V.Laučius. Apie vyrų moteriškėjimą ir „lygių galimybių“ nuokrypius

 (506)
Lygių galimybių plėtros centras rimtai užsimojo smerkti ir keisti įprastą vyriškumo sampratą. Šio centro ekspertė Margarita Jankauskaitė sako, kad Lietuvoje trūksta „gilesnės diskusijos apie vyriškumo normas, kad vyrai pradėtų suprasti“.
Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Ką jie turėtų suprasti? Pasirodo, štai ką: noras būti „tikru vyru“ sutrumpina gyvenimą 12 metų ir skatina susinaikinimo polinkį. Kitaip tariant, vyrui norėti būti normaliu vyru – nesveika, nes vyraujanti vyriškumo norma – nenormali.

„Už šias patriarchalines normas, kurios yra nuolat eskaluojamos ir labai patraukliai parodomos per įvairius įvaizdžius žiniasklaidoje, filmus, vyrai sumoka labai brangią kainą – 12 metų trumpesniu gyvenimu. „Tikrų“ vyrų – vos vienetai, todėl visi kiti, matydami, kad neatitinka normos, griebiasi savidestrukcijos“, - išaiškina M. Jankauskaitė.

Ekspertę piktina tai, kad ir moterys, ir vyrai „palaiko vyriškumo normos egzistavimą. Anot jos, „norėdami išgyvendinti homofobiją Lietuvoje, turėtume atkreipti dėmesį, kaip formuojamas normatyvinis vyriškumas“. M. Jankauskaitė įžvelgia nemažai neigiamų visuomenės gyvenimo reiškinių, kuriuos ji priskiria „tikro vyro“ siekinio suklaidintų žmonių keliamoms problemoms.

Pradėkime nuo vyriškumo sampratos genezės. Pasak lygių galimybių žinovės, „normatyvinis vyriškumas“ yra „formuojamas“. Kitaip tariant, vyriškumo samprata gali kisti, nelygu visuomenės požiūris ir ugdymas. Dabar atėjęs laikas keisti šią sampratą iš esmės – iš visko sprendžiant, moteriškumo link.

Tačiau ar ji gali ir turi kisti tiek, kad vyriškumo norma visai išnyktų? Ar vyriška gali būti bet kas – populiarieji meilės romanai, „Baileys Irish Cream“, aistra papuošalams, paniška pelių baimė, kūdikių priežiūra, „Twilight Saga“, šokolado prilyginimas orgazmui, noras būti „nešiojamam ant rankų“ ir troškimas sulaukti narsios princesės ant balto žirgo?

Jei vyriškumo normos neturi likti, vadinasi, pasakymas sūnui „būk vyras“ netenka prasmės. Charakterio formavimas turi būti atsietas nuo normatyvių vyriškumo ir moteriškumo sampratų: vaikai ir jaunuoliai tąsyk ugdomi unisexo principu. Tačiau unisexas irgi yra norma, suvokiama kaip kultūrinė ir moralinė atsvara vyriškumo/moteriškumo normai.

Kyla klausimas: kuo normatyvinis unisexas yra geresnis už normatyvinį vyriškumą? Skirtumas tarp jų tas, kad vyriškumas, kaip ir moteriškumas, yra natūralus, prigimtinis, o štai unisexas yra grynoji konvencija, dirbtinis daiktas, mados dalykas.

Kyla klausimas: kuo normatyvinis unisexas yra geresnis už normatyvinį vyriškumą? Skirtumas tarp jų tas, kad vyriškumas, kaip ir moteriškumas, yra natūralus, prigimtinis, o štai unisexas yra grynoji konvencija, dirbtinis daiktas, mados dalykas.
V.Laučius

Noras pakeisti normatyvinį vyriškumą normatyviniu unisexu nėra konvencijos atsisakymas dėl kitos konvencijos, nusistovėjusių papročių keitimas naujais papročiais, „patriarchalinės tradicijos“ laužymas revoliuciniais naujadarais, kurie, savo ruožtu, pamažu virstų kita tradicija. Priešprieša „unisexas vs vyriškumas“ yra konvencijos iškėlimas prieš prigimtį.

