet Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungai bei siekia tokių valstybių kaip Ukraina sėkmės artėjančiame Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikime.
Metai po metų socialdemokratų statytiniai mulkina Lietuvos visuomenę kurdami iliuzijas apie didįjį gerąjį kaimyną ir rusofobus konservatorius, trukdančius lietuviams susitaikyti su „nekaltąja“ Rusija.
Lieka tikėtis, kad skaudžiai smogusi pasienio krizė privers valdančiuosius susitaikyti su sąžine, neklaidinti žmonių ir atvirai pripažinti: kokybiškas bendradarbiavimas ir visaverčiai kaimyniški santykiai neįmanomi, kol šiandieninis Rusijos režimas su kaimynais elgsis taip kaip pastaruosius dvidešimt metų.