Tarp politikos ir istorijos nėra gyvenimą ir mirtį skiriančios prarajos. Kai miršta iškilus politikas, istorinė asmenybė, jo vieša raiška netampa vien istorija, kaip kartais teigiama: ji išlieka ir tautos politinio gyvenimo dalimi.
Maža to, A. Brazauskui išėjus, Lietuvos politikoje tebegyva pasaulėžiūra, nuostatų visuma, kuri skatino žmones žavėtis jo asmenybe, gerbti, pasitikėti ir balsuoti už jį.
Kokios politiko savybės buvo būdingos A. Brazauskui? Sunku būti lakoniškam ir kartu tiksliam, kai kalbama apie sudėtingą reiškinį ir artėjama prie politiškai jautrių klausimų. Taip pat sunku išlaikyti deramą kritiškumą ir neapeiti ar nesušvelninti kai kurių dalykų.
Apėjus jautrius klausimus apie lietuviškosios oligarchijos ir nepotizmo ištakas, galbūt apie A. Brazauską būtų teisinga sakyti taip: tikras lyderis, pripažintas valstybininkas, patyręs ūkininkas.
Likus vos keleriems metams iki Lietuvos priėmimo į NATO, A. Brazauskas vis dar laikėsi nuostatos, kad geras pavyzdys Lietuvai yra Suomijos neutralumas. Jo teigimu, mūsų šalies saugumą užtikrinsianti ne tiek narystė euroatlantinėse struktūrose, kiek materialinė žmonių gerovė.
Pabrėžtinas A. Brazausko ekonomizmas nėra vien daugeliui dabartinių politikų būdingo apolitiškumo priežastis ar išraiška. Tai nėra politikos analfabeto krapštymasis komunalinio ūkio reikaluose. Jo požiūris į politiką nebuvo nei apolitiškai kolūkietiškas, kaip Alfredo Pekeliūno, nei apolitiškai neišprusėliškas, kaip daugelio šiandienos parlamentarų, nei neįsisąmonintai technokratinis, kaip dabartinės valstybės vadovės.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad visi trys išvardyti apolitiškumo pavyzdžiai sukerojo dirvoje, kurią išpureno kolektyvinis ūkininko-mesijo archetipas su A. Brazausku kaip ryškiausiu jo simboliu.
A. Brazausko ekonomizmas – tai daugiau sąmoningo apsisprendimo dalykas nei mąstysenos ir elgsenos trūkumas. Jis atvirai kalbėjo: „Kai išgirstu žodžius „politinis sprendimas“, tai mane net nupurto“. Jis kratėsi politikos ne todėl, kad jos neišmanė, o todėl, kad ją niekino kaip „užkietėjęs“ ūkininkas ir administratorius.
A. Brazauskas mokėjo šiltai bendrauti su žmonėmis ir įtaigiai jiems kalbėti. Šios savybės stokoja daugelis į lyderius pretenduojančių Lietuvos politikų. Antra, A. Brazauskas buvo geras lyderis, nes, kaip ir kai kurie kiti buvusio sovietinio elito atstovai, jis turėjo tam tikro vidinio aristokratizmo. Šio kartais įgyjama, kai valdžia yra duodama kaip luominė privilegija, o ne laikinai patikima rinkėjų iki kitų rinkimų.
Kodėl daug kas Lietuvoje nemėgo ir nemėgsta dešiniųjų politikų? Nes jie, susidaro toks įspūdis, godžiai griebia valdžią, ja mėgaujasi, dalijasi su ir maudosi žinomumo bei galios spinduliuose, kaip parvenu, kuriems nusišypsojo likimas.
Nes į Seimą išrinktas trisdešimtmetis dešiniųjų jauniklis jau po savaitės vairuoja džipą, kurį išsipirkinėja už mokesčių mokėtojų pinigus, ir lėtai rieda sostinės gatvėmis, dairydamasis, ar visi gerai mato, kaip jam smagu.
Savo ruožtu A. Brazausko sukirpimo politikai dar sovietmečiu išmoko į galios svertus, privilegijas bei regalijas žvelgti kaip į gyvenimo kasdienybę. Jie elgiasi su galia atsainiai ir aristokratiškai, jos neglostinėdami prakaituotais delnais ir drebančiais iš susijaudinimo pirštukais.