Trumpai tariant, unisexas prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tai esminė kliūtis Lygių galimybių centro puoselėjamai vyriškumo išgarinimo ideologijai. Tai esminė kliūtis ir šeimos ar valstybės nykimą žadančiai, ir bet kuriai kitai žmogaus prigimties nepaisančiai, socialinės inžinerijos vizijų apsėstai ideologijai.

Kad ir kaip stengtųsi Lygių galimybių plėtotojai, vyrai nedėvės liemenėlių, nemaitins kūdikių krūtimi ir netaps lygiaverčiais su moterimis darželinukų auklėtojais. Ne todėl, kad jiems to neleidžia dirbtinai įskiepyti prietarai, o todėl, kad gamta, prigimtis sukūrė savas taisykles, tarp jų ir esminius skirtumus tarp vyro ir moters socialinių vaidmenų, fiziologijos bei charakterių.

Kanto, Hegelio ir Marxo politinė filosofija neigia nekintamą žmogaus prigimtį ir bruka į jos vietą visagalę istoriją. Šiuo XIX a. įsikerojusiu požiūriu, istorinis procesas, vedantis pažangos link, formuoja ir asmenį, ir visuomenę su jos specifine kultūra ir normomis, kurios, savo ruožtu, tėra viso labo kintamas istorijos produktas.

Istoristinis mąstymas leidžia teigti, kad „normatyvinis vyriškumas“ taip pat tėra istoriškai susiformavęs ir, vadinasi, praeinamas, pakeičiamas kitomis normomis dalykas. Tai, kas istoriškai suformuota, gali būti ideologiškai reformuota.

Už vyriškumo sampratos kaitą kovojanti M. Jankauskaitė kaip tik remiasi istorizmu, neigiančiu prigimtinį normatyvumą. „Heteroseksualumo norma mūsų kultūroje suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas. Tačiau ši norma, kaip bet kokios kitos socialinės normos, yra suformuota“, - tvirtina Lygių galimybių ekspertė.

Jos pateikiamas istorinės pažangos, grindžiamos ekonominių santykių kaita vaizdas yra labai panašus į marksistinį ekonominės bazės ir kultūrinio antstato modelį. Pasak M. Jankauskaitės, požiūris į lytinius santykius istoriškai kito: „Mokslininkai tokį sąmonės pasikeitimą sieja su ekonomine socialine raida. Kol ekonomikoje buvo akcentuojama, kad būtina gaminti kuo daugiau produkcijos, nes visuomenėje visko trūko, toks pats požiūris egzistavo ir į lytinius santykius“. Pakitus ekonominiams santykiams, esą pakito ir lyčių santykiai, ir vyriškumo samprata.

Šis vaizdas gal ir įtikina tuos, kurie vadovaujasi marksizmo ar istorizmo prielaidomis, skelbiančiomis, kad žmogus su visomis normomis ir morale yra istorinio proceso produktas. Bet ką daryti su tais, kuriems šis mąstymas nepriimtinas ir kurie pripažįsta nekintamą žmogaus prigimtį, lemiančią ne vien istorinių aplinkybių veikiamą normatyvinį vyriškumą? Ar jiems skelbiamas vertybinis karas?

Jei ne, tuomet M. Jankauskaitė turėtų įtikinti, kad teorinės prielaidos, kuriomis ji grindžia savo praktinį reikalavimą keisti normatyvinį vyriškumą normatyviniu unisexu, yra teisingos. Ji lyg ir kviečia diskutuoti sakydama, kad „reikia gilesnės diskusijos apie vyriškumo normas“.

Tačiau jos atstovaujamas Lygių galimybių plėtros centras yra ne galimos diskusijos moderatorius, o tam tikros ideologijos skleidėjas. Kuris nors konferenciją organizuojantis universitetas galėtų sakyti, kad kviečia pranešėjus kalbėti ir diskutuoti apie vyriškumo normas. Tuo metu Lygių galimybių plėtros centras paprasčiausiai skelbia savo ideologinį matymą ir meta iššūkį kitaminčiams: ginkitės.

