Kai kalbama apie SSRS komunizmo blogį, mūsų lietuviškieji kairuoliai raukosi ir alergiškai kosti. Jiems kliūva gėrio ir blogio skirtis: jiems ji atrodo primityvi. Jie sako, kad ja vadovaujasi „dogmatiniais šablonais“ mąstantys „ekstremalai“ (Violetos Davoliūtės-Opgenorth epitetai) ir „infantilių gėrio/blogio klišių“ mėgėjai (anot Nidos Vasiliauskaitės). O kaip dėl Holokausto? Ar, jų nuomone, tai – ne blogis?
Sovietmetis. Demonstrantai neša J.Stalino portretą
© Corbis/Scanpix

Anapus gėrio ir blogio

Kairuoliški intelektualai mėgsta kartoti, kad juodai baltų vertinimų reiktų atsisakyti, nes gyvenimas nesąs juodai baltas. Šiuo požiūriu neturėtume sakyti „šalta“ ir „karšta“, nes juk dar būna giedra ir debesuota, drėgna, vėjuota, o tai, kas vienam yra „šalta“ ar „karšta“, kitam bus norma: nelygu, kaip apsirengęs ir kur gyvena.

Pasaulis, pagal reliatyvistiškai ir kairuoliškai pamatuotą mąstymą, yra arba nelygstamai margas, kaip vaivorykštės vėliava ir „X Factory“ malonumų asortimentas, arba raudonas, kaip Algirdo Paleckio vėliavnešių atributai. Šiukštu – ne tas, kuriame esti įpareigojančių normų ir principų, kuriuos simbolizuoja juoda ir balta. Ne tas, kuriame gėris ir blogis yra pažinūs moralinio (ir politinio) vertinimo dalykai.

Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kai Ronaldas Reaganas pasako apie raudonąją Rusiją: „Blogio imperija“, - jie ima klykti. Jie nesutinka, kad gėrio ir blogio, juoda ir balta standartai galiotų visiems vienodai ir kad jais vadovaujantis būtų galima vertinti politines santvarkas ir valdančiųjų veiksmus.

Jie nė už ką nesutiks, kad sovietų imperijos principams apibūdinti tinka „blogio“, o JAV liberaliosios demokratijos principams – „gėrio“ sąvoka. Jie sakys, kad ten ir ten visko būta, „įvairių atspalvių ir spalvų“, bet dviejų sistemų priešprieša esą nevertintina normatyviais politinio gėrio ir blogio matais.

Skaitydami Johno Tolkieno „Žiedų valdovą“, jie turėtų baisėtis ir šiurpti. Juk Viduržemio Rytuose, virš Mordoro rūksta dūmai ir telkiasi blogio kariauna, prieš kurią stoja, gindamos laisvę, Vakarų tautos. Pagal kairuolišką – raudoną ir vaivorykštinę logiką J. Tolkienas turėtų būti vadinamas ksenofobu, dogmatiku ir „juodai baltu“ naivuoliu. Gal taip ir vadina: neteko su šia publika kalbėtis apie J. Tolkieno kūrinius. Ir nesinori.

Dvigubi standartai

Vis dėlto mūsų kairuoliškieji viešosios erdvės kareivos smerkia nacizmą su visa jo propagandine technika ir simbolika. Ir šiuo atžvilgiu jie neabejotinai teisūs: juoda yra juoda, blogis yra blogis – smerktinas, nereabilituotinas ir neleistinas sveiko proto politinėje bendruomenėje.

Kuo paminklas SS oberfiureriui, apsikabinusiam nacių melžėją Grethen ir laikančiam rankose hitlerinę simboliką būtų prastesnė Žaliojo tilto puošmena nei homo sovieticus avatarai su kūju ir pjautuvu, trykštantys okupantų optimizmu?
Vladimiras Laučius

Bet kaip jie gali vadinti nacizmą blogiu ir kartu niekinti gėrio ir blogio skirtį kaip neva infantilią klišę, ekstremalią ir primityvią?

Nacizmą ir jo atributus smerkiančių kairiųjų intelektualų greičiausiai neviliotų mintis statyti ar puoselėti Vilniaus gatvėse kokį nors propagandinį monumentą, įamžinantį Trečiojo Reicho ideologines vizijas. Net mintis apie tokią mintį jiems atrodytų šventvagiška. Tačiau jie mėgsta ir viešai gina sovietų propagandines skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniuje.

Kaip jie šitai suderina? Kuo paminklas SS oberfiureriui, apsikabinusiam nacių melžėją Grethen ir laikančiam rankose hitlerinę simboliką būtų prastesnė Žaliojo tilto puošmena nei homo sovieticus avatarai su kūju ir pjautuvu, trykštantys okupantų optimizmu?

Deja, intelektualieji kairuoliai klimpsta nuosavos mąstysenos prieštarų duobėse. Šiuo atžvilgiu ir Nidos Vasiliauskaitės, ir kai kurių jos bendraminčių nuostatos, kalbant pačios N. Vasiliauskaitės epitetais, yra dvigubų standartų persmelktas „groteskiškas nesusipratimas“.

