Populiarioji žiniasklaida – ne tas žanras, kur laikomasi griežtų argumentacijos reikalavimų, tad viešoji polemika paprastai apsieina be prielaidų aptarimo. Šiuo atžvilgiu teiginys „šitaip elgtis yra politiškai neteisinga“ kartu su lydinčiais argumentais kaip niekur nieko palieka neatsakytą klausimą apie tai, kas yra „politiška“ ir „teisinga“. Jau nekalbant apie klampųjį „kodėl“.

Audringos reakcijos į Austrijos veiksmus kritikai dažniausiai nurodydavo dvi priežastis, dėl kurių, jų manymu, tokia reakcija buvusi „neteisinga“. Vieniems labiausiai kliuvo emocinė raiška: jų požiūriu, „reikėjo ne rėkti, o kalbėti argumentų kalba; užuot tryškus emocijomis, išlikti racionaliems“. Kiti (neretai ir tie patys) kalbėtojai įrodinėjo, kad Austrija elgėsi teisėtai, o jei kas ir buvo neteisus, tai pirmiausia – Lietuvos teisėsauga ir triukšmą kėlę politikai bei komentatoriai. 

„Racionalumo“ gynėjai arba gerai nesuvokė, arba dėjosi nesuvokią, kas yra viešoji erdvė demokratinėje valstybėje (respublikoje). Jų politikos sampratą puošia žiojinti spraga ten, kur šiaip jau turėtų būti retorinės argumentacijos politiniame gyvenime vaidmens ir pobūdžio suvokimas.
Savo ruožtu austriško „teisėtumo“ apologetai apskritai ignoravo politikos principus, tarp jų – teisingumą. Jie viską suvedė į procedūras, tarsi plevenančias apolitiškoje erdvėje, kur nėra nei ES solidarumo, nei Rusijos veiksnio, nei aukščiau už pozityviąją teisę esančio teisingumo, nei apskritai vertybinio matmens – nieko, kas remtųsi politikos (ir moralės) principais.

Vienintelis austriško „teisėtumo“ gynėjų sąlytis su politine tikrove buvo tas, kad jie pasinaudojo Austrijos incidentu mėgindami išaiškinti, kokia ydinga yra lietuvių teisėsauga, kokie neišmanėliai yra Austrijos veiksmų kritikai ir kokie išmintingi yra tie, kurie tuos kritikus kritikuoja.

Politika be retorikos

Vladimiras Laučius
Austriško „teisėtumo“ apologetai apskritai ignoravo politikos principus, tarp jų – teisingumą. Jie viską suvedė į procedūras, tarsi plevenančias apolitiškoje erdvėje, kur nėra nei ES solidarumo, nei Rusijos veiksnio, nei aukščiau už pozityviąją teisę esančio teisingumo, nei apskritai vertybinio matmens – nieko, kas remtųsi politikos (ir moralės) principais.
Demokratijos sąlygomis kiekvienas pilietis gali reikšti savo politinę valią ar nuomonę net ir nesigilindamas į tai, ką sako arba už ką balsuoja. Tačiau kai rašomi nuomonę formuojantys straipsniai, kurių autoriai stengiasi įtikinti auditoriją, normalu tikėtis, kad rašantysis išmano, ką sako ir kad jis reflektuoja savąsias prielaidas.

Tie, kurie aiškino, kad M. Golovatovo istorijoje reikėjo mažiau audringų emocijų ir daugiau racionalumo, tarp eilučių rėmėsi prielaida, kad politiniame gyvenime retorika turinti būti racionali, o ne emocinga. Vadovaudamasis šia prielaida, Ronaldas Reaganas greičiausiai turėjo vadinti Sovietų Sąjungą ne „blogio imperija“, o „tam tikru požiūriu neigiamai vertintina specifine politine santvarka“.
Nuostata „racionalumas vs emocijos“ plaukia iš gan skurdžios arba iškreiptos politikos sampratos, pagal kurią politinė retorika yra arba nereikšmingas, arba grynai manipuliacinės paskirties dalykas. Savo ruožtu pagal klasikinę sampratą, iškalba, apeliuojanti į jausmus ir vaizduotę, yra neatsiejama retorikos dalis šalia racionalios, diskursyviosios dalies, kurią ji praturtina ir papildo.

