Jo žodžiais, prieškario Lietuvoje, nežiūrint visų nesėkmių ir negandų, ideologinio tikslų suvokimo – kodėl ir kokia turėtų būti valstybė – buvo daugiau nei dabar. „Kai iš Lietuvos masiškai emigruojama, kyla klausimas: ar žmonėms vis dar reikia tos atkurtos valstybės? Juk jie iš jos bėga. Jiems ji galbūt neįdomi ir nereikalinga“, - svarstė V. Umbrasas.
Iš tiesų Lietuvos valstybingumas šiandien stovi ant molinių kojų ir yra daug trapesnis už savo idėją, gyvavusią okupacijos sąlygomis ir įkūnytą 1990 m. Kovo 11-ąją.
Sovietmetis sunaikino dirvą politinei klasei rastis ir bręsti. Posovietinis dvidešimtmetis atrofavo valstybingumo pajautą ir išgujo pačią politiką į visuomenės gyvenimo paribius. Rinkos ideologija nukalė rinkos visuomenę be politinių principų ir tikslų. Europos Sąjunga virto biurokratiniu kliuviniu žmogaus prigimtiniam politiškumui ir patriotiniam ugdymui.
Tai nėra apsamanojusio konservatoriaus pesimizmas ar apokaliptinis regėjimas geriems žmonėms gąsdinti. Tai tiesiog tikrovė, apie kurią politiškai korektiškoje kompanijoje kalbėti nepadoru, nes, tariant Friedricho Nietzsche‘s žodžiais, „nuo šitų dalykų jai skrandis genda“.
Net konservatorių partijos pretendentas į sostinės mero postą byloja: „Nekalbėkime apie tai, kas buvo, žiūrėkime į ateitį“. Kaip galime projektuoti ateitį, nemąstydami apie tai, kur buvome – ir kodėl – bei kur esame? Kodėl turėtume patikėti, kad atsakomybę už ateitį prisiims politikai, besikratantys atsakomybės už praeitį?
Selektyvi sklerozė – visų pastarojo dvidešimtmečio valdžių simptomiškas bruožas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl reformos Lietuvoje kuria ne permainas į gera, bet tik permainų permainas ir reformų reformas. V. Umbraso ironija šiuo klausimu – niūri, bet teisinga: „Lietuva daugelį reformų per dvidešimt metų... jau pradėjo“.
Solidi politika turi remtis gera atmintimi; Lietuvos politika mieliau remiasi gera ateitimi – efemerišku daiktu, kurį galima ištisai žadėti nejaučiant atsakomybės.
Iš to plaukia pomėgis kurti vizijas. Antai Lietuvos premjeras Andrius Kubilius inicijavo viziją „Lietuva 2030-ieji“. Vargu ar iš jo bus pareikalauta atsakomybės už vizijos „2013 – 2030“ atitikimą tikrovei. Nes pats A. Kubilius yra Vyriausybės vadovas 2008 – 2012, ir galbūt – daugiau niekada.
Vizijos neturi prasmės be esamos padėties politinės diagnostikos. Politikai negali spręsti problemų, kurių nemato arba nenori matyti. Nenoras pabrėžti problemų ir brukamas optimizmas gal ir gali paskatinti vartojimą ir taip pagyvinti ekonomiką. Tačiau tokia laikysena politinių problemų nesprendžia: šioje srityje veikiau galioja psichologo ironija, skelbianti, kad optimistas yra žmogus, stokojantis informacijos.
Veršinį optimizmą žvelgiant į šviesų rytojų ilgus dešimtmečius skatino komunistų partija. Dabar, gal senu papratimu, jį skatina konservatoriais pasivadinusius partijos vadovybė, nepailstanti kurti rožinės ateities scenarijus. Apie keistą opusą „Lietuva 2030-ieji“ interviu DELFI gerai pasakė prof. Aleksandras Vasiliauskas: šis projektas tėra valdančiųjų „fantazija prieš rinkimus“.
Anot A. Vasiliausko, jei šitaip vertintume padėtį, išeitų, kad gyvename beveik rojuje. „Tačiau esu iš tų, kurie mato, kad Lietuvoje yra didžiulė gili visuomenės krizė. Ir aš esu ne vienas taip mąstantis“, - sako mokslininkas.
Politinės partijos, kurios tikisi rinkėjų pasitikėjimo, turėtų tą krizę išnagrinėti, įvardyti, apibūdinti ir paaiškinti jos šaknis. Kitaip vargu ar gražias kalbas apie svarią patirtį ir neįkainojamą kompetenciją arba naujų „gelbėtojų“ revoliucines programas ir pažadus visuomenė bus linkusi priimti rimčiau nei makulatūrą.
Žmonių neįtikins ir paviršutiniški kaltinimai prieš tai valdžiusioms partijoms. Nepakaks sakyti, kaip mėgo daryti konservatoriai 1996-aisiais, kad dėl visko kalti komunistai, o gelbėtojai neva ateina į valdžią amžiams – vesti tautos į naują šviesų rytojų. Nepakaks, kaip darė „naujoji politika“ 2000-aisias, kartoti, jog dėl visko kalta senoji politika. Neįtikins ir Darbo partijos 2004-ųjų moto, pagal kurį didžiausių nusidėjėlių – konservatorių ir socialdemokratų klaidos bus ištaisytos per 111 dienų.
