Jame daugiausia koncentruojamasi į ateitį - lyg šiandien būtų viskas gerai, kalbama tik apie perspektyvas ir esamo modelio pertvarką.
O iš tikrųjų šiandieninė socialinio draudimo sistemos situacija yra kritinė. Socialinio draudimo fondo deficitas Lietuvoje yra didžiulis, tuo tarpu panašioje ekonominėje situacijoje esančioms Latvijai ir Estijai tokio deficito pavyko išvengti. Logiškai galvojant, būtent šio susidariusio deficito panaikinimo keliai turėtų būti šio dokumento ir jo svarstymo eigos leitmotyvas.
Susitvarkome šiandien ir žiūrime į ateitį. Latvijos ir Estijos patirtis netgi nebuvo pasvarstyta. Ir susidaro keista situacija – lyg primiršę, kad šiandien blogai, džiaugiamės, kaip ateityje bus gerai. Bet žiūrėti į ateitį galima tik užsitikrinus stabilią šią ir rytojaus dieną, o to stabilumo nėra ir tikrai neaišku, iš kur jis atsiras.
Kad ateityje bus labai gerai, neva rodo kažkokie mistiniai teigiami skaičiavimai, vertinimai, kurie visuomenei nėra žinomi. Pertvarkos autoriai skaičių nepateikia, todėl ir diskusijos dalyviai rėmėsi daugiau jausminiais ir politiniais negu socialiniais-ekonominiais argumentais. Kaimyninės Lenkijos prognostiniai vertinimai nėra optimistiniai - besidomintys gali tuo įsitikinti patys.
Norėdama didinti (atstatyti buvusias) pensijas, valstybė turės skolintis ir toliau, nors jau šiandien pagal pastarųjų dviejų metų skolinimosi tempus esame tarp ES skolinimosi lyderių. Kad būtent taip ir numatoma daryti, svarstymo metu prasitarė ir premjeras, kuris pradžiugino, kad „tarptautinis pasitikėjimas valstybe ir „Sodra“ didėja, reiškia galėsime pigiau skolintis ir gyventi geriau“. Suprantama - artėja rinkimai, o po jų žiūrėsime.
Bet nejaugi nesuprantama, jog vien iš paskolų tikrai ilgai neišgyvensi. O įsiskolinimai lieka ne tik būsimai valdžiai - jos lieka šaliai, jų svoris palies kiekvieną Lietuvos gyventoją. Remiantis tik skolinimusi anksčiau ar vėliau ateis diena, kai pensijų iš viso nebus iš ko mokėti. Taigi, visų pirma, reikia remtis savais rezervais, tvarkyti ūkį, skatinti verslą, mažinti nedarbą, ieškoti kitų finansinių išteklių. Būtent tai ir akcentuoja ir ES Žalioji knygą pensijų klausimais ir ją apibendrinus paruošta Europos ekonomikos ir socialiniu reikalu komiteto (EESRK) NUOMONĖ dėl Žaliosios knygos „Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos“.
Joje EESRK pabrėžia, kad pensijų sistema turi buti patikima ir adekvati, o tai reiškia, kad reikia ieškoti naujų finansinių išteklių ir juos naudoti, kad būtu užtikrinta skirtingoms amžiaus grupėms priklausančių asmenų pusiausvyra. Tik tada ateities kartos prisidės prie pensijų sistemos, ir tai esminė pensijų sistemų tvarumo sąlyga. Joje taip pat teigiama, kad „solidarumu pagristi einamojo finansavimo pensijų modeliai didina valstybės biudžeto deficitą“, bet investicinio pensijų kaupimo modeliai „nepadėtu žmonėms įveikti sunkumu, kylančiu dėl ekonomikos krizių, o veikiau priešingai – šie modeliai gali nukentėti nuo bet kokios finansų ir biržų krizės“.
Tačiau iš svarstymo eigos matėsi, jog valdančioji dauguma remia kaupimą, nors jie negali nežinoti, jog iš to dauguma pensininkų naudos tikrai neturės. Tai rodo Lotynų Amerikos šalių patirtis, tokio „kaupimo“ neatlaikė ir Vengrijos ekonomika, labai svari šiuo požiūriu ir Lenkijos patirtis, vaizdžiai aprašyta jų pačių profesorės.
