Etninių tyrimų instituto (ETC) nuolat atliekamos visuomenės nuomonės apklausos rodo, jog vyrauja labiau neigiamas nei teigiamas imigracijos suvokimas. Pagal Tarptautinės Migracijos Organizacijos Vilniaus biuro (TMO) ir Europos migracijos tinklo Lietuvos nacionalinio informacijos centro užsakytą visuomenės nuomonės apklausą (2010 m.), daugiau nei pusė respondentų (57,8 proc.) imigraciją vertina neigiamai. Net 78,1 proc. mano, jog darbo imigracija iš trečiųjų šalių yra blogai. Viena pagrindinių to priežasčių – visuomenės nuomonė apie imigrantus ir imigraciją daugiausia yra formuojama žiniasklaidos ir stereotipų, neturint asmeninės patirties ir nežinant imigracijos teisinio reglamentavimo Lietuvoje. Tik 7,3 proc. respondentų teko susidurti su darbo imigrantais. Bet absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų (79,2 proc.) nuomonę apie imigrantus suformuoja (ar paveikia) žiniasklaida.
Reikia paminėti, jog imigrantu laikomas asmuo, kuris ilgesniam nei 1 m. laikotarpiui atvyko gyventi į Lietuvą, todėl į bendrą imigracijos statistiką yra įtraukiami ir repatrijuojantys Lietuvos piliečiai, kurie ilgiau nei metus gyveno užsienyje. Šiuo atveju manipuliacija imigracijos skaičiais labai iškalbinga. Pavyzdžiui 2011 m. imigracija į Lietuvą siekė 15 685 asmenų, iš kurių tik 11 proc. buvo užsieniečiai. Reali užsieniečių imigracija į Lietuvą nuo 2004 m. svyruoja nuo 1 060 iki 2 960 imigrantų per metus.
Ar tikrai imigrantai atima darbo vietas?
Darbo imigracija į Lietuvą tapo pastebima po įstojimo į ES ir prasidėjus ekonomikos pakilimui. Šis – darbo – pagrindas pakeitė prieš tai dominavusią šeimos susijungimo imigraciją. Didžiausias darbo imigrantų skaičius buvo 2008 m. – išduoti 7 819 leidimai dirbti užsieniečiams. Ekonomikos krizei įsibėgėjus, leidimų dirbti užsieniečiams išdavimas taip pat žymiai sumažėjo: 2010 m. tesiekė 1 808 leidimų.
Be abejo, egzistuoja nelegali imigracija ir neteisėtas darbas, kai atvykstama nelegaliai, ar liekama šalyje pasibaigus darbo ir gyvenimo leidimui, į bendrą imigracijos statistiką nėra įtraukiami sezoniniai ir laikini imigrantai, kurie Lietuvoje reziduoja iki vienerių metų, taip pat įstatymai gali būti apeinami. Tačiau ar stipriai tai pakeičia bendrą imigracijos vaizdą Lietuvoje? Imigracijos skaičiai Lietuvoje yra tiesiog juokingi, ypatingai senųjų ES valstybių kontekste. O pažiūrėkite potencialaus imigranto akimis: Lietuvos ar Vokietijos darbo rinka yra patrauklesnė?
Grįžkime prie visuomenės nuomonių tyrimų. TMO apklausa atskleidė, jog absoliuti dauguma gyventojų (84,7 proc.) neigiamai vertina darbo imigrantus dėl konkurencijos ir bloginamų darbo sąlygų, beveik pusė apklaustųjų nenorėtų dirbti su imigrantais. Tiesa, kalbama apie ne ES valstybių šalių piliečių darbo imigraciją, kadangi 54,6 proc. respondentų sutinka, jog yra gerai jog į Lietuvą atvyksta dirbti ES šalių piliečiai. Taip pat dauguma gyventojų sutinka su teiginiais, jog darbo imigrantai išstumia lietuvius iš darbo rinkos, užima darbo vietas, nes yra pigesni (71,8 proc.) bei dauguma imigrantų yra žemo išsilavinimo (54,6 proc.). Atsakant į šias plačiai paplitusias stereotipines baimes, jog „imigrantai atims darbo vietas“ yra visa grupė argumentų, kuriuos žemiau ir išvardinsiu.