Teks protingiau ir svariau paaiškinti, kodėl per 20 nepriklausomybės metų Lietuva atsidūrė valstybingumo sutemose, iš kurių šimtais tūkstančių į svečias šalis bėga gyvenimu nusivylę žmonės.
Nė viena reikšmingesnė politinė jėga Lietuvoje per visą nepriklausomybės periodą nebuvo užsibrėžusi kurti ir, turėdama valdžios svertus, nuosekliai nekūrė socialinės gerovės valstybės.
Konservatoriams ir liberalams tai atrodė esąs ideologinis klystkelis. Algirdo Brazausko vadovaujami socialdemokratai savo nuostatas suvokė tik kaip „liberalizmą iki tam tikros ribos“ (tai paties A. Brazausko žodžiai). Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas, nepaisant jo partijos priskyrimo kairiajai pakraipai, sako esąs liberalios politikos šalininkas. Naująją sąjungą socialdemokratai visada kaltino prieštaravus progresiniams mokesčiams ir socialiai jautresnei politikai.
Svarbiausias valstybės vidaus politikos tikslas yra užtikrinti teisingumą. Didžiausias kliuvinys teisingumo siekiui yra grupiniai interesai. Lietuvos tarybų socialistinė respublika per 50 metų išugdė žmogų, kuris teisingumu netiki, o interesą suvokia veikiau kaip privatų nei viešą dalyką. Toks mąstymas leido įsitvirtinti politikos sampratai, pagal kurią politika yra savanaudiškų interesų derinimas.
Kai žmonės įpranta žiūrėti į savo valstybę kaip į ne savo interesų tarnaitę, o į politiką ir politines partijas – kaip į savanaudiškų interesų vėtrunges, valstybingumas netenka normatyvinio turinio ir tampa formalumu. Politinę bendruomenę ištinka dezintegracija. Visuomenė, kurios valstybingumą palaiko tik formali teisė be teisingumo, yra nebe politinė tauta, o administracinio-ūkinio vieneto populiacija. Tai visuomenė, kuri, vaizdžiai tariant, potencialiai tik ir laukia trečio, ketvirto ar penkto Respublikos padalijimo.
Šalia socialinės gerovės ir teisingumo yra ir kitas svarbus politinę bendruomenę integruojantis principas, Lietuvoje taip pat menkai paisomas ir nugeibęs. Tai visuma įsitikinimų, prietarų gerąja to žodžio prasme, simbolių, naratyvų ir vaizdinių, teikiančių tautai politinio orumo ir valstybinio gyvenimo reikšmės pajautą. Kitaip tariant, tai kultūrinis politikos dėmuo, politinių archetipų ir simbolinių reikšmių klodas, „politinė religija“, be kurios tauta paprasčiausiai praranda vienijančius ir įkvėpiančius orientyrus – tai, kas ugdo patriotizmą.
Šiandien įprasta tyčiotis iš gal kiek romantizuoti linkusių istorikų ir besidominčiųjų istorija, atkakliai ieškančių lietuvybės „dvasios“ ir nacionalinės savimonės apraiškų tolokai praeityje. Su ciniška globalisto panieka žiūrima į kartais gal kiek ir perdėtus nuogąstavimus dėl lietuvių kalbos vaidmens ir likimo. O tiems, kurie tiki vertybiniais-moraliniais politikos pagrindais, patariama verčiau tikėti, kaip mokė marksizmo ir liberalizmo šulai, kad politikos pagrindas yra ne moralė (teisingumas), o ekonomika.
Žmonės, kuriems rūpi valstybingumas ir tautinis orumas, natūraliai ieško to, kas gražu ir gera, kuo galima būtų didžiuotis džiaugiantis, jog tai yra sava, lietuviška, bendra. Net jei tai šiek tiek netikroviška, net jei tai daugiau siekinys, svajonė ar gražus mitas. Politika visada ėjo koja kojon su politine mitologija: antai senovės politines bendruomenes cementavo dievai ir mitai. Žmogaus prigimtis nekinta.
Pilietinė visuomenė netenka pilietinio įkvėpimo, kai jai neleidžiama šiek tiek idealizuoti, perdėtai aukštinti bei gėrėtis, kurti aureoles net nelabai vertiems asmenims ar idėjoms ir inkrustuoti vaizduotės pastangomis tai, kas savaime galbūt blanku ir prėska.
Vieni nori didžiuotis didinga valstybės praeitimi ir tautinės savasties simboliais. Kitiems svarbu būti pranašesniems ekonomiškai ir politiškai už kaimynus latvius ir ypač, pageidautina, estus. Daug kam svarbus nacionalinis simbolis yra Vilnius su jo dvasia, architektūra, kultūriniu gyvenimu, ambicija tapti regiono centru su stipria ekonomika – ir sostinės vardo verta valdžia. Tautinį orumą žeidžia nukaręs sostinės mero pilvas su užrašu „fuck my ass“.
Ar šis – tautinio orumo – ir kiti du aptarti principai gali iš žodžio virsti politiniu kūnu? Šiandien daug kas mėgsta kartoti, esą nereiktų dairytis į valstybę – ar valdžią – ir kažin ko iš jos tikėtis bei reikalauti. Netiesa. Problema yra kaip tik ta, kad valstybė dorai neatlieka savo politinių priedermių. Lietuva nusišalina nuo lietuvių, o šie iš jos bėga. Neveikiantis daiktas tampa nereikalingas.