Kaip sako Thomasas Pangle‘as, šiandien dėl piktnaudžiavimo viešųjų ryšių triukais „publikos nepasitikėjimas ir cinizmas lengvai pereina į atmetimą bet kokio mėginimo apeliuoti į sentimentą, aistrą, vaizduotę“. Tada ir atsiranda pagunda priešinti racionalumą emocijoms, tarsi politiniam gyvenimui tiktų sausas, bejausmis, į vaizduotę neapeliuojantis biurokratinis ar mokslinis kalbėjimas.

Tačiau demokratijos sąlygomis, kai egzistuoja viešoji erdvė ir joje reiškiamos nuomonės, kurių paskirtis yra įtikinti auditoriją, o ne demonstruoti mokslinę tiesą, šitoks viešojo kalbėjimo nusausinimas liudija iškreiptą politikos suvokimą. Racionalumą emocijoms priešinantys intelektualai, anot Pangle‘o, apolitiškai reikalauja perkelti viešąjį diskursą į tokį nešališkumo, racionalumo bei faktiškumo lygį, kuris demokratinei viešajai erdvei tiesiog netinka.

Pagal Aristotelį, retorika yra kreipimasis į klausytoją, grindžiamas moralinėmis kalbėtojo nuostatomis (ethos), auditorijos jausmais (pathos) ir racionaliais argumentais (logos). Retorinė argumentacija (enthymeme) skiriasi nuo mokslinės būtent tuo, kad mokslui nerūpi emocinis paveikumas. Savo ruožtu, kaip sako Pangle‘as, „politinio diskurso aplinkybės neišvengiamai yra tokios, kad proto sėkmę užtikrina jo sąjunga su aistra, vaizduote ... kalbėjimo taiklumu bei jėga“.


Politinis komentaras spaudoje ar interneto portale yra skirtas pirmiausia tam, kad įtikintų, o ne tam, kad pagilintų mokslo įžvalgas. Jo argumentai yra ne mokslinio, o retorinio pobūdžio, todėl jo jausminis aspektas (pathos) neatsiejamas nuo racionaliojo sando (logos). Sakantys, kad kritika Austrijos atžvilgiu turėjusi būti be emocijų, neaudringa, painioja politiką bei retoriką su moksliniu tyrimu arba biurokratinės procedūros atlikimu.

Politika be teisingumo

Kita svarstoma nuostata – „teisėtumas vs emocijos“ neatsižvelgia nei į emocinį politinės retorikos pobūdį, nei į politinį (ir moralinį) teisingumo principą, kuris teisėtumo atžvilgiu turėtų būti vertinimo standartas, o ne ujama podukra.

Įsispraudę į tariamo teisėtumo rėmus, Austrijos kritikų kritikai Lietuvoje, mėginę puikuotis teisės išmanymu, ne tik prirašė abejotinų išvedžiojimų, bet ir pademonstravo savo seklų politikos suvokimą – ir principų, ir faktų atžvilgiu.

Štai teisininkas Petras Ragauskas, viešai gynęs austriško teisėtumo reikalą, rašė: „Garsūs ... pareiškimai, esą Austrijos sprendimas „gėda visai ES“, Vakarų Europoje nuoširdžiai laikomi niekuo nepagrįsta isterija, kuri Lietuvą pristato kaip įžeidžių nemokšų kraštą“.

Jei P. Ragauskui yra tiksliai žinoma, ką Vakarų Europa „nuoširdžiai laiko niekuo nepagrįsta isterija“, tai apie Vakarų Europos nuoširdumą ir nuomonę jis, matyt, yra informuotas geriau už pačią Vakarų Europą. Galbūt P. Ragauskas, prieš drėbdamas tokį teiginį, atliko Vakarų Europos visuomenių apklausą ar kruopštų viešosios erdvės monitoringą? Anaiptol. Jo tvirtinimas – labai kategoriškas, bet absoliučiai nepagrįstas.

