Jei toks komentaras būtų paskelbtas kur nors visuomenės paribio politinių ekstremalų puslapyje, gal ir nevertėtų jo paisyti, tačiau, kiek žinau, V. Laučius tokiu ekstremalu nėra laikomas. Nemažai žmonių jį laiko vienu ryškiausių šiandieninių Lietuvos publicistų, todėl į jo argumentus verta įsiklausyti.
L. Žigelytė rašo, kad šiuo metu Lietuvos istorija yra per daug monumentalizuojama, t.y., dažnai siekiama ištrinti ar užglaistyti „nepatogius“ (kontraversiškus, skausmingus, ideologiškai neparankius) jos aspektus.
Išvertus mokslininkams įprastus terminus „homogeniškas“, „kultūros atminties politika“, „istoriniai naratyvai“,„atminties naratyvai“ į neakademinę kalbą, autorės argumentas yra ganėtinai paprastas: kuriant savo istorijos pasakojimą nebūtina apeiti ar ištrinti tų faktų ir ženklų, kurie primena skausmingus ar ne tokius šlovingus šalies istorijos momentus. Kitaip sakant, nebūtina tempti istorijos ant kokios nors ideologinės dogmos kurpalio (net jei ji tautinė-patriotinė), nes bet kuri dogma supaprastina, subanalina ir sulėkština tikrovę.
Toks daugialypis ir kritiškas požiūris į bendruomenės praeitį ir atmintį nėra radikalus. Jį jau seniai taiko daugelio pasaulio (pirmiausia Vakarų) įvairiausių politinių pakraipų tyrinėtojai. Jis peržengia sovietinio ir posovietinio pasaulių priešpriešą ir yra taikomas tyrinėjant pačių įvairiausių bendruomenių imperinį, kolonijinį, pokolonijinį ir totalitarinį paveldus. Paprastai toks požiūris į istorinę atmintį ir paveldą yra asocijuojamas su totalitarinėms ideologijoms būdingo dogmatiškumo atmetimu ir sveika kritine refleksija.
Tokį nepasitikėjimą atminties tyrimais galbūt galima paaiškinti informacijos stoka, tačiau kodėl V. Laučius yra taip tvirtai įsitikinęs, kad šis liberaliose demokratinėse visuomenėse suformuotas ir pasaulyje plačiai paplitęs požiūris į istorinę praeitį yra „LTSR subrandintų psichologinių ir politinių aspiracijų ištaka ir vaisius“,„okupacijos šešėlio“ ženklas?
Ir dar - kodėl du dešimtmečius laisvoje šalyje gyvenęs ir mėgavęsis galimybe skaityti įvairiausius tekstus apie kultūros atminties konstravimą publicistas diskusijai renkasi būtent keistai marginalinę LTSR ideologinę prizmę?
Stebina ir kiti V. Laučiaus komentaro aspektai. Autorius skelbia Europos multikultūralizmo, toleracijos ir pakantumo „kitoniškumui“ projekto žlugimą, tačiau nenurodo, kokia būtų tokio projekto alternatyva.
Džiaugdamasis, kad „Europa pamažu ima atgauti amą po dešimtmečius trukusio ir politiškai indoktrinuoto savęs apgaudinėjimo“ jis pamiršta paminėti, kad multikultūralizmo projekto ištakos yra pirmiausia ne kairiųjų ar dešiniųjų nuopelnas, o bendras europiečių atsakas į brutualių totalitarinių režimų pasekmes.
Juk būtent totalitariniai režimai – tiek nacistiniai, tiek komunistiniai – ryžosi spjauti į toleranciją ir tiesiog išrauti, V. Laučiaus žodžiais tariant, skaudančią rakštį (niekaip nesiintegruojančius svetimuosius) iš savo valstybių sėdynės.
Kaip žinia, būtent karinga netolerancijos retorika padėjo nacių Vokietijai ir bolševikinei Rusijai sėkmingai „rauti“ žydus, čigonus, homoseksualus, Krymo totorius, paribio lenkus, Estijos, Latvijos, Lietuvos „buožes“ ir kitas nepageidaujamas grupes.