Be minėtų reikalavimų darbdavys susiduria su dideliu biurokratiniu aparatu įdarbinant užsienietį. Reikalingi du leidimai: darbo leidimas (kurio kaina 420 Lt) ir leidimas laikinai gyventi. Užsienietis gali turėti tik vieną darbo leidimą konkrečiam darbui, negali jo pakeisti, o darbo sutarčiai pasibaigus privalo išvykti iš šalies. Šie saugikliai rodo, jog pirmenybė teikiama vietiniai darbo jėgai, imigrantas turi būti kvalifikuotas ir pagal esamus reikalavimus nedempinguos darbo užmokesčio. Esant šiai tvarkai imigrantas negali atvykti į Lietuvą ieškoti darbo, o turi būti įdarbintas darbdavio dar esant kilmės valstybėje bei nepretenduoja pasilikti nuolat gyventi Lietuvoje, nebent pakeistų leidimo pagrindą.
Baigiant apie darbo imigrantus, palieku kelis atvirus teiginius pasvarstymams, nes tai jau atskiro rašinio temos.
Pirmiausia, Lietuvoje yra struktūrinis nedarbas, trūksta konkrečių specialistų. Selektyvi ir darbdavio interesais paremta darbo imigracijos politika (kokia ir yra dabar), jei tik nebūtų tokia griežta ir mažiau biurokratiška, tikėtina, kad ekonomiškai būtų naudinga, bent jau atskiriems sektoriams, ir neatimtų darbo vietų iš vietinių.
Antra, esant dabartinėms emigracijos tendencijoms ir demografinėms prognozėms, Lietuvai tikrai prireiks imigrantų darbo jėgos, tik kyla klausimas, kada ši problema bus pripažinta ir pradėta formuoti nuosekli ir kryptinga imigracijos politikos koncepcija, siekiant konkuruoti su ES senbuvėmis dėl darbo jėgos.
Trečia, elementari teisinė darbo imigrantų apsauga, ypatingai liečianti darbo santykius, privalo būti užtikrinta. Tai Lietuvos, kaip teisinės valstybės, pareiga.
Apie socialines garantijas, kurias Lietuvoje gauna imigrantai
TMO apklausoje dauguma (55,8 proc.) pritaria teiginiui, jog imigrantai ieško lengvo gyvenimo, nori pasinaudoti socialine parama. Šis įsitikinimas labai toli nutolęs nuo tiesos. Faktai paneigia ir mitą, atsispindėjusį ETC apklausoje, jog imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai (57,5–54,4 proc. respondentų, atitinkamai 2010 ir 2011 m.)
Imigrantai, turintys leidimą laikinai gyventi Lietuvoje į socialinę apsaugą pretenduoja tol, kol dalyvauja darbo rinkoje. Į piniginę socialinę paramą šio tipo imigrantai nepretenduoja. Todėl atsidūrę socialinės rizikos padėtyje, jie negauna beveik jokių socialinių garantijų.
Imigrantams nemokamos medicinos paslaugos teikiamos tik tuomet, jei jie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu (pagal LR įstatymus – teisėtai dirbantys imigrantai ir jų nepilnamečiai vaikai). Paprastas pavyzdys: jei šeimos susijungimo atveju ne ES valstybės narės pilietė atvyksta pas vyrą ir turi leidimą laikinai gyventi, bet nedirba (nes tam reikia gauti papildoma darbo leidimą), ji turi susimokėti net už būtinąją medicinos pagalbą, kuri pagal įstatymus turėtų būti suteikiama visiems asmenims vienodai. Tačiau iš laikinų LR gyventojų ar užsieniečių, neturinčių draudimo, kuriems buvo suteikta būtinoji medicinos pagalba, reikalaujama susimokėti už šių paslaugų suteikimą.
ETC apklausa parodė, jog šiek tiek daugiau negu pusė (51,4– 51,1 proc. atitinkamai 2010 m. ir 2011 m.) apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų. Kaip tai įmanoma, jei socialinė sistema Lietuvoje imigrantams praktiškai neprieinama, imigracija į Lietuvą kasmet yra po porą tūkstančių užsieniečių, jie dažniausiai čia nepasilieka dėl griežto teisinio reglamentavimo, ir jų mes neturime nė vieno procento?
