Virė ir viešoji erdvė, komentarai, dūzgė „Facebook“ diskusijos. Nepaisant gan didelės viešosios nuomonės ir žiniasklaidos pozicijos persvaros, labai greitai pasigirdo ir prieštaraujančių, abejojančių balsų: ak, ar ne per garsiai rėkiame – ar tikrai arešto orderis buvo tvarkingas; mes esame tik provincija; Lietuvos elitą kamuoja nepilnavertiškumo jausmas; mes per daug tikimės iš Europos Sąjungos, mes nesuprantame, kas yra ES. Niekas nesiginčija: nuomonių įvairovė – vertybė, demokratijos pagrindas, jai visada turi būti suteiktas šansas. Kita vertus, akivaizdu, kad net tokiais atvejais kaip Rolando Pakso apkalta, Gruzijos okupacija, sovietinių nusikaltimų deramas pasmerkimas, visuomet atsiras plaukiančių prieš srovę ir tokiu būdu įsivaizduojančių, kad mąsto originaliai, iš aukšto žvelgiančių į mases, o iš tiesų – tik besistengiančių atkreipti dėmesį į save.
Mes įsivaizduojame nepataikę į solidžiųjų elgesio standartus – tačiau kokie jie yra? Ar Europos galingieji elgiasi solidžiai? Ar mes galime pavadinti solidžiu, tarkime, Nicolas Sarkozy skeryčiojimąsi ir veidmainiškumą? Ar senųjų ES šalių diplomatija visuomet yra nuosaiki, solidi ir vertybiška? Vargu bau. Dažniausiai visos diplomatinės kovos vyksta po kilimu, ir viešoji erdvė – tai jau paskutinis koziris, sunkioji artilerija, bet šiuo atveju ji buvo svarbiausias mūsų ginklas. Būtent šią artileriją ir išnaudojo oficialusis Vilnius, stodamas į gan atvirą diplomatinę dvikovą su Viena. Nebuvo nei laiko, nei galimybių rinktis ginklų - tik kuo didesnis viešumas, kuo griežtesnis tonas. Nes pasikliovus vien ES teikiamais teisiniais instrumentais, - nors tai teisingiausias kelias - grėsė numarinti problemą tradiciniuose biurokratiniuose brūzgynuose.
Taigi nesutinku su politikos apžvalgininku Kęstučiu Girniumi, teigiančiu, kad Lietuvai Golovatovo atveju padėjo kaip tik nuosaiki pozicija. „Neabejoju, kad Austrijos valdžia pastebėjo ir teigiamai įvertino prezidentės bei apskritai Lietuvos nuosaikų toną ir nutarimą neeskaluoti konflikto. Ir dėl to geriau galvos apie Lietuvą“, - tvirtina K. Girnius. Juk viskas vyko atvirkščiai: nei ta Lietuvos pozicija buvo nuosaiki, nei Austrija įvertino būtent tai.
Kaip tik griežta, bet solidi Vilniaus laikysena (ambasadoriaus atšaukimas, notos Austrijai ir Rusijai, užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio taiklūs pareiškimai, prezidentės interviu Austrijos spaudai), nuolatinis šio klausimo palaikymas viešumoje leido Lietuvai siekti savo tikslų: kad tokie atvejai kaip Golovatovo paleidimas būtų vienareikšmiškai smerkiami, kad būtų išviešintas Rusijos spaudimas, kad daugiau nekiltų noro kitoms Europos šalims pažeidinėti teisės aktų ir susitarimų. Žinoma, teisybės dėlei reiktų paminėti, kad Seimo užsienio reikalo komiteto pirmininką Emanuelį Zingerį užnešė ant posūkio: pasiūlymas nutraukti diplomatinius santykius su Austrija buvo perdėtas ir neapgalvotas. Tačiau tai veikiau išimtis nei taisyklė: apskritai Lietuva laikėsi korektiškai.
Austrijos žiniasklaidos reakcija ir tonas aprašant Golovatovo paleidimo aplinkybes bei Rusijos valdžios kišimąsi tikrai nebuvo švelnus ir pūkuotas. Užsikabinę už garsiojo Vladimiro Laučiaus teksto ir šiek tiek pasiklydę vertime, austrai plūdo į DELFI „Facebook“ sieną, o apžvalgininkas neteko ramybės, nes vienai po kitos Austrijos televizijai aiškino, kuo gi iš tiesų išvadino Austriją ir kodėl nenorįs jos atsiprašyti, kodėl lietuviams skaudi ši tema ir kodėl sunku patikėti, kad tai buvo toks jau nepriklausomas Austrijos teisėsaugos sprendimas..
Būtent Austrijos žiniasklaida labai prisidėjo prie to, kad plačioji tos šalies auditorija sužinotų, kas iš tiesų buvo Sausio 13-oji, kodėl toks jų valdžios poelgis buvo gėdingas ir kodėl nereikia pasiduoti Rusijos spaudimui. Kuo daugiau informacijos šia tema skaitė austrai, tuo labiau kito jų nuotaikos. Iš pradžių tikėję, kad viskas padaryta teisingai - negali būti, kad jie klystų, nes juk Ordnung muss sein! - ilgainiui jie ėmė savo valdžios sprendimais abejoti. Tai puikiai matyti paskaičius austriškos žiniasklaidos publikacijas ir portalų komentarus, galų gale, tai liudija ir skelbiamos apklausos. Pabrėšiu – šiuo atveju tikrai ne Lietuvos reakcijos nuosaikumas atkreipė Austrijos žiniasklaidos dėmesį ir leido tą dėmesį išlaikyti pakankamai ilgai.
Šiuo ir kitais atvejais Lietuva turi išnaudoti visas progas siekti teisingumo ir daryti tai kuo garsiau. Štai ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigia, kad „artėjanti Medininkų žudynių dvidešimtmečio sukaktis atnaujina vis dar kraujuojančią Lietuvos žaizdą ir įpareigoja siekti, kad šio kruvino nusikaltimo užsakovai ir vykdytojai krūpčiotų vien išgirdę Lietuvos vardą“. Lietuva nėra kvaila ir provinciali, reikalaudama, kad beginklius žmones šaudę KGB pulkininkai turėtų atsakyti už savo veiksmus. Dabar jie bent jau bijos laisvai, kaip lig šiol, keliauti po Europą, čia slidinėti ir pramogauti.
Golovatovo krizė netikėtai tapo puikia proga Lietuvai pademonstruoti, kad kaip tik nesame maža, užsikompleksavusi ES naujokė, nuolat tampanti už rankovės Europos senbuves ir kvaršinanti joms galvą menama Rusijos grėsme. Lietuva gana profesionaliai atkreipė pasaulio dėmesį į vertybinę ES krizę ir tai, kad Rusija Europoje veikia plačiai ir savo interesus gina labai agresyviai. Priminė visiems apie Sausio 13-osios įvykius, sovietų okupaciją ir nusikaltimus. Ar tai apžvalgininko K.Girniaus įvardintas rėksmingas patriotizmas? Galbūt, tačiau šį kartą jis buvo laiku ir vietoje. Nes mūsų tylus santūrumas būtų tik padėjęs Austrijos politikams išvengti nepatogių klausimų, prisidengus menamu „nepriklausomos teisėsaugos nepriklausomu sprendimu“.