Vladimiras Laučius
Teisingumas yra aukščiau teisinio formalizmo. Antai austrai yra padarę išlygą dėl Europos arešto orderio taikymo, bet juk ta jų išlyga neišversta į lietuvių kalbą.
Autorius tiesiog priklijavo „isterijos“ etiketę tam, su kuo nesutinka, o norėdamas savo nuomonei suteikti didesnio svorio, sutapatino ją su neegzistuojančia (nepademonstruota ir neįrodyta) „Vakarų Europos nuomone“. Tiesiog pasitelkė lakią vaizduotę – ir še tau, boba, devintinės. 

„Mes neturėjome galimybės daryti klaidų. Bet jų padarėme. Ir proga pasinaudoti Austrijos „silpnybėmis“ buvo praleista (t. y. Lietuva Austrijai pateikė Europos arešto orderį, nors ši šalis yra aiškiai nurodžiusi, kad tokio pobūdžio dokumentą taikys tik dėl veikų, kurios padarytos po 2002 m.“ – aiškina P. Ragauskas, pridurdamas: „Austrijoje taikoma praktika – jos pačios reikalas“.
Jei Austrijos veiksmai ir buvo teisėti vadovaujantis arešto orderio procedūra, jie vargu ar buvo teisėti taikant Europos Konvenciją dėl ekstradicijos. Ir šiuo atžvilgiu Austrijos praktika tikrai nėra vien „jos pačios reikalas“, kaip sako P. Ragauskas.

Kalbant apie ekstradicijos procedūrą, matyti, jog Austrija nesilaikė protingumo ir sąžiningumo kriterijaus: M. Golovatovas buvo išsiųstas į Rusiją kuo skubiau – per 24 valandas, nors yra numatytas kur kas ilgesnis sulaikymo terminas.

Tarkime, klausimas dėl Austrijos veiksmų laikantis ekstradicijos procedūros – ginčytinas. Bet Austrija net nebandė šios teisinės dilemos spręsti teisiškai, konstruktyviai ir geranoriškai, nustatydama protingą ir sąžiningą sulaikymo terminą.

Austrijos sprendimas veik garantuotai buvo politinis – priimtas dėl Rusijos spaudimo. Ir tai jau ne P. Ragausko fantazija apie tai, ką neva galvoja Vakarų Europa „nepagrįstos isterijos“ klausimu, o išvada, kurią leidžia daryti konkretūs Austrijos pareigūnų liudijimai ir M. Golovatovo bei jo draugų saugumiečių paatviravimai. Austrijos visuomenė, savo ruožtu, mano, kad Viena pasidavė Kremliaus politiniam spaudimui – tai liudija „Die Presse“ apklausos rezultatai.

Valdančiųjų Austrijos politikų ir jų advokatų Lietuvoje propaguota „teisėtumas vs emocijos“ nuostata bliukšta dėl kelių priežasčių. Faktų lygiu tai matyti pirmiausia iš sveiku protu vargu ar paneigiamo Rusijos kišimosi ir Austrijos politikų spaudimo teisėsaugai siekiant kuo greičiau išlaisvinti M. Golovatovą bei atžagaraus austrų požiūrio į ekstradicijos procedūrą.

Vladimiras Laučius
Austrijos poelgis sudavė smarkų smūgį ES politikos vertybiniams pamatams. Arba, jei laikysimės pesimistinio požiūrio, jis parodė, kad tų pamatų apskritai nėra ir kad ES yra pastatyta ne ant politinių ar amžinųjų vertybių, o ant laikinos naudos ir egoistinių interesų pagrindo.
Argumentų lygiu ji bliukšta todėl, kad tikrovė byloja kaip tik apie emocingesnės reakcijos veiksmingumą (apie tai žr. Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės komentare), kai pažeidžiamas teisingumo principas. Audringas aiškinimasis Austrijos žiniasklaidoje tapo įmanomas ir atskleidė dalį tiesos pirmiausia dėl audringos reakcijos Lietuvoje, o ne dėl postringavimų apie tariamą Vienos veiksmų teisėtumą bei Lietuvos teisėsaugos ydingumą.