Ar tikrai dėl imigracijos nutautėsime?
Paskutinioji baimių grupė – jog dėl imigracijos Lietuva praras savo tapatumą. TMO apklausos metu 51,8 proc. respondentų mano, jog dėl imigrantų Lietuva nutautėja ir per juos tuoj nebesusišnekėsi lietuviškai (33,5 proc.). Net ir išaugus imigracijos srautams, esant dabartinėms teisinėms nuostatoms, nutautėjimas ir nesusikalbėjimas lietuviškai tikrai negresia dėl šių priežasčių: pirma, darbo imigrantai (kurių yra mažiau nei 1 proc.) Lietuvoje negali likti ilgiau nei dvejus metus ir nepretenduoja į nuolatinį leidimą gyventi.
Antra, norint gauti leidimą nuolat gyventi šalyje (ir gauti visas socialines garantijas bei pilietines ir dalį politinių teisių) reikia pragyventi nepertraukiamai 5 m. ir išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą.
Trečia, Lietuva vykdo pačią griežčiausią natūralizacijos politiką visoje ES. Jei jau imigrantas, kuris nėra etninis lietuvis, pasiryžta tapti Lietuvos piliečiu, jis turi ne tik pragyventi šalyje 10 m., išlaikyti kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminą, bet ir vienareikšmiškai atsisakyti turimos pilietybės. Net jei LR pilietis/pilietė sudarė santuoką su užsieniečiu, jam natūralizacijos sąlygos lieka tokios pat, tik pragyvenimo terminas sutrumpėja iki 7 m. Statistika pilietybės atžvilgiu liūdnoka, tris – keturis kartus daugiau asmenų atsisako LR pilietybės, nei ją įgyja. 2006 m. - 2010 m. pilietybę įgijusių skaičius nuo 467 sumažėjo iki 162 asmenų, o apie pusė asmenų, įgijusių pilietybę yra bepiliečiai (asmenys, neturintis jokios valstybės pilietybės).
Tad norisi dar kartą paklausti: ar tikrai dėl imigrantų Lietuva nutautės? Net ir tolimoje perspektyvoje, šių galimų nutautėjimo priežasčių reikia ieškoti kažkur kitur. Antra vertus, ar įmanoma užsidaryti sienas, uždrausti mylėti ir auginti vaikus tikram „grynakraujam“ lietuviui su kitataute? Patys suprantate, jog tai absurdas.
Pabaigai, pagal TMO apklausą, lietuvių nuomone, Vyriausybė turėtų riboti imigraciją (65,9 proc.). Čia drąsiai Jums atsakau: daugiau riboti, nei ribojama dabar, vargu ar įmanoma. Tiek laikinos ir nuolatinės imigracijos politikos, tiek priėjimo imigrantams prie pilietybės požiūriu yra pasiekta griežtumo riba, turint omenyje Lietuvos, kaip valstybės, padėtį tarptautinėje arenoje.
Dar keli retoriniai pamąstymai, kurie reikalauja atskiro aptarimo, bet turi būti paminėti. Pirmiausia, lietuviai keistai diferencijuoja imigrantus į „gerus“ iš ES ir „blogus“ ne iš ES. Jei danas atims darbo vietą, tai būtų ne taip blogai, jei tai padarytų turkas? Prisiminkim, kokia Lietuva su visais trimis su viršum milijonų devyniasdešimtųjų pradžioje taip siekė būti? Demokratiška. Žvelgiant iš humanistinės perspektyvos ir liberalios demokratijos (kokia lyg ir turėtų būti Lietuva) pozicijų, imigrantas turėtų turėti visas socialinės, kultūrinės ir ekonominės integracijos galimybes, nekalbant jau apie toleranciją bei diskriminacijos nebuvimą. Jis turi tokias pat prigimtines teises kaip ir bet kuris kitas lietuvis, ir jei gimė ne Lietuvoje, dėl to tos teisės nedingsta.