N. Vasiliauskaitė pagrįstai piktinasi istorikų mintimis, kuriose nesunku įžvelgti Holokausto neigimą (turiu galvoje reakciją į Petro Stankero straipsnį „Veide“ apie Niurnbergo tribunolą). Ji sako, kad reikia taikyti Baudžiamojo Kodekso straipsnius. Generalinė prokuratūra jau aiškinasi. P. Stankeras atleistas iš darbo.

P. Stankero reikštos mintys apie žydų žudynes ir Adolfo Hilerio atsakomybę stačiai šokiruoja. Bet P. Stankeras, parašęs kelias sveiku protu nesuvokiamas eilutes, N. Vasiliauskaitę piktina, o savo šokiruojančiomis idėjomis politinį vajų aktyviai keliantis ir šalininkus buriantis neobolševikų ruporas Algirdas Paleckis jai nekliūva. Kuo neobolševikai geresni už neonacius?

Vėl lenda mąstysenos prieštaravimų ir dvigubų standartų yla iš maišo? Jei ne, tai kur „Naujosios kairės 95” griežta reakcija į A. Paleckio ir jo bendrų, šiomis dienomis sukūrusių judėjimą „Lietuva be nacizmo“, mėginimus neigti sovietinę Lietuvos okupaciją? Ar sovietinės okupacijos neigimas yra tik „kitokio požiūrio“ reikalas?

Anot A. Paleckio, 1939-1940 m. įvykiai buvusi ne okupacija, o „įstojimas į Tarybų Sąjungą ypatingai apsunkintomis aplinkybėmis, kai faktiškai nebuvo kitų alternatyvų – arba su nacistine Vokietija, arba su stalinistine Tarybų Sąjunga“. Gal mūsų kairiesiems toks aiškinimas atrodo esąs moraliai ir politiškai nekaltas – ne juodas, o koks nors žydras ar rožinis?

Kodėl naujiesiems kairiesiems, N. Vasiliauskaitei ir jos bendramintėms makabriški neobolševikų pareiškimai nekliūva? O jei tai išties viso labo tėra „kita nuomonė“, jei turime būti tolerantiški ir ginti nuomonių įvairovę, tai gal ir į nacių veiksmus kartais galime žvelgti atlaidžiau – nuomonių įvairovės vardan?

Kas tai – selektyvi tolerancija? Arba, išvertus į paprastą kalbą, kaip mėgsta versti savo gausius tarptautinius žodžius V. Davoliūtė-Opgenorth – dviveidis makaronų kabinimas?

Jei jau P. Stankero atveju mūsų viešieji intelektualai prisimena BK ir puola skambinti pavojaus varpais (jie teisūs – būta pagrindo skambinti!), tai gal reiktų ir kitais atvejais prisiminti mūsų teisinę bazę, numatančią atsakomybę už nacių ir sovietų simbolikos viešą demonstravimą, nacių ir sovietų režimo nusikaltimų šiurkštų menkinimą ir neigimą?
Vladimiras Laučius

Jei jau P. Stankero atveju mūsų viešieji intelektualai prisimena BK ir puola skambinti pavojaus varpais (jie teisūs – būta pagrindo skambinti!), tai gal reiktų ir kitais atvejais prisiminti mūsų teisinę bazę, numatančią atsakomybę už nacių ir sovietų simbolikos viešą demonstravimą, nacių ir sovietų režimo nusikaltimų šiurkštų menkinimą ir neigimą?

Gal reiktų priminti 2009 m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją, kuria sulyginami nacizmas ir stalinizmas? O gal „Naujoji kairė 95” šią rezoliuciją vertina taip pat, kaip ir Rusijos Federacijos URM, pareiškusi, kad „ši rezoliucija iškraipo istoriją politiniais tikslais“?

Mūsų kairieji intelektualai retai leidžia suabejoti savo retorikos kairumu. Užtat abejonių ir nuogąstavimų kelia intelektinis jų viešosios tapatybės dėmuo. Jų argumentams būdingi dvigubi standartai ir alogizmai, išsisukinėjimai, nutylėjimai ir daugiau riksmui nei tiesai tarnaujantis ideologinis angažementas.

Ir hitlerinė, ir stalininė tironijos jiems teisingai atrodo smerktinos, bet stalinizmą jie kažkodėl vertina atlaidžiau – kartais net visai atlaidžiai. Jie piktinasi, kai neigiamas Holokaustas, bet tyli, kai neigiama Lietuvos okupacija. Jie laiko nacizmą neginčijamu blogiu, bet gėrio ir blogio skirtį vadina „infantilia kliše“. Kur besi, ten – nenuoseklumai ir prieštaros.

Politinio mąstymo spragos

Galiausiai jie patys lipa į politines tribūnas, kovingai veliasi į politinį ginčą, kelia politinius lozungus ir politizuoja net seksualinę orientacija, bet politinio mąstymo atžvilgiu elgiasi naiviai, kaip kokie pradinukai, ir dangstosi „kultūros“ šydu.