Įsivaizduokite, kad Lietuvoje legalizuojama Komunistų partija, kuri skelbia, kad „reikia gilesnės diskusijos apie politinės santvarkos normas“. Galite ginčytis su ja iki pažaliavimo – diskusija bus beprasmė, nes, kad ir ką sakysite, ji komunizmo siekinio neišsižadės. Panašiai atrodo ir Lygių galimybių plėtros centro siūlymas „giliau diskutuoti apie vyriškumo normas“.

Kodėl šiam centrui užkliuvo vyriškumas? Pateikiami keli praktinio pobūdžio argumentai dėl vyriškumo „žalos“. Pirmasis – dėl moterų ir homoseksualų engimo: esą normatyvinis vyriškumas, tai, ko tikimasi iš „tikro vyro“, kažin kaip skatina moterų ir homoseksualų diskriminavimą.

Klasikinę normatyvinio vyriškumo sampratą atitinka džentelmeno standartas. Ar jis yra blogas? Ar džentelmenai diskriminuoja moteris ir homoseksualus?

Moteris engia ne džentelmenai , o mužikai. Tačiau mužikiškumas nėra vyriškumo norma.
V.Laučius

Moteris engia ne džentelmenai , o mužikai. Tačiau mužikiškumas nėra vyriškumo norma. Ar M. Jankauskaitė nori pasakyti, kad mūsų visuomenėje vyrauja smerktinas mužikiškumas? Jei taip, tai kodėl nepadarius išvados, kad turime ugdyti tikrus vyrus – džentelmenus? Kodėl turime rašyti lygybės ženklą tarp tikro vyro ir to, ką chamai ir plevėsos klaidingai laiko „tikru vyru“?

Taigi požiūris į normatyvinį vyriškumą kaip keliantį grėsmę moterims ir seksualinėms mažumoms atsiranda arba supainiojus vyriškumo normą su ją pamynusių chamų bei jiems prijaučiančių moterų elgsena ir mąstysena, arba sąmoningai atmetus džentelmeniškumo standartą. Abiem atvejais – nieko gero.

Kitas M. Jankauskaitės kaltinimas vyriškumui – dėl jo neva daromos žalos tiems, kurie stengiasi būti tikrais vyrais. Pasak jos, vyraujančią vyriškumo normą esą atitinka vos vienetai stipriosios lyties atstovų, todėl kaina už desperatišką bandymą ja vadovautis esanti pernelyg didelė: 12 metų trumpesnis gyvenimas, „karas keliuose, savižudybės, alkoholis, smurtas“.

Tai labai primena makabriškus teiginius, kurių prieš keletą metų pažėrė parlamentarė Dangutė Mikutienė, tvirtinusi, jog vieša valdžios kritika kenkia visuomenės sveikatai. Ji aiškino: "Jautresniems žmonėms gali paūmėti lėtinės ligos, gali būti neigiamas poveikis širdies kraujagyslių, nervų sistemoms. Neigiamo poveikio informacijos sklaida užgožia teigiamus žmonių jausmus, prasmingus bei džiugius įvykius ir sukuria nereikalingą įtampą visuomenėje, o tai gali tapti net ir padidėjusio avaringumo keliuose, smurto, agresijos protrūkių priežastimi".

Palyginkite šiuos D. Mikutienės ir M. Jankauskaitės pasisakymus. Jie panašūs, kaip du vandens lašai. Karas keliuose, agresija, smurtas, sveikatos sutrikimai... Tik vienu atveju dėl visko „kalta“ vyriškumo norma, kitu atveju – normatyviai besielgiantys politikai, kritikuojantys savo oponentus. Kur šio panašumo šaknys? Kur šuo pakastas?