Galiausiai politikos suvokimo prielaidų lygiu austriško „teisėtumo“ ir tariamo Lietuvos prokurorų „kaltumo“ ideologai demonstruoja apskritai nesuvokią nemesis prasmės ir vaidmens. Teisingumas yra ne procedūrinė, biurokratinė ar laboratorinė, bet politinė ir moralinė sąvoka. O reakcija į pažeistą teisingumą viešojoje erdvėje yra paprasčiausiai nevisavertė be tam tikro emocinio krūvio.

Kita vertus, teisingumas yra aukščiau teisinio formalizmo. Antai austrai yra padarę išlygą dėl Europos arešto orderio taikymo, bet juk ta jų išlyga neišversta į lietuvių kalbą. Lietuva šiuo atžvilgiu gali austriškam formalizmui priešinti nuosavą formalizmą ir leistis šiuo pagrindu į ginčą dėl procedūros laikymosi. Tačiau esminis juk yra kaip tik ne procedūrinis, o politinis, moralinis teisingumas. Kaip tik todėl Austrijos incidentas yra ne tiek Lietuvos ir Austrijos santykių, kiek visos Europos Sąjungos (ES) problema.

Jei politikos tikslai, kaip sako klasikai, yra bendrasis gėris ir teisingumas, tai Austrija savo poelgiu išdavė ne tik Lietuvos, bet visos ES politinius tikslus Rusijos interesų naudai. M. Golovatovas yra kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui. Tokio pobūdžio kaltinimai apskritai nebūtų įmanomi, jei nepripažintume teisingumo standarto, esančio aukščiau už bet kurį nacionalinio lygmens teisėtumą. Panašiai nebūtų buvęs įmanomas ir Niurnbergo procesas, jei manytume, kad esminiais klausimais turi lemti pozityvioji teisė, o ne teisingumas.

Šiuo atžvilgiu Austrijos poelgis sudavė smarkų smūgį ES politikos vertybiniams pamatams. Arba, jei laikysimės pesimistinio požiūrio, jis parodė, kad tų pamatų apskritai nėra ir kad ES yra pastatyta ne ant politinių ar amžinųjų vertybių, o ant laikinos naudos ir egoistinių interesų pagrindo.

Jei viskas – tik dėl laikinų interesų, tai ES yra pasmerkta. Jei vis dėlto ES vertybinis pamatas yra realus, o ne butaforinis, tuomet pats laikas geriau suvokti, kokie yra ES politikos vertybiniai principai ir pasistengti, kad jie įpareigotų, o ne vien inkrustuotų ir puoštų. Kaip teisingai sakė Egidijus Vareikis, „Austrija niekur nedings, bet manieras reikia keisti visai Europos politikai, kurios įkaite šį sykį tapo miela Mocarto šalis“.

Teisus E. Vareikis ir kalbėdamas apie Rusiją: „Šuniui ant uodegos eina politika sakančių, kad Rusija šiandien visai ne buvusi SSSR, o kažkokia nauja perspektyvi politinė vertybė. Tokią „vertybę“ uoliai gina raginantys lietuvius patylėti ir Rusijos neerzinti. Ragina jau daugiau kaip dvidešimt metų, nors amžinai pralaimi – santykius su Rusija lemia ne baikštus tylėjimas, o ryžtinga pozicija, kurios šiame kontekste Lietuva nepabūgo pasakyti“.

Drąsa – tai dar viena klasikinė politinė dorybė šalia teisingumo. Ją, kaip ir teisingumą, nuvertina tie, kurie per M. Golovatovo skandalą ragino vien murksoti baikštaus „racionalumo“ ir austriško „teisėtumo“ pelkėje.

Ką liudijo šis kertinių politinių dorybių ir principų ignoravimas? Vienas galimas paaiškinimas – vadovautasi neįvardytais interesais. Galbūt bandyta pasireklamuoti („puikiai išmanau teisę!“) arba/ir diskredituoti, pasitaikius progai, teisėsaugos organus. Kitas paaiškinimas – lėmė elementarus politikos neišmanymas (tiek kasdienių, tiek gilesnių žinių atžvilgiu). Galima rinktis. Deja, nė vienas variantas nedžiugina.