Ar Fiodoro Dostojevskio kūriniuose esama politinio turinio įžvalgų ir idėjų? Daugelis šio rašytojo kūrinius tyrusių politikos filosofų ar teoretikų nedvejodami atsakytų teigiamai. Bet kai į šį klausimą pabandė atsakyti N. Vasiliauskaitė, gavosi piktas ad hominem kratinys, pagardintas komiškos nuostatos „šalin purvinas politines rankas nuo šv. literatūros ir meno!“

Nacių ir sovietų simbolika, Žaliojo tilto statulos, apskritai nacizmas ir stalinizmas yra ne šiaip muziejiniai eksponatai ar vien istorinės atminties dalykai, bet – politiškai, moraliai ir kartais teisiškai įpareigojančio vertinimo objektai.
Vladimiras Laučius

Nusistatymas, kad nevalia literatūros kūrinių nagrinėti politinės filosofijos klausimų teikiamu rakursu, yra, švelniai tariant, keistas. Beveik toks pat keistas, kaip ir su juo susijusi nuostata atmesti politinius kriterijus, kai nagrinėjami politiškai reikšmingi kultūros objektai ir ypač – kai tie objektai kuriami kaip tik politiniais, ideologiniais tikslais.

Šis keistas nusistatymas, tik šiuokart – Žaliojo tilto skulptūrų atžvilgiu, būdingas ir DELFI neseniai skelbtiems N. Vasiliauskaitės bei V. Davoliūtės-Opgenorth komentarams, vienijamiems ir poleminio įkarščio, ir pasirinkto taikinio.

Minėtų komentarų aplombas tarytum skirtas žemesnei rūšiai – tiems, kurie „nesupranta“, kuriuos privalu „pamokyti“. „Jei man reikėtų sugalvoti patį kurioziškiausią teksto (ne)suvokimo pavyzdį, Laučiaus <...> pranokti nepavyktų“; „į jo sąmonę prasiskverbia vienintelė mintis...“, - byloja N. Vasiliauskaitė. Jai antrina V. Davoliūtė-Opgenorth: „Autoriui nesuvokiama... autoriui skamba miglotai...“ ir t.t. Šis ad hominem argumentų srautas primena paauglystei būdingą dalyką: kai jaunuolis ima emancipuotis ir teigti savąjį „aš“ jį supančiam suaugusiųjų pasauliui, dėl visko ginčydamasis, jis mano, kad suaugę yra kvailesni ir "nieko jie nesupranta"...

Pasak V. Davoliūtės-Opgenorth, požiūris į praeitį ir istorinę atmintį turįs būti „daugialypis ir kritiškas“, toks, kuris „peržengia sovietinio ir posovietinio pasaulių priešpriešą ir yra taikomas tyrinėjant pačių įvairiausių bendruomenių imperinį, kolonijinį, pokolonijinį ir totalitarinį paveldą“. Toks požiūris yra „asocijuojamas su totalitarinėms ideologijoms būdingo dogmatiškumo atmetimu ir sveika kritine refleksija“.

Viskas labai gerai, tegyvuoja šis, autorės žodžiais, „V. Laučiui nepriimtinas perspektyvų daugialypiškumas“, bala nematė; bet kyla paprastas klausimas: ar taikysime tokį patį požiūrį į praeitį ir P. Stankero publikacijoms? Jei ne, tai kodėl? Kur dingsta „perspektyvų daugialypiškumas“, kai reikalaujama istorikui taikyti BK? Kur dingsta „dogmatiškumo atmetimas“ ir „kritinė refleksija“, kai kalbama apie nacistinę praeitį?

Mat, požiūris į Holokausto neigimą ar teiginius apie Hitlerio „nekaltumą“ – tai jau ne tik „istorinė atmintis“, bet ir politika, ir moralė, ir teisė. Visi mes gyvename politinėje bendruomenėje ir negalime ignoruoti politinės tikrenybės, kurią sudaro ir mūsų vieša elgsena bei kalbėsena, ir pažiūros, ir įstatymai.

Nacių ir sovietų simbolika, Žaliojo tilto statulos, apskritai nacizmas ir stalinizmas yra ne šiaip muziejiniai eksponatai ar vien istorinės atminties dalykai, bet – politiškai, moraliai ir kartais teisiškai įpareigojančio vertinimo objektai. Jie vertintini vadovaujantis ne tik kultūriniais, bet ir politiniais kriterijais. Į šią aplinkybę savo komentaruose nepasistengė atsižvelgti nei V. Davoliūtė-Opgenorth, nei N. Vasiliauskaitė.

Toks kultūrininko politinis eskapizmas – bandymas bėgti nuo politikos bei jos analizės ir slėptis po kultūros/meno šydu yra būdingas daugeliui kairiųjų intelektualų. Jie iki užkimimo kartos, kad homoseksualų reikalai yra politiškai labai svarbūs, bet atsisakys pripažinti, kad stalininės skulptūros ant Žaliojo tilto yra veikiau politikos nei meno dalykas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (14)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (31)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (49)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (13)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (25)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (109)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (518)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę klausytis...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (23)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (13)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...