Galimas atsakymas – Aristofano komedijos „Moterys taryboje“ veikėja Praksagora. Šią komedija apskritai patartina skaityti pradėjus gilintis į lygių galimybių ideologinę problematiką.

Praksagoros mąstysenos ypatumą, kurį atitinka ir D. Mikutienės bei M. Jankauskaitės kalbos apie bėdas, neva kylančias dėl politikų ar vyrų noro būti savimi, apibūdina taikli Harvey Mansfieldo interpretacija. „Tai, kaip jos (Praksagoros) nauja tvarka keičia Atėnų demokratiją, liudija moterų nenorą kelti ginčytinus klausimus. Jos komunistiniai užmojai šalina ginčą iš valstybės gyvenimo, šitaip atskirdami demokratiją nuo politikos; demokratija vis labiau demokratizuojasi, moteriškėja ir depolitizuojasi, idant visi jaustųsi laimingi“.

Nevyriškų vyrų, nesiginčijančių politikų ir nepolitinės, diskutuotinų klausimų vengiančios demokratijos idealai savitai sieja M. Jankauskaitės, D. Mikutienės ir Praksagoros nuostatas. Gal verta pradėti „gilesnę diskusiją“ ne tik apie vyriškumą, kaip siūlo lygių galimybių plėtros ekspertė, bet ir apie moteriškumą?

Anot M. Jankauskaitės, „patriarchaline“ vyriškumo norma besivadovaujantys vyrai stengiasi būti nemoteriški. Bet ar tikrai jie stengiasi, o ne natūraliai būna tokie, kokie yra? Ir nejau tai – blogai? Kodėl vyrai turėtų moteriškėti? Tik tam, kad galėtų dirbti lopšelių auklėmis pagal M. Jankauskaitės viziją?

Kita minima vyriškumo yda – tai, kad vyras turėtų būti fiziškai stiprus, lytiškai pajėgus, mokėti tramdyti emocijas ir turėti protinę galią. Keltinas tas pats klausimas: nejau visa tai – blogai? Ar geriau – protiškai apsilpęs ir lytiškai atšalęs vyrukas, dirbantis aukle vaikų darželyje, fiziškai paliegęs ir nuolat tai verkiantis, tai klegantis iš laimės, kadangi netramdo savo emocijų?

Galiausiai M. Jankauskaitės teiginys, kad tikrų vyrų labai mažai, o dauguma, nepajėgdami būti vyriški, griebiasi tai savęs naikinimo, tai agresijos, lyg ir numato siektiną tobulėjimo tikslą, bet kartu nuo jo ir atgraso. Atgrasymo logika – abejotina: esą nepriartėjus prie siekiamybės ir matant sėkmingesniųjų pavyzdžius, puolama į frustraciją, per ją – į agresiją ir savęs naikinimą, todėl stengtis tobulėti ir būti vyru tampa pernelyg rizikinga.

Kitaip nei propaguoja lygių galimybių plėtros ideologai, su drąsa ir išmintimi susijusi klasikinė vyriškumo dorybė yra ugdytina, o tėvų priesakas vaikui arba jaunuoliui „būk tikras vyras“ turi prigimtinę ir neišdildomą moralinę prasmę.
V.Laučius

Jei vyro pastangos vadovautis vyriškumo standartu, kaip teigia lygių galimybių ekspertė, per daug kainuoja (kaina – 12 gyvenimo metų, karas keliuose, alkoholizmas ir smurtas), tai ir žmogaus pastangos būti tikru žmogumi, pagal tą pačią logiką, yra perdėm rizikingos. Kas plaukia iš tokios moralės filosofijos? Tai, kas plaukia, kaip tik ir gresia nemenka degradacija.

Išvada

M. Jankauskaitė daro esminę klaidą, suplakdama į bendrą vyriškumo normą ir tai, kas iš tiesų vyriška, siektina bei susiję su tobulėjimu, ir tai, kas tėra žemo lygio prietarai apie vyriškumą, nokstantys godžioje, agresyvioje, dažnai subobėjusioje ir neišsilavinusioje aplinkoje. Ji priskiria tam pačiam normatyviam vyriškumui ir džentelmeną, ir jo intelektinę bei moralinę priešingybę.

