Toks jausmas, kad nėra išeičių, kad niekas negirdi, ką kalba nuolat apie tai galvojantys žmonės. Problema yra tai, kad į švietimo sistemą nustota žiūrėti kaip į sistemą: bandoma traukti antklodę į vieną pusę ir apsinuogina skylės kitoje.
Nesutvarkyta sistema, kur vėjas pučia per visus galus ir, kol apie šiuos iššūkius neišgirs tie, kurie turi apie tai mąstyti ministerijoje, tol jokio veiksmo nebus.
Pažvelgus į konkursų reikalavimus darbuotojams, akivaizdu, kad atsirenkami vykdytojai, o ne galvotojai. Tai nėra blogai. Blogai, kad tie, kas turi duoti impulsą vyksmui, lygiai tokie patys kurti.
Pasaulis keičiasi ir turi keistis formos, turi keistis metodikos, turi keistis turinys. Tačiau ar tai pagaunama? Gyvenant nuolatinių reformų nuotaikomis, kuomet vienoms nepasibaigus, prasideda naujos, kuomet mes nesulaukiame rezultatų, pats laukimas ir darbas jo metu nustoja būti vertybė. Mes nemokame vertinti proceso.
Mokymosi ir studijų malonumas, kuomet siekiama naujų žinių, nėra suvokiamas kaip privalumas. Akademinę analizę turi keisti žaidimas ir jis kartais virsta savitiksliu.
Mes kartais ieškome naujovių, pamiršdami, kas yra sena ir puikiai veikia. Juk dabartinės metodikos paremtos sena išmintimi. Vaikų įtraukimas į mokslo procesą per žaidimą nėra nieko naujo. Apie tai rašė dar Renesanso mąstytojas Erazmas Roterdamietis. Jis taip pat teigė, kad tol, kol vaikas nesugeba mylėti paties mokslo ir žinių gavimo proceso, jis turi mylėti mokytoją, kad per tai prisišlietų prie mokyklos, kaip prie kažko artimo sau. Tačiau tai negali trukti visą laiką.
Ateina metas, kai mokinys turi palikti žaidimų aikštelę ir pereiti prie darbo. Tai turi būti ne atsikalbinėjimai, kuriuose skamba „noriu“ ar „nenoriu“, „įdomu“ ar „nuobodu“, tačiau perėjimas į tam tikrą brandą.
Ateina metas, kai mokinys turi palikti žaidimų aikštelę ir pereiti prie darbo. Tai turi būti ne atsikalbinėjimai, kuriuose skamba „noriu“ ar „nenoriu“, „įdomu“ ar „nuobodu“, tačiau perėjimas į tam tikrą brandą. Kuomet klausimai darosi vis sudėtingesni, kuomet ateina suvokimas, kad ne į visus klausimus galima rasti atsakymus. Būtina pereiti prie akademinio darbo. Būtina išmokti dirbti.
Tai labai gerai koreliuoja su mūsų švietimo sistemos struktūra. Tai juk išėjimas iš pradinės mokyklos. Idealiu atveju, galime kalbėti, kad per žaidimą, per meilę mokytojui mokinys savo galvoje pasigamina pirmuosius įrankius, kuriuos tobulins visą gyvenimą: jis išmoksta rašyti, jis išmoksta skaityti, jis išmoksta skaičiuoti. Tam visiškai užtenka pirmųjų ketverių mokyklos metų.
Dabar mokiniui liko išmokti dirbti, todėl galima kelti klausimą: koks kitas žingsnis? Progimnazijoje mokinys su pirmaisiais įrankiais turi išmokti mylėti patį mokymosi procesą. Atrasti geometrijos ir algebros įrodymo grožį, atrasti malonumą skaityti, atrasti malonumą pažinti pasaulį: erdvę, aplinką, gamtos struktūras. Klausimas, kaip to pasiekti? Jeigu klausite mokytojų, kiekvienas iš jų duos savo receptus, kiekvienas pasiūlys savas metodikas ir reikia nebijoti apie tai kalbėti. Nežinojimas nėra nuodėmė. Baisiausia, kai žmonės, pasislėpę už diplomų, nuovargio ar elementaraus tingėjimo, nebenori toliau mokytis.
Todėl reikia būti atviriems ir kalbėti apie tai, kad mokytis turi ne tik mokiniai – mokytis reikia visiems ir visą gyvenimą. Kai tai yra malonumas, kai šie įgūdžiai suformuojami laiku – nieko nebegali būti paprasčiau.
Todėl progimnazija turi būti sukonstruota taip, kad šiuo metu mokiniai atrastų šį malonumą. Ir susiformuotų įgūdžius. Kaip to pasiekti? Apie tai reikia kalbėtis, padarius tai tikslu. Tačiau, jeigu tam nebus panaudota tikslinga metodika, pasitelkus tikslingas priemones, progimnazijos laikas bus iššvaistytas. Ir čia reikia konstatuoti, kad ketverių metų tam visiškai pakanka.