Trečia A. Brazausko politinė savybė – valstybininko elgsenos ir mąstysenos bruožai. „Valstybininko“ ne ta etiketine šio žodžio prasme, kuria apklijuoti šiandieniai politinių kovų patvoriai, bet veikiau ta, kuri tampa suprantamesnė kad ir skaitant Plutarcho biografijas. A. Brazauskas buvo valstybininkas savo geba, žiūra ir atsakomybės mastu.
Apie A. Brazauską neatsitiktinai parašiau: tikras lyderis, bet pripažintas valstybininkas. Pripažintas – nebūtinai tikras visomis prasmėmis. A. Brazausko valstybingumo samprata, kaip ir jo lyderystės, ir ekonomizmo bruožai yra tęstinė – siekianti šaknimis sovietmetį. Ekonomizmo ir lyderystės atžvilgu šis tęstinumas turi nemažai pliusų, kuriuos minėjau. Tačiau sovietinis valstybingumo traktavimas – kur kas problemiškesnis dalykas.
„Šiandien nei sau, nei kitiems negaliu atsakyti į klausimą: kodėl Lietuva nemyli savo valdžios? Nežinau, kodėl taip yra“, - stebisi A. Brazauskas interviu DELFI 2009 m. sausį. Tačiau visuomenė juk ir neturi mylėti valdžios: patriotas turėtų mylėti valstybę, o ne valdžią.
Tai, kad A. Brazauskas pasigenda žmonių meilės valdžiai, gali liudyti nebent įtikėjimą sovietinės propagandos skleistais vaizdiniais apie liaudies ir komunistų partijos tarpusavio vienybę ir bendramintiškumą. Tačiau jo patriotizmas aprėpia daug daugiau nei iliuzinį visuomenės meilės-nemeilės santykį su valdžia. A. Brazausko valstybingumo samprata taip pat grindžiama savitu patriotizmo, kaip meilės tėviškei su jos liaudies kultūra ir liaudies ūkiu, suvokimu.
„O kur patriotizmas? – retoriškai klausia jis minėtame interviu. – Ką mes, lietuviai, gero padarėm? Kas atrodo gražiai? Kur kas gerai suvaidino ar sudainavo? Juk įvairiose srityse galima rasti gerų dalykų“. Tai labai primena sovietinį oficiozinį patriotizmą su jo legitimuota liaudies dainų ir šokių raiška: kur, kas, ką gražiai sudainavo ir suvaidino.
Savo ruožtu A. Brazausko prisiminimų knygos „Ir tuomet dirbome Lietuvai“ turinys atskleidžia ūkines jo patriotizmo šaknis. Taigi - kultūra ir ūkis. Politikos – nerasta, išskyrus keistą ir nedemokratinį daiktą – „meilę valdžiai“, kurios pasigendama.
A. Brazausko patriotizmas – tai meilė kraštui, šaliai, tėviškei, net valdžiai, bet – ne valstybei kaip politinės santvarkos išraiškai. Tai patriotizmas, kuris pabrėžia ūkinį, kultūrinį ir administracinį tęstinumą, bet ne politinį tapatumą, ir tuo gerokai pratrina ribą tarp sovietinės ir laisvos Lietuvos.
Šiam patriotizmui iš esmės nesvarbi politika, kurioje 1990 metais įvyko esminis lūžis. Jam svarbesnis yra ūkis su jo pasididžiavimą turinčiais kelti sovietiniais gigantais, kaip antai Ignalinos AE ar „Mažeikių nafta“, kultūra su minėtu „kas ką suvaidino ir sudainavo“ bei valdžia su A. Brazausko partija joje tiek 1989, tiek 1993, tiek 2005 metais.
Po A. Brazausko išėjimo jo valstybingumo samprata ir patriotizmo būdas toliau gyvuoja. Nes tai – visuomenės mentaliteto dalis, kuri dar ne vienus metus ras išraišką per balsavimus ir politinius atstovavimus. Šiuo atžvilgiu apie prezidento A. Brazausko politinę pasaulėžiūrą tikrai negalima pasakyti, kad „ji virto istorija“. Ji yra ir dar, matyt, ilgą laiką išliks politika.