Kitaip nei propaguoja lygių galimybių plėtros ideologai, su drąsa ir išmintimi susijusi klasikinė vyriškumo dorybė yra ugdytina, o tėvų priesakas vaikui arba jaunuoliui „būk tikras vyras“ turi prigimtinę ir neišdildomą moralinę prasmę.

Apie tai, kaip brėkštanti Vakarų civilizacija saujelės spartiečių buvo apginta Termopilų mūšyje, Herodotas rašė: „Medai daug kartų puolė helėnus, ir daug jų krito. [Kritusių medų] vieton stojo vis kiti ir nesitraukė, nors turėjo didelių nuostolių. Be to, paaiškėjo visiems ir ypač pačiam karaliui, kad žmonių [jis turi] daug, bet vyrų – mažai“.

Šie žodžiai yra ne apie tariamą vyriškumą, kuriuo šiandien persunktas „mačo“ įvaizdis ir feminisčių pastatytos baidyklės, bet apie tikrą vyriškumą, kuris ne griauna ir žemina, bet kuria ir saugo – orumą, laisvę, kultūrą, valstybę.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

N. Vasiliauskaitė. Kodėl nereikia balsuoti? (395)

„Balsuoti reikia“, – sako politiškai sąmoningi žmonės. Nes demokratija, nes esam piliečiai, nes „ką išsirinksim, tą turėsim“, nes „mažesnį blogį“, nes… Ir priduria: „vis dėlto“, „nepaisant visko“, „taip, jis konformistas ir kvailys, bet“, „nepatinka, tačiau kitaip juk ateis x“.

M. Kluonis. „Tautų Europos“ Lietuva turėtų vengti kaip karo, maro ir bado (179)

Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno pareiškimas, kad Vengriją reikėtų išmesti iš Europos Sąjungos – puikiai atspindi Vakarų Europos šalių politikų ir visuomenių nuotaikas naujųjų Sąjungos narių atžvilgiu.

A. Tapinas. Nuoširdus „ačių” naujiesiems luditams ir „Youtube“ blokuotojams (376)

Mane vis dar stebina (nors gal ir neturėtų), kiek dar daug Lietuvos žmonių gyvena kategoriškai atsisakydami pripažinti faktą, kad kieme XXI amžius. Patį faktą jie supranta, kalendorius gi po nosimi, bet tiesiog atsisako jį pripažinti ir renkasi gyventi XX-ame. Kur viskas buvo aišku ir sisteminga, ekonomika buvo planinė, valdininkų bijojo, o televizorius rodė dvi programas.

V. Laučius. Žiūrėti tai ir visiems balsuoti – prasminga? Turbūt juokaujate (279)

Už tai, kad Seimo darbas virsta kvailyste, eilinį kartą galima dėkoti Darbo partijai. Štai liūdno vaizdo „darbietis” Valentinas Bukauskas stumia seną kvailą idėją – sumažinti Seimo narių skaičių. Sovietinės virėjos avataras Lietuvoje – Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, žinoma, šiam siūlymui pritaria.

T. Kačerauskas. Kodėl L. Donskio nesėkmės virto jo sėkmėmis (127)

Kaip ir daugelį žmonių, mane taip pat sukrėtė žinia apie L. Donskio staigią mirtį. Jo kritiškų pasisakymų ypač trūks mūsų viešame gyvenime. Šie samprotavimai paremti pokalbiais su juo ir keliais jo interviu. Dėl savo išsilavinimo ir veiklos priklausau tai žmonių grupei, kuriai L. Donskis save priskyrė, – filosofams. Vis dėlto jo santykiai su Lietuvos filosofais – ypač intriguojantys. Tą patį galima pasakyti apie jo santykius su liberalais ir su Vilniumi. Apie šiuos trejopus jo santykius tuoj pakalbėsiu.