Noras pažinti, noras suprasti, noras sužinoti kažką dar nežinomo – tai turi būti paversta nuolatine žmogaus būsena. Tačiau norint, kad tai būtų produktyvu, reikia ugdyti ne atsakymų žinotojus, reikia ugdyti klausimų uždavinėtojus.
Galiausiai ateiname į gimnaziją. Kokios užduotys turi būti keliamos čia? Tai jau laikas, kada mokiniai, pasiekę paauglystę, pradeda maištauti ir kurti savuosius pasaulius. Daug kas keičiasi, organizmai išgyvena pasikeitimus. Hormonų audros nėra tušti žodžiai ir nesuprantama, kas darosi su kūnu. Galima bandyti ieškoti įvairių sprendimų, galima galvoti apie pačias įvairiausias veiklas. Tačiau vienas iš būdu, kaip sutramdyti kūną, yra įdarbinti galvą. Žvelgiant į pasaulį, matosi, kad ne visiems tai pavyksta jau ir subrendus. Analizuoti pasaulį yra sudėtinga. Dėl to, kad nėra abejonių.
Mes norime išleisti iš mokyklos išbaigtus produktus, tačiau jokia mokykla tokių cirkų atlikti negali. Čia ir atsigręžti į liaudišką išmintį, kad visą laiką mokaisi, o miršti durnas, nėra jokia nuodėmė. Noras pažinti, noras suprasti, noras sužinoti kažką dar nežinomo – tai turi būti paversta nuolatine žmogaus būsena. Tačiau norint, kad tai būtų produktyvu, reikia ugdyti ne atsakymų žinotojus, reikia ugdyti klausimų uždavinėtojus. Nuolatinio nusistebėjimo ir nuolatinio nežinojimo būsena ir pirmieji akademinės analizės įgūdžiai – tai yra tai, ko reikia gimnazijai. Analizės įgūdžiai ir sąsajų konstravimas yra tai, ko reikia mūsų gimnazijai. Ir į tai turi būti metamos visos pajėgos. Ir nesvarbu, koks tai dalykas, kokia disciplina. Ties tuo reikia daug ir intensyviai dirbti, kad susiformuotų įgūdis kelti klausimus. Ir tam ketverių metų visiškai pakanka.
Atlikę elementariausius aritmetinius veiksmus, galime apskaičiuoti, kad turime dvylika. Kam reikalingi dar vieni metai? Dar vieni metai reikalingi ugdyti savarankiškumui. Turime nustoti apgaudinėti save ir pažvelgti, kur esame. Esame fronte, pafrontėje ir nuolatiniame karo pavojuje. Galvodami apie savarankiškumą, turime pripažinti, kad šiam įgūdžiui susiformuoti nėra geresnės vietos kaip kariuomenė. Karinis rengimas – tai ne tik gynybos įgūdžių susiformavimas, tai turi būti ir gebėjimo priimti sprendimus, analizuojant aplinką, ugdymas. Kariuomenė turi tapti integralia mokyklos dalimi. Tiek berniukams, tiek mergaitėms.
Negali būti jokios priežasties išvengti karinės tarnybos. Tai natūralus įgūdžių susiformavimas. Tai pasirengimas išgyventi. Ne, nebėra pasiteisinimo, kad asmuo netinkamas karinei tarnybai. Jeigu žmogus negali bėgioti su šautuvu, jeigu negali žygiuoti dėl fizinių priežasčių ir t. t., turime prisiminti, kad kariuomenė darosi vis sudėtingesnė. Mokytis valdyti droną, planuoti logistiką, įgyti aprūpinimo įgūdžius bei kitaip pasiruošti gintis ir išgyventi – tai karinio pasirengimo naujos funkcijos, kurioms, jeigu žmogus sugebėjo baigti 12 klasių, užteks fizinio ir psichologinio pasirengimo. Metai – pakankamas laikam tokiam pasirengimui įgyti, įgauti savarankiškumo ir grįžti prie kitokio mokymosi pobūdžio.
Baigęs visas pakopas nuo pradinės mokyklos iki gimnazijos, mokinys privalo žengti toliau, ruoštis gyvenimui toliau. Kariuomenė tam puiki vieta. Ir pasirengęs ginti save bei savo namus individualiai ir kolektyviai, mokinys pagaliau gali eiti į gyvenimą ir daryti savuosius pasirinkimus.
Neneigdamas nė vieno vaiko raidos etapo svarbos, raginčiau žvelgti į ugdymo procesą kaip į sistemą. Baigęs visas pakopas nuo pradinės mokyklos iki gimnazijos, mokinys privalo žengti toliau, ruoštis gyvenimui toliau. Kariuomenė tam puiki vieta. Ir pasirengęs ginti save bei savo namus individualiai ir kolektyviai, mokinys pagaliau gali eiti į gyvenimą ir daryti savuosius pasirinkimus. Pabaigęs karinį pasirengimą, jis pagaliau gali gauti brandos atestatą. Karinis pasirengimas išgyventi turi tapti integralia ugdymo sistemos dalimi, neišskiriant nieko. Todėl galime kelti klausimą: kodėl tokia sistema nesusiklostė anksčiau?