Bet Lietuva - stebuklų kraštas, mums svetimos klaidos ne motais. Pasiskolinsime pinigų ir juos taupysime, nors kam iš to nauda, matyt, gali paaiškinti tik tie, kurie tą naudą gauna. Atrodo, jog nesvarbu, kokia tai našta valstybei, nesvarbu visos finansinės krizės ir rizikos, svarbu kad vyktų verslas tam panaudojant esamų (ir būsimų) pensininkų pinigus. O pasižiūrėjus į daugybės šalių statistiką matosi, kad valstybių skolos auga proporcingai į fonduose kaupiamiems pinigams. Tai ir nulėmė kaupimo sistemas pasirinkusių valstybių elgesį: jos sustabdė pervedimus į kaupiamuosius pensinius fondus ar iš viso tų fondų atsisakė.
Kaip elgsis toliau Lietuva, pristabdžiusi pervedimus, nėra aišku, kalbų yra įvairių. Tačiau tik finansų ministrė galėtų pasakyti, kaip bus artimiausiais metais su viešaisiais finansais, jei numatome atstatyti buvusį pensijų lygį, kompensuoti už nemokėtą periodą, mokėti bazinę pensiją iš valstybės biudžeto. O kur dar lėšos kaupimui? Ar sugebėsime atitikti Euro stabilumo pakto reikalavimams, Lietuva juk prie šio dokumento prisijungė. Gal ministrė turi savo ypatingą aritmetiką ir jai galai susieina, bet tegul jinai tą aritmetiką paaiškina žmonėms. Tiesa, neužilgo bus pateikiamas biudžeto projektas, matyt, viskas atsispindės jame.
Svarstymo metu bet kokie opozicijos pasiūlymai patobulinti Gaires, ką nors pakeisti, buvo atmesti balsavimo preso principu - nebuvo pritarta nei vienam pasiūlymui. Negi iš tikrųjų valdančioji dauguma teisi visais klausimais? Labai abejoju. Juo labiau, kad paprastam pensininkui šiandien, pasibaigus svarstymui, paaiškinti, kokios yra perspektyvos, kad jo situacija pagerės bent jau po keleto artimiausių metų (o ne vien priešrinkiminiais metais). Ar tikrai atitolinama situacija, kada pensijos ims vėluoti ar jų nebus iš ko mokėti. Atsakymo į šiuos klausimus nėra, nes jie ir nebuvo svarstyti. Kaip ir daug kitų esminių klausimų.
Ar gali pensininkai tikėtis, kad jų pensijos didės? Arba kiek jos gali dar mažėti, jei kalbėtume vien apie „Sodros“ potencialą, o ne apie skolintus pensijoms mokėti pinigus. Ar tolesnis kaupiamųjų fondų skatinimas dabartinių pensininkų ir valstybės lėšomis bus tęsiamas? Teigdami, jog žmonės savo pensijas galės pasididinti kaupdami, politikai, o taip pat pastaruoju metu vis tai kartojantis premjeras, galėtų pateikti bent vieną sėkmės pavyzdį. Juk nei Lotynų Amerikoje, nei Rytų Europos šalyse šios sistemos efekto nedavė, o iš tiesų jų palaipsniui atsisakoma.
Apie jų neefektyvumą, mitus kalba Nobelio premijos laureatas Stiglicas, kiti žymūs pasaulio ekonomistai. Tad ar iš tikro Lietuvoje naudinga tęsti šį brangų ir gana įtartiną eksperimentą. Juo labiau, jog jis vykdomas pensininkų pinigais, kuriais rizikuoti, švelniai tariant, yra tiesiog neetiška, nusikalstama. Iš viso, ar nereikėtų valstybės „Sodrai“ skolintus pinigus vadinti valstybės parama, dotacija (krizės atveju ji gali būti didelė). Gairių svarstymo metu apie galimybes ieškoti kitų finansinių išteklių socialinio draudimo sistemai remti siekiant ją subalansuoti diskutuota nebuvo. Bet tai esminis klausimas, anksčiau ar vėliau prie jo teks grįžti.
Taigi, pateiktai gairių redakcijai buvo pritarta. O abejonių ir neatsakytų klausimų liko beveik tiek pat daug, kaip ir reformos pradžioje. Gal kas nors paaiškės detalizuojant gairių bendrybes tolesniuose dokumentuose ir jas paremiant konkrečiais vertinimais? Klausimas tikrai ypatingai rimtas, todėl norėtųsi susilaukti politikų racionalumo, nors šios dienos svarstymo eiga sukelia pojūtį, jog nugalės politiniai stereotipai, o racionalumui vietos gali nelikti.