Deja, šiandien vis dažniau pasiduodame nuomonių lygiavos apgaulei. Mes sulyginame ir painiojame pakantumą su pagarba. Sulygindami ir painiodami pakantumą su pagarba, darome meškos paslaugą ir tolerancijai (pakantumui), ir pagarbai.
Nes netoleruodami to, ko negerbiame, atsisakome tolerancijos: „negerbiu tavęs, vadinasi – dink iš čia“. O gerbdami visa tai, ką pakenčiame, atimame prasmę iš pagarbos: „nusišneki, bet, ačiū, gerbiu tavo nusišnekėjimą“.
Galima nesutikti su nuomone, gyvensena, pasaulėžiūra, bet jas turi toleruoti, kol jos nepažeidžia įstatymų. Tai – liberaliosios demokratijos principas. Gali negerbti to, kas prieštarauja tavo įsitikinimams, vertybėms, požiūriui, bet visa tai privalai pakęsti, jei tie dalykai – teisėti. Tai – irgi liberaliosios demokratijos norma.
Vyksta vieši debatai. Priešininkai talžo vieni kitus: geriausiu atveju – argumentais, blogiausiu atveju – emocijomis, asmeniškumais. Ir abiem atvejais neretai išgirstame: „Labai gerbiu jūsų nuomone, bet...“
Tai, kas po „bet“ – normalu. Tai, kas prieš „bet“ – veidmainystė arba tiesiog nesusipratimas. Kodėl? Todėl, kad gerbti galima žmogų – tiek draugą, tiek priešą – bet ne jo mintis ir idėjas, kurioms nuoširdžiai prieštarauji.
Nes jei pradedi gerbti tai, kas prieštarauja tavo įsitikinimams, mintims, principams, imi negerbti nuosavos pasaulėžiūros. Teški sau pačiam per ausį šlapiu catchall skuduru. Ir ko tuomet verta tavo pagarba?
Ko verta antiglobalisto „pagarba“ globalizacijos šalininkui ir bendražygiui? Ko verta Winstono Churchillio įsivaizduojama – neįtikėtina – „pagarba“ Anglijoje beprabundančiam feminizmui? Nieko verta. Todėl jos ir nerasta. Ir nereikia.
Kaip sakė Churchilliui feministės? „Jūs toks šlykštus, kai girtas“. O ką jis atsakė? „Aš bent jau kartais prasiblaivau, o jūs visada tokios pačios“. Šiuo atžvilgiu galima gerbti arba Churchillį, arba feministes. Suderinti – neįmanoma. Ir nereikia.
Pirmas – politinio korektiškumo kanonas. Privalai apsimesti, kad gerbi tai, ko negerbi, nes to reikalauja konjunktūra, mada. Nebegali paprastai nuoširdžiai sakyti, kad dažnas taboro čigonas prekiauja narkotikais ir kelia grėsmę tavo vaikams. Negražu taip sakyti. Privalai porinti, kad visuomenės ir valstybės engiamas romas stengiasi išgyventi, ir kaltas ne jis, o mes, nepakankamai gerbiantys romus.
Antras – įsivyraujanti nepagarba idėjoms. Dėl jos atsiranda pagarba kvailoms idėjoms. Jos „gerbiamos“ lygiagrečiai su pagarba paprastam žmogui. Dėl kurios, savo ruožtu, atsiranda nepagarba nepaprastam žmogui. Negali gerbti paprasto, nenužeminęs nepaprasto.
Imi pasiduoti iliuzijai, kad svarbiausia – žmogus, o ne jo turinys. Ignoruoji turinį, išaukštini kevalą. Svarbu nebe tai, kas kevalo viduje, o tai, kad kevalas apskritai turi vidų. Kevale tuščia? Gerbkime tuštumą.
Dvidešimtmečiai paaugliai viešumoje „auklėja“ už save dvigubai vyresnius ir daug labiau išprususius žmones. Žygelių (gal Žygaičių? O koks skirtumas? Tebūnie Buduliškių) kaimas sprendžia, kokia turi būti Lietuvos energetika. Referendumas atsako į klausimą, dėl kurio suka galvas finansininkai, ekonomistai, politikai: ar reikia Lietuvai atominės elektrinės? Analfabetai šiandien viską žino geriau.
Mes įžengėme į kvailių erą. Įžengėme į ją ne todėl, kad kvailių – daug ir, deja, daugėja. Įžengėme į ją todėl, kad pradėjome pasitikėti kvailiais ir sulyginome visas nuomones. Mes manome, kad Penktadienis gali auklėti Robinzoną Kruzą. Ateina penktadienių karta. Švietimo epochos idėjos nyksta. Buduliškės lemia madas.
Daug kas tapatina demokratiją su lygybe. Nesuvokdami ar nenorėdami pripažinti, kad demokratijos įteisinta lygybė yra politinė, o ne intelektinė. Ar studento ir dėstytojo nuomonės yra lygios? Ar gydytojo ir paciento nuomonės yra lygios? Ar žymaus mokslininko, rašytojo, publicisto ir masių išmanymas yra vienodas? Ar moksliniai išradimai, išvados, meno kūriniai atsiranda balsuojant?
Ne. Bet, deja, mūsų dienomis šito „ne“ niekas nebenori girdėti.