Ar tinka mums tas neapibrėžtas „trečiasis kelias“?
Pradėkime nuo užsienio politikos.
Svarstymai apie „trečiąjį“ kelią yra arba žodinė ekvilibristika arba – kuo nesinorėtų tikėti - bandymas pakeisti Lietuvos užsienio politikos kryptį.
Pirmiausia Lietuva yra NATO ir ES narė, todėl, atrodytų, kelias pasirinktas ir kiti variantai neįmanomi. „Trečiojo kelio“ ieškojimai turbūt rodo, jog daliai politinio elito tokia integracija netinka.
Ir ES, ir NATO turi savo trūkumų. ES daugelyje sričių, sakykime, vieningos užsienio politikos ar imigracijos klausimais, yra neefektyvi. Briuselis kuria įvairiausias direktyvas bei stengiasi smulkmeniškai reglamentuoti daugelį ūkio bei politinio gyvenimo sričių. Tačiau , kita vertus, Lietuvos įstatyminės bazės keitimas, prasidėjęs ruošiantis stoti į ES ir toliau vykstantis šiuo metu, sudaro sąlygas Lietuvai tapti normalia vakarietiška valstybe. Aišku, galima kaltinti Briuselį dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, bet vis dėlto dėl šios elektrinės likimo mūsų pačių politikai per mažai derėjosi, o dalį ES lėšų, skirtų AE uždaryti, tiesiog iššvaistė.
Lietuvos ūkis šiuo metu išgyvena krizę, bet nereikėtų užmiršti, iš kokios sovietinės balos tas ūkis kilo ir kiek milijardų ES skyrė jo vystymui. Be ES paramos – ir teisinės, ir ūkinės – Lietuva būtų ne geresnėje padėtyje nei, sakykim, Ukraina. Taigi, ES atveju, jokio kito kelio ieškoti nereikėtų jau vien dėl to, jog kiti keliai veda į aklavietę.
Daug rašoma, jog NATO yra neefektyvi, jog niekaip neranda savo vietos pasaulyje, bet ši organizacija yra vienintelis mūsų saugumo garantas. Lemiamą žodį NATO turi Jungtinės Valstijos, kurios neša didžiausią NATO išlaidų dalį. Todėl labai neišmintinga yra daryti demaršus JAV atžvilgiu ir skelbti, jog esą mes jau esame tiek savarankiški, jog galime apsieiti be JAV užnugario. Nereikia skaityti geopolitiką ar tarptautinius santykius svarstančių knygų, kad tai suvoktum. Užtenka pažvelgti į gaublį – Lietuva yra labai maža valstybė, nepajėgianti savęs apginti. Lietuva ribojasi su Rusijos vis labiau militarizuojama Kaliningrado sritimi, Rusija turi karinio tranzito teisę per Lietuvos teritoriją.
Be to, Rusija su Baltarusija jau surengė kelis bendrus karinius mokymus, galimu priešu arba, tiksliau sakant, grobiu laikydama Lietuvą.
NATO ir Rusijos derybos mums grėsmės nekelia, nes mes patys esame NATO nariai. Grėsmingos yra „trečiojo kelio“ paieškos, kurios gali atvesti arba į „finliandizacijos“ blogąja to žodžio prasme, arba į bantustano, turinčio visus nepriklausomybės atributus, bet priklausančio nuo Rusijos, statusą.
Kaip ten bus, lems Lietuvos valdžia. Beje, karinė okupacija Lietuvai vargu ar gresia. Tačiau ekonominė priklausomybė - taip. Vienas JAV pareigūnas susitikime su Vidurio ir Rytų Europos valstybių pareigūnais pasakė: „Mes galime jus apsaugoti nuo rusų tankų, bet ne nuo rusų bankų.“ „Trečiojo kelio“ šalininkai šį ūkinį aspektą užmiršta arba jis jiems yra priimtinas.
Dabar pažvelkime į Lietuvos vidaus politiką. Apžvalgininkas Lašas skirsto Lietuvos politikus bei eilinius piliečius į landsbergininkus bei komunistus arba, tiksliau, brazauskininkus. Jis teigia, jog abi asmenybės veikė kone ranka rankon ir abiejų pastangos davė rezultatą – Lietuvos nepriklausomybę.
Sunku sutikti su tokiu tvirtinimu. Visų pirma abi asmenybės buvo ne vienijančios Lietuvos piliečius, bet juos skaldančios. Antra, sunku pasakyti, kodėl Michailo Gorbačiovo laikų persitvarkymo politikai elgėsi vienaip ar kitaip. Šis laikotarpis yra labai mažai ištirtas ir jo istorinis tyrimas bus galimas tik tada, kai bus galima naudotis tiek Maskvoje esančiais archyvais, tiek SSKP posėdžių (visų) stenogramomis, tiek KGB dokumentais, rodančiais, ko siekė Maskva Lietuvoje ir kaip ji bandė savo siekius įgyvendinti bei kodėl jai tai nepavyko.
Tačiau aišku, jog Lietuvoje iki šiol nėra normalios partinės sistemos. Politikams prisidengus landsbergininkų ir brazauskininkų etikėtėmis, Lietuvoje nesusikūrė nei normali dešinioji, nei kairioji partija. Sunku rasti esminių skirtumų tarp socialdemokratų (buvusios LDDP) politikos ir konservatorių politinių ir ekonominių veiksmų. Dažnai susidaro įspūdis, jog Lietuvą valdo viena partija, kuriai Seime atstovauja skirtingi veidai.
Tautos prisikėlimo partija, kurią Lašas pateikia kaip pavyzdį, yra tik bandymas, pasinaudojus žmonių nusivylimu įgrisusiais politikais, patekti į Seimą. Į Seimą prisikėlėliai buvo išrinkti, bet kas iš to? Per būsimuosius Seimo rinkimus jie turbūt bus nušluoti. Kas ateis tada? Vėl susikurs koks nors „koncernas“, kurio tikslas bus tapti Seimo nariais?
Sunku pasakyti kas tai bus – Kedžio fanatai ar Kazimiros Prunskienės partija, siekianti pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino vadovaujama Rusijos partija. Tai jokiu būdu nebus „trečiasis kelias“. Tai bus antras kelias – tolyn nuo NATO ir ES ir arčiau prie Rusijos.
Lietuvos politinis elitas yra tiek nusigyvenęs, jog prezidento rinkimuose nepajėgė iškelti nė vienos politinės alternatyvos Daliai Grybauskaitei. Dar iki rinkimų buvo aišku, kas juos laimės. Toks bejėgiškumas yra iš dalies Brazausko ir Landsbergio vykdytos politikos rezultatas. Po šių dviejų lietuviškų gigantų kovos Lietuvoje liko politinė tuštuma.
Beje „trečiasis kelias“ - nieko naujo. Lietvos kaip „tilto“ idėja buvo svarstoma ir Sąjūdžio laikais, ir pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tuo metu ji buvo atmesta, nes buvo suprasta, jog tiltas tai ta vieta, per kurią vaikšto kas nori ir kur nori.
Nejaugi vietoj to, kad kurtume normalią politinę sistemą ir baigtume tą bejėgiškumą bei nepasitikėjimą valdžia, mes vėl grįžtame prie jau seniai atmestų idėjų? Kalbėti apie Lietuvos savarankiškumą - ir tai sąlyginį - bus galima nebent tada, kai daugumai piliečių savo valstybėje bus gera gyventi ir jie ja didžiuosis, o ne ją keiksnos, kaip dabar.