Stebina ne tik kontraversiškos retorikos pasirinkimas, bet ir V. Laučiaus pastangos pritaikyti neva žlugusio multikultūralizmo diskursą Lietuvai. Ar iš tiesų Lietuva šiuo metu taip stipriai kenčia nuo tolerancijos pertekliaus? Ar ir čia kaip vakarų Europoje visos mažumų integracijos pastangos jau yra išeikvotos?
Bet grįžkime prie kultūros atminties. Laučiaus svarstymai šia tema rodo, kad jam apskritai nepriimtinas perspektyvų daugialypiškumas – jis mieliau viską grupuoja į dvinares opozicijas: gėris-blogis, teršalai–švara, tamsuma-šviesuma, bjaurastis- grožis ir t.t.
Geriausias tokios strategijos pavyzdys – pastabos L. Žigelytėi dėl jos paminėtos V. Kudirkos „neva ksenofobijos“. V. Laučiaus priekaištai dėl gerai žinomo (nors dažnai „korektiškai“ nutylimo) fakto paminėjimo sudaro dviprasmišką įspūdį.
Viena vertus, įmanoma būti neskaičius V. Kudirkos tekstų ir nežinoti, kad juose yra daug atvirai antisemitinių pasisakymų. Kita vertus, sunku patikėti, kad aistringai tautinę ideologiją propaguojantis Lietuvos publicistas nėra skaitęs jo raštų.
Jei manysime, kad autorius V. Kudirkos raštus yra skaitęs, galima daryti dvi išvadas: arba V. Laučius norėtų ištrinti „nepatogų“ istorinį faktą iš tautinio atgimimo lyderio biografijos, arba laiko antisemitinius pasisakymus ne „ksenofobija“, o normaliu reiškiniu.
Man asmeniškai norisi rinktis pirmąją išvadą - tikėti, kad V. Laučiui tiesiog atrodo, jog nepatogūs istoriniai faktai gali pažeminti ar sumenkinti V. Kudirkos ar jo skulptūros vaidmenį, todėl geriausia jų vengti ar juos paneigti.
Tačiau ar iš tiesų viena reikšmė būtinai paneigia ar sumenkina kitą? Sakykime, man nepasirodė, kad L. Žigelytės komentare V. Kudirka ar jo skulptūra yra kaip nors menkinami – pastaba apie ksenofobiją tiesiog parodo, kad visos ideologinės ikonos – net ir tautinės – nebūtinai privalo būti laikomos steriliomis. Kitaip tariant, nors V. Kudirkai ir buvo nesvetima antisemitinė retorika, tai nepaneigia jo kaip Lietuvos nacionalinio atgimimo veikėjo nuopelnų.
Paradoksalu, tačiau V. Laučiaus pastangos bet kokia kaina išsaugoti ideologinės ikonos sterilumą ir pritempti istorinę tikrovę iki grynojo ideologinio šablono patalpina jį tos pačios nekenčiamos totalitarinės dogmos rėmuose. Juk argi ne troškimas redukuoti tikrovę, t.y., „išrauti skaudamas rakštis“ iš atminties, istorijos ar bendruomenės, yra visų totalitarinių ideologijų modus vivendis?
Todėl nenuostabu, kad paskutiniuose komentaro paragrafuose V. Laučius jau nieko neargumentuoja, o tiesiog drauge su parlamentaru J. Ramonu cituoja skaitytojams sovietinės poezijos ištraukas.
Reikia pripažinti, kad keistoka matyti tokį klasikinį propogandinės retorikos šedevrą dvidešimt pirmojo amžiaus konservatoriaus lūpose. Kita vertus, argi tai nėra dar vienas įrodymas, kad tikrovė visada yra įvairiapusiškesnė už bet kokį dogmatinį šabloną?
Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė, kultūrologė.